Naujoje Jaroslavo Melniko apsakymų ir apysakų knygoje „Užgesusi saulė“ daug veiksmo, aistrų – veikėjai ginčijasi, šaudo, verkia, santykiauja ir meldžiasi Dievui.... Viskas kaip ir gyvenime. Tačiau kiekviename jo tekste yra ir kita dimensija. Žmonės miršta, bet ne visiškai. Ir tai, kas buvo praeityje, tampa realu, o tai, kas yra – vaiduokliška. Laikas išnyksta... Buvusi meilė atgyja, o dabartis, kuri mus visus dusina, virsta sapnu.
„Mane domina žmogaus prigimtis, jo pasąmonė. Žmogus geriausia atsiskleidžia tomis akimirkomis, kai jį užvaldo instinktas, aistra. Tada kyla konfliktas su sąžine, morale, Dievu... Mane domina būtent ši akimirka žmoguje. Dėl to ir rašau. Meilė padaro žmogų laisvą nuo laiko“, – prisipažįsta rašytojas ir filosofas, kurio kiekviename tekste randame mums svarbiausius egzistencinius klausimus: kas mes esame, kodėl, kas su mumis atsitiks po mirties...
Apie šią Jaroslavo Melniko prozos savybę kalba ir žinomi lietuvių ir užsienio kritikai bei apžvalgininkai: „Jį galėčiau pavadinti lietuvių literatūros neosimbolistu – pasitelkdamas simbolius ir alegorijas jis sukūrė netikėtų ir ambicingų kūrinių.“ (Renata Šerelytė). O kritikas, vertėjas Laimantas Jonušys pavadino prozininko knygas „metafizinės fantastikos literatūra, kurioje stulbinamai veikia mistiškas, bet realiai įtaigus lemties neišvengiamumo motyvas“.
Fantazijos kupinoje knygoje gausu keistų ir mistinių dalykų, žaismo su laiku. Štai beprotiška meilė moteriai paskatina mokslininką užgesinti saulę. Po didelio kivirčo su žmona vyras palieka butą ir iškrenta iš laiko – į kitą pasaulį. Suaugę vaikai virsta mažyliais, o herojus įgauna jau prarastą šeimyninės laimės jausmą. Vieniša mergina bute patiria šoką, kai ją pradeda kalbinti vyras iš televizoriaus. Sužeistas suaugusios dukters abejingumo, tėvas nusileidžia į požemius, kur sutinka dukrą iš praeities, brangų žmogų, stipriai jį mylinčią...
Iš pažiūros įprastas gyvenimo istorijas, sąmoningai perteiktas minimalistine kalba, rašytojas paverčia keistais, neretai mistiniais pasauliais, kuriuose meilė persipina su nemirtingumu, o laikas ir mirtis išnyksta.
Jaroslavas Melnikas – rašytojas, filosofas, fantastas ir surrealistas, penkiolikos knygų autorius – vienas labiausiai išgarsėjusių lietuvių rašytojų užsienyje. Jaroslavo Melniko distopija „Tolima erdvė“ laimėjo BBC Metų knygos titulą, taip pat pelnė prancūzų „Metų knygos“ premiją ir tapo Europos premijos „Utopiales 2018“ už geriausią Europos rašytojo sukurtą fantastinį romaną, finaliste.
Žinomas trumposios prozos meistras, kurio knyga „Rojalio kambarys“ (Last Day) pateko į šimtmečio geriausių lietuvių literatūros knygų penkioliktuką, o užsienyje – į BBC Metų knygos penketuką ir Jungtinėje Karalystėje paskelbta prestižinės premijos „International Rubery Book Prize“ finalininke, – po dešimties metų grįžta prie žanro, išgarsinusio jį Lietuvoje ir užsienyje.
Į prancūzų kalbą šįmet išverstas ir išleistas naujausias Jaroslavo Melniko romanas „Te visad būsiu aš“ („Je ne me lasse pas de vivre“, leidykla „Actes Sud“). „Meistriškame distopijos šedevre lietuvių rašytojas Jaroslavas Melnikas vaizduoja pasakotoją, kuris nugyveno daugiau nei tūkstantį metų, tačiau jo nemirtingumas jį išsekino“, – rašo apie romaną Prancūzijos savaitraštis „Livres Hebdo“.
Kinematografiška rašytojo proza ne kartą buvo ekranizuota.
Knygą „Užgesusi saulė“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius
Siūlome paskaityti vieną iš knygoje „Užgesusi saulė“ spausdinamų apsakymų.
39 butas
– Prakeikiu tą dieną, kai tave sutikau! Su tavim niekada nebuvau laiminga! Impotentas! Būk prakeiktas!
– Ko tau reikia iš manęs, kale! Kaip drįsti šmeižti? O Alpės, o Žydrasis Krantas, o Monakas?!
Simaitis pastūmė Margaritą. Ši, praradusi pusiausvyrą, garsiai šleptelėjo aukštielninka, nuvirsdama ant lovos. Galva trenkėsi į galvūgalį. Jos stora kasa šmėkštelėjo prieš Simaičio akis ir nusidriekė skersai lovos.
