– „Pakeleiviai“ – jau penktas jūsų romanas. Apie ką norėjote papasakoti?
– „Pakeleiviai“ – visų pirma romanas apie moterį ir jos virsmą iš aukos į sąmoningai savo gyvenimą kuriančią asmenybę. Kad šis transformacijos procesas prasidėtų, reikalingas kelias. Ir pakeleiviai.
Lietuvė Rūta ir vokietis Ralfas jau treji metai yra pora be įsipareigojimų. Gyvena skirtinguose Vokietijos miestuose, mėgsta drauge keliauti po pasaulį. Po kelių mėnesių priverstinio nesimatymo dėl karantino jie tiesiog nori pabūti drauge ir išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. Tačiau tai, kas pradžioje atrodo tik paprastas pasivaikščiojimas, tampa kelione po vidaus labirintus.
Publicistinėse knygose – „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ ir „Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis“ – kalbėjau, koks galingas yra kelias ir kokie gilūs procesai jame vyksta, jei tik eini atvira širdimi. Dabar norėjau temą kiek kitaip atskleisti rašydama grožinį kūrinį. Du žmonės išeina į kelią turėdami visiškai skirtingus lūkesčius. Jie nekuria didingų planų, bet... Rūtai jau keturiasdešimt, ji svajoja apie vestuves ir vaiką, tikisi, kad išdrįs apie tai pasakyti. Ralfas norėtų ir toliau gyventi be jokių įsipareigojimų, tą savaitę kelyje ketina tiesiog atsipalaiduoti. Jiedu eina, kalbasi, dialogai verda ir kiekvieno viduje. Kelionės pabaigoje jie nustemba, kaip pasikeitė jų svajonės.
Atrodo, nieko tokio nenutiko, bet einant įvykiai, kuriuos stengiamės paslėpti patys nuo savęs, ima ir iškyla į paviršių. Pasiveja ir užgriūva. Kelyje pernelyg daug laiko praleidi pats su savimi. Tada ir imi svarstyti, ko iš tiesų nori, ar tai tikrai tavo troškimai, o gal kažkieno kito – visuomenės, tėvų – kadaise primesti. Dažnai mūsų norai slepia viso labo norą kažkur pabėgti nuo neišspręstų problemų. Dažnai bijome savo blogų prisiminimų, o gal kartais juos tiesiog reikia peržiūrėti kaip senas nuotraukas ir suvokti neišmoktas pamokas.
– Romano herojai – iš visiškai skirtingų pasaulių. Tai taip pat kuria santykių intrigą?
– Rūta gimė sovietinėje Lietuvoje, brendo per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, per patį virsmą, kai nieko nebuvo stabilaus ir viskas keitėsi akimirksniu. Ralfas užaugo ramioje Bavarijoje, visko turėjo, daug keliavo. Jis stebisi, kad vaikystėje Rūta stovėjo eilėse prie būtiniausių dalykų, padėjo mamai rinkdama uogas parduoti, dėvėjo sesers išaugtus drabužius. Knygoje susiduria Rytų ir Vakarų pasauliai. Ralfas labiau pasitiki aplinka, jis tapo pasaulį šviesiomis spalvomis. Rūta išmokusi niekuo nepasitikėti, ji daug kartų buvo nuvilta, todėl jos pasaulyje – vien pilki atspalviai.
– Rūta ir Ralfas – pakeleiviai, kurie atranda vienas kitą ir save?
– Man patinka žodis „pakeleivis“, jis labai daugiaprasmis. Kartais patys pasirenkame pakeleivius, kartais jais tampa atsitiktinai šalia atsiradę žmonės, o kartais pats sau gali būti pakeleivis – juk eidamas kalbiesi su savimi, kartais net garsiai. Kelias suteikia galimybę ištirpti gamtoje ir pažvelgti į save iš šono, todėl einant ir nutinka stebuklai. Ėjimas – savotiška skaistykla, kurią reikia pereiti, reikia išspręsti skirtas užduotis, kad pakiltum į aukštesnį lygį. Kelias – tai vieta, kur vyksta didžiulės transformacijos, niekada nežinai, koks būsi jo pabaigoje. Piligriminiame kelyje pakeleiviu gali būti ir Dievas, Rūta jam turi daugybę klausimų. Kartu mintyse keliu eina ir jos žuvusi sesuo, ir buvęs sužadėtinis.
– Pora eina tuo pačiu piligriminiu keliu, kuris aprašytas „Kavoje su apelsinais“. Kas sieja šias dvi knygas?
