Norvegija, 2017-ieji. Signei šešiasdešimt septyneri. Visą gyvenimą ji kovojo už ledynų išsaugojimą, tačiau ką gali vienas žmogus prieš galingą industriją, parduodančią jos gimtųjų kalnų ledą pietų šalims? Vis dėlto ji labai atkakli: atšiauri, vieniša moteris leidžiasi į kelionę savo burine jachta. Ji nori pasiekti Prancūzijos krantus. Jachtoje – nepaprastas krovinys, turintis išgelbėti pasaulį.
Prancūzija, 2041-ieji. Europa dūsta nuo karščio, išsekę žmonės palieka nualintus miestus. Naujieji pabėgėliai reikalauja nebe teisių ir laisvių, ieško ne politinio prieglobsčio, o vienintelio dalyko – vandens. Jie bėga į šiaurę. Kaip ir Davidas su dukrele Lou – palikę degančius namus juodu suranda pabėgėlių stovyklą. Ten jie laukia Davido žmonos ir Lou mamos Anos su kūdikiu. Laukimas alkanas ir kankinantis; žmonės pasiruošę perkąsti vieni kitiems gerkles dėl maisto kąsnio, o ypač dėl vandens. Tačiau Davidas su Lou nepraranda vilties sulaukti Anos. Lietaus. Ir tada išdžiūvusiame sode jie randa… laivą. Signės laivą.
Majai Lunde vanduo – gyvybės pagrindas ir romano veikėjus jungianti gija. „Vandens istorija“ – du susipynę pasakojimai apie katastrofą, galinti ištikti netolimoje ateityje. Tai romanas distopija, romanas perspėjimas. Knyga apie meilę ir viltį išsigelbėti.
Maja Lunde. Vandens istorija. Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 330 p.
