Kūrybinio vakaro metu L.Kreivytė atliko ir performansą, kritikuojantį netolygų lyčių pasiskirstymą Seime, Jotvingių bei jaunųjų Jotvingių tendencingą premijų skyrimą vyrams. „Performansai, kuriuos aš darau, ir kritika yra skirta ne konkretiems poetams, bet tam tikram aklumui, su kuriuo susiduriame, kai nesigiliname į tai, kaip mes vertiname kultūros procesus“, – teigė poetė.
Savęs poete nelaiko ne iš kuklumo
Nors poetė rašė nuo mokyklos laikų, o vietoje menotyros studijų svarstė studijuoti ir literatūrą, renginio metu L.Kreivytė sakė: „Niekada nesijaučiau poete ir dabar nesijaučiu. Tiesiog rašau eilėraščius ir juos rašiau visą laiką <…>. Žodis „poetas“ tiek permirkęs romantinės, modernistinės, sunkios dvasios. Tie poetai yra vis dar romantizuotas požiūris pačioje gildijoje ir iš išorės <…>. Man šis požiūris netinka – visi žmonės, darantys kūrybinius veiksmus yra menininkai ir nebūtinai reikia įsisprausti [į rėmus]. Galiausiai, netilpčiau į grynosios poetės sąvoką, nes nerašau 24 valandas per parą. Man patinka hibridinės formos. O už poetinio ordino užsikabinti nenoriu ne iš kuklumo.“
S.Daugirdaitei įdomus faktas, jog L.Kreivytė savęs poete nelaiko. Ji ironizavo: „Lyg L.Kreivytė būtų perėmusi tai, kas blogiausia lietuvių požiūryje į poetus. Kodėl žodis „poetas“ iki šiol toks pompastiškas? Ką turi padaryti žmogus, kad būtų poetas? Kodėl L.Kreivytei atrodo, kad vien rašyti ir leisti knygas neužtenka. Tai mus, filologes, savo laiku auklėjo, kad rašyti gali tik vyrai, bet Vakarų pasaulis seniai taip nebemąsto.“
„Poezijoje randasi pasiutęs balsas”
Anot S.Daugirdaitės, L.Kreivytė rašo priešingus, nei moterų literatūrai įprasta, dalykus: „Moteris pradeda eilėraštį, kad kažko nenori, ir, svarbiausia, ji moteris, kuri nenori prisitaikyti prie kito. Juk blogiau būti negali! Labiausiai šiame rinkinyje patiko tai, kas nėra išpažintinė lyrika, kur žiūrima ne į savo vidų, bet labiau į visuomenę. Pagaliau lietuvių literatūroje randasi pasiutęs balsas. Šioje knygoje, žinoma, tarp eilėraščių yra dermė – ir asmeniškumo, ir socialumo. O gal aš klystu, nes noriu matyti Laimą cooltūristę [anoniminių menininkių grupė, atsiradusi 2005 m. – aut. past.] ir poezijoje.“
Literatūrologė prisiminė, jog sociologas Vytautas Kavolis atkreipė dėmesį, kaip XX a. 6 deš. išeivijoje ir Lietuvoje moterys poezijoje pradeda rašyti nuo teiginio – „aš esu“. „Birutei Pūkelevičiūtei tai kainavo sugriautą literatūrinę karjerą, kiek santūresnė buvo Liūnė Sutema, kuriai karjera klostėsi geriau. Janina Degutytė sakė: „Aš nenoriu drungno vandens“, bet romantiškai norėjo didelės meilės ir didelio skausmo. O L.Kreivytės eilėraščio subjektė tiesiog nori gyventi savo gyvenimą, nežiūrint meilės – štai kaip kinta moterų prioritetai. Galbūt tai reiškia savarankiškėjimą?“
N.Butnoriūtės nuomone, S.Daugirdaitės mintis susijusi su šiuolaikinės moterų rašomos poezijos faze. „Aišku, galime diskutuoti, ką laikyti „pasiutimu“, bet sutikčiau, kad pastaraisiais metais stiprėja autorių savimonė, žybteli žaismingumo, atviravimo, kone plačiausiai sutapusio su idėja intymumą paversti viešu, o kartu išjudinti jį iš privačios erdvės į visuomeninę. Keičiantis kalbėjimo būdui, stipriai plečiasi ir „moteriškumo“ vaizdavimo kontekstai, šie tekstai pasipildė psichologiniu, metafiziniu, socialiniu, feministiniu, erotiniu ir kitokiais aspektais. Šiandien tokio „pasiutimo“ ne tiek jau mažai Agnės Žagrakalytės, Rimos Juškūnės, V.Pilipauskaitės, Aušros Kaziliūnaitės, Linos Buividavičiūtės poezijoje. Šios kelios paminėtos poetės – išties skirtingos. L.Kreivytės tekstai jų seką papildo, įvairina“, – sakė N.Butnoriūtė.