– Pirmojoje knygoje norėjau aprašyti Stebuklingo kraujo kelią greta Berlyno, kuriuo kadaise plūsdavo šimtai tūkstančių piligrimų. „Kavos su apelsinais“ pagrindu tapo tikra kelionė su bičiulėmis, todėl joje daug istorinių ir geografinių nuorodų. „Pakeleiviuose“ konkretus kelias netenka reikšmės, tai tik pasakojimo dekoracija. Man buvo įdomu patyrinėti, kaip žmonės keičiasi išėję į tokią kelionę, kaip kinta jų nuotaikos, mintys, požiūris į save ir į vienas kitą. Ši istorija galėtų rutuliotis herojams einant bet kokiu keliu Ispanijoje, Norvegijoje, Italijoje ar Rumunijoje. Be abejo, šioje knygoje yra realių detalių, skaičiusieji „Kavą su apelsinais“ atpažins nakvynės vietas, miestelius. Tai toks savotiškas mano žaidimas su skaitytojais. Tačiau tai visiškai atskiras kūrinys, kuriam nereikia jokių išankstinių nuorodų ar žinių.
– Jūsų romane visi vietovardžiai ir vardai parašyti mažosiomis, tik pagrindinių herojų vardai rašomi didžiosiomis. Kodėl?
– Romane daug veiksmo rutuliojasi herojų mintyse, prisiminimuose, o juk ten viskas sumišę. Tie žmonės, miestai iš praeities juk nebėra tokie svarbūs – jie viso labo prisiminimai. Svarbus yra dabarties momentas ir du klaidžiojantys keliautojai. Jų vardai svarbesni už miestelių ar bažnyčių pavadinimus, todėl leidau sau tai ir pabrėžti.
– Dažnai skaitytojai romanų istorijose mano įžvelgiantys ir autoriaus išgyvenimų. Ar pasakojimą įkvėpė tikra istorija?
– Tai nėra mano istorija, aš užaugau mylinčioje šeimoje, neturėjau destrukcinių santykių ir niekada nedirbau aukle. Tačiau Rūtos istorija tikra, ją kadaise papasakojo viena mano pakeleivių. Be to, esu girdėjusi ne vieną pasakojimą apie skaudžius santykius šeimoje, kai viena sesuo pasiglemžia visą tėvų dėmesį ir rūpestį, o kita ignoruojama, užauga gaudama tik meilės kruopeles. Be to, visi žinome, kiek Lietuvos šeimų yra susidūrusios su nesaikingo alkoholio vartojimo problema ir kiek jų ilgus metus bandydavo tai nutylėti. Anksčiau buvo tabu kalbėti apie problemas šeimoje – tapdavai nevykėliu, jei apie jas prabildavai. Todėl Rūta ir nešasi tą nevykėliškumo jausmą bei neapčiuopiamą kaltę. Kai kas gal sakys, kad negali būti tiek daug skausmo skirta vienam žmogui, bet patikėkite – kartais gyvenimo istorijos būna daug negailestingesnės, nei norisi perteikti romane.
Rašydama taip išgyvenau dėl Rūtos, taip norėjau, kad ji išliptų iš duobės, pamiltų save ir pajustų gyvenimo džiaugsmą. Kad nustotų būti visiems miela ir maloni, pagaliau eitų savo gyvenimo keliu. Rūta stipri, ji nebėra auka, ji pasakoja savo istoriją nesitikėdama gailesčio, o vien dėl tiesos. Taip norėjau, kad Ralfas pagaliau ją suprastų, apkabintų reikiamose vietose ar pasakytų tai, ką moterys nori girdėti. Bet įsijautusi į jį supratau, kad užaugęs visai kitoje aplinkoje viską vertini pagal savo modelį – tiesiog neįmanoma suprasti, koks sužalotas gali būti kitas žmogus. Viena draugė, skaičiusi juodraštį, mane nustebino pasakiusi, kad daugiau manęs atpažino vyriškame personaže, anot jos, Ralfas – tai vyriškoji mano pusė.
– Iš tiesų Ralfas turi šiek tiek bendro su jumis: jis gyvena Berlyne, keliauja ir rašo apie keliones. O iš kur žinios apie jo vaikystę Bavarijos mieste?
– Jaunystėje kurį laiką esu gyvenusi Bavarijoje, netoli Bambergo miesto, kuriame leidau Ralfui gimti. Tai nepaprasto grožio miestas, jame, atrodo, laikas visiškai sustojęs. Kai pavargstu nuo pernelyg greitai besisukančio gyvenimo, visada prisimenu Bambergą ir jo ramybę, lėtai vaikštinėjančius žmones, kavą gurkšnojančius senukus.
– „Pakeleiviai“ parašyti visai kitu stiliumi nei ankstesni – iš pradžių toks srautinis rašymas skamba neįprastai, bet ilgainiui labai įtraukia.