Bet, apimta įsiūčio, ji iškart pašoko ant kojų.
– Tu pakėlei prieš mane ranką? Tuojau paskambinsiu į policiją! Nedrįsk manęs mušti! Paskambinsiu tavo mamai!
Ji nubėgo prie telefono, kurį buvo palikusi virtuvėje.
Simaitis ėmė blaškytis miegamajame. Nežinojo, ką daryti. Jis mylėjo Margaritą. Ir ji jį mylėjo, kai pagalvoji. Bet...
Margarita, apimta isterijos, jau skambino į policiją.
– Alio?! Policija?!
Staiga Simaitis suprato, kad tai ne visai tikra. Kas vyksta dabar. Tai buvo tikra, kai vyko. Bet dabar...
Jis patylom nuėjo koridoriumi iki lauko durų, jas tyliai atidarė ir uždarė, nesukeldamas beveik jokio garso.
Laiptų aikštelėje buvo prietema, silpna šviesa krito iš viršaus pro langą, esantį kitoje laiptų aikštelėje. Buvo stebėtinai tylu. Simaitis ūmai suprato, kad jis kitoks. Jis jau kitoks nei tas, buvęs ten, už 39 buto durų. Visiškai kitoks žmogus.
Kažkodėl nusprendė nesikviesti lifto. Jis išsigando to triukšmo, kurį keltų atvažiuojantis liftas. Atsargiai žengdamas, nusileido į pirmą aukštą ir išėjo į lauką.
Ten kažkieno vaikai žaidė žaidimų aikštelėje. Mergaitė trumpu raudonu sijonėliu, vos dengiančiu dubenį, nailoninėmis juodomis pėdkelnėmis, bylojančiomis, kad ji maža, bet moteris (kodėl vaikams mauna moteriškas pėdkelnes?), suposi ant sūpynių, o berniukas, su šortais, laipiojo ant tobogano – taip vaikų čiuožynes vadina prancūzai (Simaičiui kartą teko – ar iš tikrųjų tai buvo? – pagyventi Prancūzijoje). Berniukas vis užsikardavo ant čiuožynės, nučiuoždavo žemyn ir vėl bėgdavo prie kopėtėlių, kuriomis užsiropšdavo į viršų.
Simaitis kaip užburtas žvelgė į berniuką. Šis kartojo ir kartojo tuos pačius judesius, judėjo tuo pačiu maršrutu – nučiuožia, pasileidžia tekinomis prie čiuožynės, lipa kopėtėlėmis, nučiuožia žemyn, ir iškart vėl prie čiuožynės... Tarsi vėl ir vėl kas prasuktų tą patį filmo kadrą... Mergaitė raudonu sijonėliu ir juodomis pėdkelnėmis lygiai taip pat vienodai suposi, tai skriedama aukštyn, tiesiomis kojomis į dangų, tai leisdamasi žemyn veidu į žemę. Kojytėmis į dangų, veidu žemyn, kojytėmis į dangų, veidu žemyn...
Visa tai nepaliaujamai tęsėsi. Simaičiui net pasirodė, kad moteris, praėjusi pro namą ir įėjusi pro duris, vėl praėjo tuo pačiu keliu ir vėl įėjo pro duris. Galbūt tai jau buvo kita moteris. Bet kažkodėl Simaičiui atrodė, kad tai ta pati moteris.
„Ką aš čia veikiu? Kas aš?“ – svarstė Simaitis. Jis nežinojo, ką daryti.
Jis negalėjo pasakyti, kiek laiko taip stovėjo po kieme ošiančiu klevu. Bet staiga apsisuko ir taip pat nuėjo prie durų. „Eisiu ir atsiprašysiu už viską, viską prisiimsiu sau, nes myliu ją, – pagalvojo Simaitis. – Ir ji mane myli. Mus tarsi kas apsėdo.“
Atrodė, kad laiptais lipo amžinybę. Tarsi tai būtų ne trečias, o trisdešimt trečias aukštas. Sustojo priešais 39 butą ir ilgai žiūrėjo į numerį. „Tris kartus trys bus devyni.“ Niekada anksčiau apie tai nebuvo pagalvojęs. Kodėl būtent tokie skaičiai? Kodėl ne 37, be jokios logikos. Ką tas reiškia, kad jie atitinka daugybos lentelę?
Dabar viskas Simaičiui įgavo reikšmę. Visame kame slypėjo prasmė, viskas virto ženklais. To jam anksčiau dar nebuvo nutikę.
Simaitis pakėlė ranką ir paskambino. Palaukė. Niekas nepriėjo, neatidarė. Tada jis paskambino kartą, dar kartą.
Pasigirdo žingsniai ir tarpduryje pasirodė nesvetingas senos moters veidas.
– Ko jums?
– Aš...
– Ko jums reikia?
– Mmm... Ieškau... Margaritos. Margaritos Simaitienės.
– Kokios dar Simaitienės? Čia tokios nėra.
