„Mano draugą armėną“ galima laikyti fiktyvia paauglystės dienų autobiografija, pasakojimu apie atšiauriame klimate ir dar atšiauresnio totalitarinio režimo sąlygomis užgimusį autoriaus alter ego gebėjimą įžvelgti būties grožį ir didybę. Į lietuvių kalbą romaną vertė Akvilė Melkūnaitė.
Iš rašytojo vaikystės
Jo dėka galų gale supratau – mes patys nuleidžiame rankas ir neieškome tų kitokių, kokie esam; tai mus nužudo dar gerokai prieš mirtį bruzdančiame ir žodingame šešėlių žaisme, kuris laikomas vieninteliu įmanomu gyvenimu. Mūsų gyvenimu.
Naujausiame A.Makine romane „Mano draugas armėnas“ – atspindžiai iš autoriaus vaikystės. Tapęs našlaičiu po tėvų mirties tremtyje, A.Makine pirmuosius metus praleido vaikų namuose, prieš išvykdamas gyventi pas močiutę, kuri jam perdavė prancūzų kalbos ir kultūros žinias.
Trylikametis romano herojus taip pat gyvena vaikų namuose Sibire. Niūrų ir monotonišką gyvenimą praskaidrina vietos mokyklą pradėjęs lankyti armėnas Vardanas. Būtent su juo pasakotojas patenka į paslaptingą „Armėnijos karalystę“. Tai – mažos armėnų bendruomenės buveinė Velnio galu vadinamoje miesto dalyje. Didžiulio miesto pakrašty, už 5 tūkstančių kilometrų nuo tėvynės, būrelis armėnų trumpam įsikuria šalia vietos kalėjimo, kur įkalinti jų artimieji laukia nuosprendžio. Kaip skelbė sovietų režimas, įkalinti armėnai buvo teisiami už separatistinį ardomąjį ir antisovietinį sąmokslą. Tačiau teismo nuosprendis jau buvo aiškus iš anksto.
Draugystės alchemija
– Nori, kad paliesčiau dangų? Va taip, pirštais...
Vardanas pakėlė ranką ir kelias sekundes stovėjo sustingęs, kad spėčiau apsiprasti su jo tikrove. Pamatė, kad vis dar nesuvokiu, ir ėmė aiškinti, neįstengdamas nuslėpti apstulbimo – toks neįtikėtinas jam atrodė faktas:
– Juk čia, mūsų aukštyje – tas pats oras kaip tarp debesų, ar ne? Tai dangus prasideda čia, net žemiau, prie pat žemės – iš tikrųjų po mūsų padais!
Ypatingas dviejų paauglių ryšys pasakotoją lydi visą gyvenimą. Tai pati stipriausia draugystė, užsimezganti pačioje nepalankiausioje ir atstumiančioje aplinkoje. Armėnų paauglys Vardanas trapus ir unikalus, spinduliuojantis ne pagal amžių būdingą brandą. Jaunam našlaičiui Vardanas atveria paslaptingo, poetiško ir iki tol jam nežinomo pasaulio duris. Paauglys našlaitis bando įminti draugą bei jo aplinką supančią paslaptį.
Leisdamas laiką su Vardanu pasakotojas ima pažinti kitą gyvenimo pusę, kurios netemdo buka jėga ir socialistinio gyvenimo farsas. „Armėnijos karalystėje“ tarpsta orumas ir pagarba žmogui, į jokius žodžius netelpanti meilė. Tiesa, visas šias patirtis pasakoja į praeitį besileidžiantis suaugęs žmogus, tad atmintis daro savo – šį tą paryškindama ar, priešingai, nutrindama, nudailina kampus, kuria naujas reikšmes. Paauglystės patirtys pasakotojui tampa viso gyvenimo raktu, moraliniu principu. „Mano draugas armėnas“ sukelia dvigubą nostalgiją: viso gyvenimo draugui ir nedidelei armėnų bendruomenei bei kultūrai.
„Mano draugas armėnas“ sukelia dvigubą nostalgiją.
„Armėnijos karalystė“
Mano santykių su artimais giminaičiais patirtis buvo labai menka, tad armėnų dėka sužinojau, kas yra šeima – žinia, labai savotiška, bet kaip tik todėl dar vieningesnė ir dar atviresnė priimti bendravimą su tokiu jaunuoliu kaip aš, be jokių saitų.
Romane „Mano draugas armėnas“ A.Makine išskirtinį dėmesį skiria armėnų kultūrai. Eidamas aplankyti Vardano miesto dalyje vadinamoje Velnio galu pasakotojas atranda „Armėnijos karalystę“ ir ten gyvenančių žmonių likimus, istorijos neteisybes, netekties skausmą ir baimę prarasti viską. O svarbiausia Armėnų karalystėje pasakotojas patiria tikrą draugystę, pagarbą ir rūpestį. Nuosprendžio dėl artimųjų likimo čia laukia Vardano motina Šamiram, senasis bendruomenės išminčius Sarvenas, graži kaip Kaukazo princesė Giulizar, kuri uždega širdis, bet gyvena tik atsidavusi savo įkalintam vyrui.
Iš sovietinių vaikų namų į „Armėnijos karalystę“ užklystantis paauglys net ypatingai sunkiomis ir varganomis sąlygomis pamato kitokį pasaulį – čia kuriamą estetiką, kuri yra tarsi opozicija sovietmečio pilkumui ir vienodumui. Užuolaidas atstojančios violetinio muslino atraižos, sidabruotas kvepalų įsodas, matinių spalvų šaliai ar arabeskomis išpuoštas kavinukas. Tekstas alsuoja armėniškais kvapais, skoniais ir tūkstantmečiu paveldu.