– Norėjau kuo įtikinamiau perteikti herojų mintis, jų atsivėrimus ir suvokimus. Norėjau, kad skaitytojas atsidurtų herojų galvose, susitapatintų su jais ir kartais net kiltų noras įsikišti į veiksmą. Sakiniai dėliojosi tam tikru ritmu, susiliejančiu su ėjimu. Romane daugiau veiksmo vyksta herojų galvose nei kelyje. Galvoju, kad ir gyvenime taip būna. Juk ne išoriniai įvykiai, o mūsų reakcija į juos nulemia, kaip mes priimame pasaulį. Kaltiname kitus, jaučiamės aukomis, bet kartais užtektų tik pakeisti savo reakciją, išmokti su džiaugsmu ir dėkingumu priimti viską, ką gauname. Iš skaudžiausių pamokų kartais daugiausia išmokstame. Piligrimystė – kai nebijai pažvelgti į savo vidų ir nerti į skaudžius prisiminimus.
– Kadangi jau trečioje jūsų knygoje minimas kelias, nesunku suprasti, koks jums svarbus ėjimas. Tiesa?
– Anksčiau mėgau pasivaikščiojimus, trumpus žygius po kalnus. Savaitės žygiai mano gyvenime atsirado tuomet, kai su kunigu Algirdu Toliatu ir fotomenininku Algimantu Aleksandravičiumi išsiruošiau į Dailininkų kelią Saksonijos Šveicarijoje. Taip netyčia susiklostė, kad pasirodžius knygai apie šią kelionę, šiuo keliu vedžiau daug lietuvių grupių, jį įveikiau keliolika kartų, sutikau daug smagių žmonių, išgirdau aibę istorijų. Daugelis atvykdavo jau kaip vaikščiojimo fanatikai, o kiti tokiais tapdavo tik po šios kelionės. Iš tiesų, gal net labiau džiaugiuosi ne išleistomis knygomis, o žmonėmis, kuriuos pastūmėjau vaikščioti. Aš pati vis dar esu visiška ėjimo fanatikė – jei liūdna, jei baisu, jei nebežinau, kur toliau, aunuosi batus, imu lazdas ir einu. Po pusvalandžio veide jau atsiranda šypsena. Dabar gyvenu visai netoli Mauervego kelio, kuriuo prieš trisdešimt penkerius metus ėjo Berlyno siena, dabar pamėgo dviratininkai, bėgikai, vaikščiotojai. Tas kelias eina 150 kilometrų, jame daug gražios gamtos ir skaudžios istorijos. Gal net kada nors subursiu savo vaikščiotojus ir pasiūlysiu nueiti šiuo keliu.
– Ėjimas ir piligrimystė – skirtingi dalykai?
– Dienos žygiai – smagu, bet tai nėra piligrimystė. Turi atsirasti distancija tarp tavęs, kuris gyvena patogiai, ir to, kuris eina tik su reikalingiausiais daiktais, valgo tai, ką gauna pakeliui, nakvoja kuo paprastesnėse vietose. Anksčiau piligrimai atsiduodavo žmonių malonei, nes pamaitinti keliu einantįjį – geras ženklas duodančiajam. Piligrimystė – tai savotiška dieta ar detoksas, kitaip sakant, tai patogaus įprasto gyvenimo atsisakymas. Mažiau daiktų, mažiau patiekalų, mažiau kalbų, daugiau laiko pačiam su savimi. Tuomet išsigrynina tai, ko širdis nori, ką darai ne taip, ką turi paleisti, ko reikėtų atsiprašyti. Daugelis jaunimo dabar nepatiria trūkumo – priešingai, jie visko turi per daug ir tarp tų beribių galimybių, tarp to besaikio bendravimo, tarp nuolatinių pastangų būti kaip kiti arba būtinai kitus stebinti patys pasimeta, nebegirdi, ko nori jų širdis.
– Ateities maršrutai jau numatyti?
Turiu nusimačiusi ne vieną kelią. Tarkim, svajoju perlipti Alpes iš Vokietijos per Austriją į Italiją, galbūt net piligriminiu keliu, vedančiu į Romą. Svajonių svajonė – apeiti Kailašo kalną Himalajuose, bet vis dažniau suabejoju, ar pakaks tam jėgų. Norėčiau nueiti ir lietuviškojo Jokūbo kelio atkarpą. Tačiau šiais metais pradėjau dirbti visitBerlin bendrovėje, dabar organizuoju keliones į Berlyną žurnalistams iš viso pasaulio, todėl teks apsiriboti trumpesniais žygiais Vokietijoje. Čia dar yra daugybė neišvaikščiotų kelių.
