– Daug laiko skiriate susitikimams su skaitytojais, keliaujate po įvairius miestus, tad kaip karantinas pakeitė dienotvarkę?
– Mano darbo vieta ir iki karantino buvo namuose. Turbūt labiausiai gaila, kad persikėlė daugybė pavasario susitikimų su skaitytojais mokyklose ir bibliotekose. Bet šį gyvų susitikimų badą pavyko nutraukti – nusprendžiau kiekvieną darbo dieną, kol mokiniams tęsis karantinas, dovanoti po du virtualius susitikimus. Ir tai labai pasiteisino: tiek sprendžiant iš vaikų ir mokytojų atsiliepimų, tiek ir man – juk visada smagu akis į akį pabendrauti su savo knygų skaitytojais!
– Ar karantino laikas kūrybiškas? Rašote naujus tekstus?
– O, taip! Gal pasirodys keista, bet man šis laikotarpis didelis atradimas. Galbūt man kaip tik jo ir reikėjo, nes tai puikus metas pabūti su savimi ir nebėgant, ramiai permąstyti jau padarytus ar būsimus darbus. Ir kūryba dabar liejasi tiek virtuvėje prie puodų, tiek prie ritmo mašinos, tiek prie namudinių vaizdo klipų kūrimo su visa šeima.
Naujos idėjos knygoms – kaip ir prieš karantiną – netelpa galvoje ir tik laukia, kada bus užrašytos. Nuo rudens planuoju pasukti kiek į kitą pusę ir vaikams pasiūlyti keletą siaubo knygų, tad dabar mintys sukasi tik apie tai.
– Kokius tris dalykus patartumėte, ką nuveikti, kai pamokos nuvargina, susitikti su draugais negalima, o namai jau taip pabodo?
– Bendrauti su draugais: skambinti su vaizdu, skambinti be vaizdo, skambinti be garso ar mesti kokį iššūkį, kad ir blynų kepimo arba knygų skaitymo.
Drauge su visa šeima sukurti savo stalo žaidimą: sugalvoti jam pavadinimą, taisykles, pasidaryti žaidimo lentą, korteles ar figūrėles. Ir, žinoma, žaisti!
Kaip neseniai siūlė vaikų poetas Marius Marcinkevičius, sukurti smagų eilėraštį apie virusą ir juo pralinksminti draugus, kuriems šis laikotarpis neatrodo pas maloniausias!
– Džiugi žinia, kad karantino dienomis išleidžiate naują knygą. Šįkart jūsų akiratyje pats Vytautas Didysis! Tiesa, jis atvyksta į mūsų laikus. Kuo kunigaikštis Vytautas taip sužavėjo, kad nusprendėte parašyti knygą apie jį?
– Jeigu mano vaikystėje būtų buvę tiek su istorija susijusių jauniesiems skaitytojams skirtų įdomių knygų, galbūt mano santykis su istorija mokykloje ar gyvenime būtų buvęs visai kitoks. Paminėčiau Vytauto V. Landsbergio istorijas, Linos Itagaki ar Ingos Dagilės iliustruotas knygas. Tad ir aš pabandžiau prisijungti prie šios kompanijos, paėmiau savo vaikystės nemėgstamiausią istorinį laikotarpį – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir pabandžiau sudominti vaikus viena ryškiausių to laikotarpio asmenybių – Vytautu Didžiuoju.
– Tai ir jums, kaip knygos herojui Matui, istorijos pamokos nebuvo pačios mėgstamiausios?
– Oi, tai nebuvo mano mėgstamiausia pamoka! Bet man pasisekė, kad du mano istorijos mokytojai buvo ne tik geri istorijos specialistai (tarp mokinių sklandė gandai, kad juo vis kviečia dėstyti į universitetus), bet traukė ir kaip asmenybės. Todėl vienai kitai istorijos pamokai pasiruošdavau.
– Teko nemažai gilintis į Vytauto Didžiojo laikų istoriją, o koks faktas, pasakojimas labiau suintrigavo?
– Daug domėjausi, tačiau pasakojimo nenorėjau perkrauti faktais, nes siekiu vaikus sudominti, užkabinti, kad mūsų senovės istorija pradėtų domėtis patys. Man turbūt labiausiai įsimynė Vytauto Didžiojo pabėgimas iš Jogailos nelaisvės apsimetus moterimi. Jei iki Žalgirio mūšio Vytautas būtų pamiršęs persirengti atgal, karo lauke kryžiuočiai pamatę tokius pokyčius tikriausiai būtų kaip reikiant nustebę!
– Vis dėlto kas Vytautui taip neduoda ramybės, kad jis atvyksta į mūsų laikus?
– Vytautas į savo sodybą – Trakų pilį – atkeliauja laiku dėl vieno tikslo: kunigaikštis nori rasti dingusią karūną, kurios taip ir nesulaukė dar būdamas gyvas. O ją, pasirodo, istorikai jau rado ir karūna bus parodyta „Žalgirio“ arenoje per krepšinio rungtynes tarp Lietuvos ir Lenkijos rinktinių.
Nuotykiai Vytautui prasideda vos atsidūrus mūsų dienose – vieni jį palaiko aktoriumi, kiti juokiasi iš keistos aprangos, policija sudrausmina dėl kalavijo… O dar paaiškėja, kad į mūsų laikus atkeliavo ir kunigaikščio pusbrolis Jogaila, turintis savo tikslų. Nebūtinai pačių geriausių...
– Jeigu ne kunigaikštį Vytautą, kokią istorinę asmenybę labiausiai norėtumėt susitikti?
– Žinoma, kad saldainių „Karvutė“ išradėją!