Milijonų likimai Sovietų Sąjungoje
Supratau, kad mūsų gyvenimai visą laiką slysta prarajos pakraščiu ir kad paprasčiausiu judesiu galime padėti kitam, apsaugoti jį nuo kryčio, išgelbėti. Beveik žaisdami galime būti dievu savo artimui!
Kilniausi pasakotojo ir Vardano jausmai vystosi priešiškoje žemėje, trapiausiose akimirkose. Romane „Mano draugas armėnas“ atsiskleidžia ir visos tironiškos Sovietų sąjungos kasdienybė. Tai laikas, kai imperijos žmogus pergyvenęs Antrojo pasaulinio karo, stalinizmo žiaurumus, tad tam tikra prasme jau susitaikęs su istorijos mėsmale. Šios baisybės pripratino šalį prie minties, kad žmogaus gyvybė neverta daug.
Pasak A.Makine, kai aukos skaičiuojamos milijonais, emocijos nublanksta, atlėgsta net nuoširdžiausias noras užjausti. Ir vis dėlto „Mano draugas armėnas“ – odė žmogiškumui. A.Makine tiki ištiestos rankos galia. Svarbiausia vertybė pasakotojui – žinojimas, kaip išgelbėti kiekvieną, patekusį į nelaimę, ir neleisti vėl paslysti. Perskaitęs šią knygą jautiesi skaidresnis ir geresnis.
Vienas stipriausių romanų apie tremtį
Supratau, koks įžūliai negailestingas gali būti linksmas posakio „o gyvenimas tęsiasi!“ lėkštumas. Tad reikėjo ryžtis savotiškai amnezijai ir nerūpestingumui – tai sveikas laimės refleksas, visuomeninės darnos garantija. Taip, reikėjo mokėti pereiti prie kitų dalykų, pamiršti tą lėlę suglaustais delnais senoje, 1913 metais Armėnijoje darytoje fotografijoje.
Prancūzijos literatūros kritikai, kurie dažnai yra negailestingi, beveik vieningai sutaria – devynioliktoji A.Makine knyga – vienas stipriausių rašytojo kūrinių. O Vardanas ir jo jaunasis bičiulis – nepamirštami personažai. Pasak jų, A.Makino pašaukimas yra ne tik literatūrinis, bet ir giliai žmogiškas.
„Nepaprastai jaudinantis žmogiškumas. Tai visai ne liūdna, o atvirkščiai – nykstančio žmogiškumo kupina, nepaprastai paliečianti knyga. Dviejų jaunuolių draugystės istorija apie jų pasaulėlį ir nuostabią lobių paiešką. Dienos pabaigos šviesa apgaubia visą istoriją“, – pastebi literatūros kritikas, žurnalistas Arnaud Viviant.
„Absoliučioje tamsoje slypi grožis, o kartu ir visiška neviltis. Žmogaus gyvybė bevertė. Kiekviename žingsnyje visos nereikalingos emocijos yra laikomos nuošalyje: blogiausia rašoma tarp eilučių. Šis našlaitis šeimos švelnumo išmoksta iš draugo Vardano, kuris ateina kaip šviesa, rodanti jam kelią, kuriuo reikia eiti. A.Makine taip puikiai atgaivina prisiminimą, kurio dalimi jis yra“, – sako literatūros kritikė ir žurnalistė Patricia Martin.
„Tai vienas geriausių romanų apie tremtį ir nesėkmingus likimus. A.Makine labai taikliai atskleidžia, kaip tremtiniai, turėdami labai mažai, atkuria juos supantį pasaulį“, – pastebi literatūros kritikas ir kultūros žurnalistas Jean-Claude Raspiengeas.
Sugrįžta ir „Prancūziškas testamentas“
Žvelgėme į siaurą langelį, kurį vienam kaliniui pavyko jėga atverti ir pro kurį jis galėjo stebėti lėtą sparnų plakimą, laisvą, nuo mūsų gyvenimo sumaišties nepriklausomą skrydį. Jo žvilgsnis tarp grotų tikriausiai iki pat horizonto sekė lėtai į pietus traukiančių paukščių kelionę.
2009 metais Vilniaus knygų mugėje viešėjęs A.Makine 2022 metų mugėje su skaitytojais susitiks virtualiai ir kalbės ne tik apie naujausią lietuviškai pasirodžiusį romaną „Mano draugas armėnas“, bet taip pat apie Lietuvos skaitytojų mylimą romaną „Prancūziškas testamentas“. Šis kultinis romanas bus perleistas kitų metų pradžioje.
Sibire gimęs A.Makine nuo 1988 metų gyvena ir kuria Prancūzijoje, kur atvyko kaip mokytojų mainų programos dalyvis. Prancūzijoje trisdešimtmečiam rašytojui buvo suteiktas politinis prieglobstis. Prancūzų kalbos būsimą rašytoją išmokė ir meilę prancūzų kultūrai įskiepijo močiutė. Ji ir įkvėpė parašyti romaną „Prancūziškas testamentas“. 1995 metais už šį romaną rašytojas gavo ne tik Goncourt, bet ir Médici premijas. Tai buvo dar negirdėta literatūros premijų istorijoje – tas pats rašytojas pelnė du iš penkių reikšmingiausių apdovanojimų.
Galima sakyti, kad „Prancūziškas testamentas“ atnešė tikrąjį pripažinimą Prancūzijoje. Emigrantas, vienišius, nesuprastas leidėjų, menininkas staiga tapo garsenybe, dėl A.Makine rankraščių ėmė kovoti daugybė leidyklų, šiandien jo kūryba išversta daugiau nei į 40 kalbų. Nors ir pelnęs šlovę, A.Makine išliko toks pats fatalistas kaip anksčiau. Tą įrodo ir ką tik lietuviškai pasirodęs jo romanas „Mano draugas armėnas“.