Žmogus, veikiantis epochoje
Literatūros kritikė N.Butnoriūtė teigė, jog „Artumo aritmetika“ jai pasirodė santūresnė, nei anksčiau leista K.Kreivytės knyga „Sapfo skai(s)tykla“: „Joje pasaulis ir gamtos ciklai stebina gerokai mažiau nei artimiausias žmogus. Tai viena svarbiausių knygos ašių, stimuliuojančių artumo ir nuotolio apmąstymus. Kartu galbūt iš to bendresnio „nebenustebinimo“ formuojasi ir kritinis, racionalus santykis su pasauliu, ypač lietuviškomis realijomis, grindžiamomis XX a. pabaigos–XXI amžiaus sociopolitine kaita, kultūros padėtimi ir su jomis susijusiomis įtampomis. Lietuvių poezijoje įprasčiau matyti variantą, kai poeto biografija padeda tam tikru kampu pamatyti pasaulį. L.Kreivytės poezijoje žmogus veikia epochoje, socialesniuose tekstuose biografija išnyra tik šalia istorijos, faktų.
Kitaip nei tikėtumėmės, L.Kreivytės poezija nedeklaratyvi, joje aptiktume ir lyriškumo, ir konstruktyvumo. „Artumo aritmetikoje“ svarbūs ne lozungai, o panaudotos „tylios“ priemonės: įvairūs komponavimo būdai, sąmoninga detalių atranka, kai įvykiams, reiškiniams suteikiamas iškalbingas, tarsi objektyvus kontekstas, apsieinama be emocijų šleifo, naudojamasi skirtingų formų perteikimo galimybėmis (pvz., malda profanuojama)“, – teigė literatūros kritikė.
L.Kreivytė: „Kiekvienas balsas yra svarbus“
Nors L.Kreivytė mažai žinoma kaip poetė, viešumoje ji dažnai kelia klausimus ir pasisako dėl LGBT bei lyčių lygybės klausimų. Ji buvo viena pirmosios queer istorijai ir kultūrai parodos, atsispindinčios svarbiausius LGBT bendruomenės ir queer meno įvykius, kuratorė Lietuvoje.
L.Kreivytė sakė: „Svarbus dalykas yra tai, kad kiekvienas ir kiekviena gali kalbėti savo balsu. Rašyti apie kokias tik nori patirtis, kurios yra išgyvenamos ir svarbios. Savo balsu aš irgi kalbu ir rašau apie sau svarbius dalykus. Tai yra visiškai aišku iš mano vartojamų įvardžių – rašydama apie Godo specialiai vartoju „ji“, nors tradicijoje yra nusistovėję, jog Godo – „jis“. Taip pat užduodu feministės klausimus bažnyčioje. Joje egzistuoja kontroversiška situacija, kurioje kažkodėl rūšiuojama ir laipsniuojama gyvybė, bei manoma, jog tik negimusi ji yra labai vertinga. Tačiau abortai yra blogis, bet gimusių kūdikių, moterų gyvybė mažiau vertinga. Jeigu manęs klaustų apie kitų knygas, manau, jog kiekvienas balsas yra svarbus. Galbūt ir maniškis įsilies į bendrą chorą, kuriame žmonės gali kvėpuoti savo ritmu.“
Poetės nuomone, jeigu poezija yra gera, ji turėtų pasiekti net ir priešingai mąstančius žmones: „Tai nereiškia, jog paskaitę knygą, jie staiga ims kitaip mąstyti arba pritars man. Galime skirtingai įsivaizduoti, tačiau aš irgi skaitau dalykus, pavyzdžiui, Johno Maxwello Coetzee’ės knygą „Nešlovė“. Ten aprašomas priekabiaujantis profesorius. Šio vyriškio, lendančio prie studentės, pozicija man visiškai nepriimtina, aš jo nepateisinu. Aš jį suprantu kaip žmogų ir kartu tai yra gera literatūra. Nemanau, jog ji propaguoja priekabiavimą. Lygiagrečiai viliuosi, kad mano tekstai yra pakankamai kokybiški ir juose yra kažkas daugiau, nei bandymas suerzinti (nors, jeigu suerzins, tai irgi nieko). Nesu tokia naivi, poezija domisi mažai žmonių, o, kad jau kažkas, kam nepatinka mano asmenybė, puls skaityti, tikrai nemanau.“
15min klausė, kaip pati L.Kreivytė save mato lietuvių literatūros kontekste: „Manau, kad rašau poeziją, kuri man įdomi. Jeigu atsiranda skaitančių, vadinasi, ir jiems ji įdomi. Galbūt esu truputį nuošalėje, bet iš kitos pusės jaučiuosi visai gerai. Iš tiesų skaitau poetes ir poetus bei su jais diskutuoju arba ne. Galbūt anglakalbė poezija man artimesnė nei lietuviškos poezijos tradicija. Visgi, manau, jog kiekvienas gali rašyti poeziją, čia tėra laiko ir talento klausimas“, – teigė poetė.