Ji užtrenkė jam prieš nosį duris.
Kurį laiką Simai stovėjo nieko nedarydamas. Tada nusileido žemyn. Berniuko ir mergaitės kieme nebebuvo. Gal tai buvo sesuo ir brolis, o mama pakvietė juos pietauti?
Kažkodėl norėjosi galvoti apie šiuos vaikus. Apie nieką daugiau.
Ta moteris, kuri pirma vis užeidavo pro duris, vėl ėjo prie jų.
– Atleiskite, – kreipėsi į ją Simaitis. – Aš ieškau Margaritos Simaitienės. Ji gyveno šiame name.
Moteris buvo daug vyresnė už Simaitį. Ji susidomėjusi pažvelgė į jį.
– Ji gyvena... Ji gyveno 39 bute.
– Ten gyvena Kubiliai, – atsakė moteris.
– Na, taip, Kubiliai.
– Jie čia visą laiką gyvena.
– Supratau, atleiskite.
Simaitis ruošėsi eiti šalin, bet jinai jį sustabdė.
– Lukterėkite. Regis, iš tiesų kažkada, iki jų, ten gyveno viena šeima... Tiksliai, jos vardas buvo Margarita. Dar jos šukuosena buvo tokia keista, neretai plaukus į kasą pindavo. Jau seniai niekas kasų nepina. O ji pynė. Man patiko.
– Kas jai nutiko?
– Tai juk ji seniai mirė. Ir jos vyras mirė. Iškart po jos. Draugiška buvo šeima. Visiems pavyzdys. Tik Dievas vaikučių nedavė. Geri buvo kaimynai. Tai ne šitie Kubiliai. O kas jūs būsit Simaičiams?
–Aš? Mmm... Taigi, niekas... Pažįstamas. Atvykau į šį miestą komandiruotėn ir nusprendžiau aplankyti.
– Jų jau seniai nebėra. Toks jau mūsų gyvenimas...
Moteris atsiduso. Tarsi ji būtų jam buvusi artimas žmogus.
– Taip, jūs teisi. Viso gero.
– Sudiev.
Simaitis pasuko link gatvės ir ilgai stovėjo, žiūrėdamas į automobilių srautus ir žmones, bėgiojančius ten ir atgal, neaišku kur ir kam. Šiame judėjime jis neįžvelgė jokios prasmės. Jam atrodė, kad vieni ir tie patys žmonės nueina iki kampo, užsuka už jo, paskui apsisuka ir vėl praeina pro jį. Štai ta mergina žydra suknele su lengvu geltonu šalikėliu ant kaklo, juk ji tik ką praėjo pro jį ir vėl dabar praeina, tik priešinga kryptimi.
Privažiavo baltas „Porsche“, atsidarė durelės.
– Kur buvai? – jis išgirdo balsą.
Už vairo sėdėjo nejauna, bet dar nepraradusi buvusio grožio moteris
– Aš tavęs visur ieškau. Juk buvome sutarę susitikti prie Triumfo arkos. Kodėl neatsiliepei į skambučius?
– Negirdėjau.
– Aš tris kartus skambinau. Jau nebežinojau, ką galvoti. Kur buvai?
– Tiesiog vaikščiojau.
– Kur čia galima vaikščioti. Aplinkui seni apšiurę namai. Nesuprantu, kaip žmonės čia gali gyventi. Sėskis.
Simaitis atsisėdo ir jie nuvažiavo.
Kitą dieną Simaitis sėdėjo savo kabinete, ant kurio durų buvo parašyta „Generalinis direktorius“ ir vadovavo pasitarimui. Jam pasibaigus liko vienas ir staiga prisiminė praėjusią dieną. Tą namą ir tuos vaikus žaidimų aikštelėje. Ir 39 butą. Tą siaubingą pokalbį miegamajame... Kas tai buvo? Sapnas ar tiesiog praskriejo metai. Dešimtmečiai. Tiesiog laikai persistūmė. Kodėl ta moteris pasakė, kad jis miręs? Juk jis gyvena, štai jis, sėdi savo kabinete. O gal čia jau nebe jis sėdi? Ta moteris, ji galėjo apsirikti. Gal kas nors jai pasakė, kad jis mirė, ir ji patikėjo. Bet Margarita? Juk ji buvo. Buvo jo meilė, jo siela...
Kaip aš toliau gyvensiu? – pagalvojo jis. Nežinau, kas aš toks.
Jam atrodė, kad jis eina iš proto.
Po savaitės Simaitis viską pamiršo ir gyveno toliau, nebeprisimindamas savęs.
Tačiau retkarčiais, dažniausiai, kai būdavo vienas namuose ir kai tekdavo vėlai gultis, valydamasis dantis jis miglotai suprasdavo, kad kažkas gyvena vietoj jo.
Ir tada jį apimdavo kosminis siaubas.
Tokiomis akimirkomis jis bijodavo pažvelgti į save veidrodyje, nujausdamas (tai bent nesąmonė), kad ten nieko nepamatys.
