Pastarieji metai visiems sudėtingi, o knygos daugeliui tapo atsakymų paieškomis, pabėgimo, atsipalaidavimo erdve, tad naujame sezone „Tyto alba“ pristato knygas, kurios siūlo sprendimus, pasakoja įdomias istorijas, atveria akiračius ir suteikia viltį. Tikrai nedažnai pasirodo lietuvių autorių romanai, tad svarbiu įvykiu taps prozininko ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus sugrįžimas iš teatro į prozą po 19 metų pertraukos. Metų pabaigoje pasirodys ilgai rašytas, drastiškas M.Ivaškevičiaus romanas „Tomas Mūras“. Praėjusiais metais romaną „Remyga“ pristatęs Rimantas Kmita šiuo metu dirba prie ambicingos užduoties, kurią dabar apibūdina taip: „tai knyga apie nerimą, baimes, pyktį Sigito Gedos poezijoje ir jo gyventu laiku“.
Mūza Rubackytė: „Noriu, kad knyga suteiktų viltį“
Viena žinomiausių pasaulyje Lietuvos muzikančių pianistė prof. Mūza Rubackytė praėjusių metų pabaigoje Prancūzijoje išleido biografiją „Gimusi po fortepijonu“. Nedažnai nutinka, kad lietuvių autoriaus knyga pirmiausia pasirodo kita kalba ir po to verčiama į lietuvių kalbą. Rašyti knygą prancūziškai M.Rubackytė nusprendė, nes norėjo pasauliui skleisti žinią apie Lietuvą ir sudėtingą mūsų istoriją.
„Praėjęs amžius buvo pilnas dramatiškų įvykių, apie juos nemažai kalbama įvairiomis formomis, tačiau pastebiu, kad, kai dėmesys pasisuka į mūsų regioną, Lietuvos istorija dažnai ištirpsta Stalino gulaguose, netenka tapatybės. Man svarbu, kad žmonės suprastų, jog mano šalis buvo viena iš labiausiai intelektualiai nuniokotų, praradome gražiausias asmenybes, tai palietė ir mano šeimą. Muzikės gyvenimas dovanojo nepaprastai daug patirčių, kelių ir, kai pasakodavau tas istorijas kitiems, daug kas sakė, kad tai romanas ir turėčiau tai užrašyti. Iš prancūzų skaitytojų reakcijų suprantu, kad tos istorijos universalios. Mano kelias labiau grįstas akmenimis negu klotas raudonu kilimu, tad noriu, kad mano, keliaujančios artistės, moters, žmogaus patirtys suteiktų viltį.“
Egidijus Aleksandravičius: „Herojaus nereikia padirbinėti“
Apie prezidentą Valdą Adamkų, jo veiklą išleista ne viena knyga, tačiau ši prezidento jubiliejui skirta knyga – kitokia. Tai biografija, žvilgsnis su distancija ir, kaip knygos autorius istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius vadina, nuotykis.
„Knygoje „Adamkus“ istoriko akimis bandau pažvelgti į kitą žmogų. Biografija Lietuvoje gana silpnas ir nesivystantis žanras. Ypač gyvųjų biografijos paverčiamos autobiografijos pamaina, kai herojus tiesiog pakalbinamas, autorius susitapatina su juo ir nebelieka analizės, kritinio žvilgsnio. Man biografija – senas, romantiškas ir puikus žanras per reikšmingo žmogaus gyvenimą it per rakto skylutę atpažinti pačius jautriausius biografijos ir laikmečio bruožus. Juk V.Adamkus nugyveno nepaprastai turiningą gyvenimą:
šiandien jį matome kaip veiksmo, praktinės politikos žmogų, bet kartu jis ir intelektualas, idėjos žmogus. Biografija labai dosnus žanras tai atskleisti.“
Vaiva Rykštaitė: Dalijuosi savo gyvenimu ir buvimu viešumoje
Havajuose gyvenančios rašytojos, tinklaraštininkės Vaivos Rykštaitės knyga „Kaip būti“ – šiek tiek kitokia, nei didelio populiarumo sulaukusios „Pirmąkart mama“ ar „Lizos butas“. Autorė tikina, kad knyga „Kaip būti“ bus labai dinamiška ir palies nelengvas bei labai svarbias temas.
„Į knygą sudėjau dienoraščio įrašus, jau publikuotus ir dar niekur neskelbtus tekstus, kurie kartu sudaro labai įdomų paveikslą. Dalis tų tekstų praėjus šiek tiek laiko tapo dar aktualesni ir svarbesni. Visos knygos temos mano išjaustos ir išgyventos, bet turbūt didžiausią emocinį rezonansą sukelia emigracija ir motinystė. Moterystės temą ateityje norėčiau panagrinėti dar giliau. Ekologija apskritai man atrodo viena kertinių temų. Pandemijos problemas labai įdomu reflektuoti, nes tai vyksta čia ir dabar. O pasirinkimų tema liečia kiekvieną – visi renkamės buvimo pasaulyje būdą.“
V.Rykštaitė pasakoja, kad knygos pavadinimas „Kaip būti“ atspindi jos žvilgsnį į pasaulį. „Pavadinime slypi ir šiek tiek ironijos, nes tai nėra savipagalbos knyga. Pavadinime nėra klaustuko, jis nėra ir atsakymas. Nežinau atsakymo – aš taip pat ieškau ir abejoju. Tai mano gyvenimo, buvimo viešumoje ir rašymo filosofija – vengiu liepiamosios nuosakos, nurodymų kitiems. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi dalytis savo pastebėjimais, atradimais, nusivylimais, bet neprimesti ir nenurodinėti kitiems. Apie tai ir knyga „Kaip būti“.
Rimantas Kėvalas: „Jaučiu pareigą prabilti savo pacientų lūpomis“
Knygoje „Ką padarėme savo vaikams“ Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas imasi sudėtingos užduoties rašyti apie tai, kas labai karšta ir vyksta dabar, –apie tai, kaip COVID-19 pandemija veikia pačią pažeidžiamiausią grupę – vaikus ir paauglius, kokį pasaulį kurs kovidinė karta.
Knygoje gydytojas remiasi pacientų, kurie ir įkvėpė rašyti, istorijomis: „Per pandemiją paaštrėjo įvairios ligos, susiduriame su žiauriomis mitybos problemos, psichologinėmis problemomis. Vaikai priešingai nei suaugusieji neturi resursų atsilaikyti, tad, akivaizdu, kad mūsų vaikai turės sumokėti didžiulę socialinės izoliacijos kainą. Kaip vaikų ligų gydytojas jaučiu pareigą atstovauti vaikų teisėms, pasinaudoti savo pacientų, kurie yra tarsi po vandeniu, lūpomis ir papasakoti, kas iš tiesų vyksta. Tikiuosi, kad pirmiausia šią knygą perskaitys tėvai. Ir tie tėvai, kurie keistai žiūri į mokslo laimėjimus. Taip pat mokytojai ir už švietimą atsakingi žmonės.“
Lina Vėželienė: „Knygą įkvėpė vidurio amžiaus paauglystė“
Pandemijos laikas – darbymetis psichologams ir psichoterapeutams, nes vis daugiau žmonių kreipiasi psichologinės pagalbos. Psichologė ir psichoterapeutė Lina Vėželienė taip pat pastebi, kad žmonių psichinė sveikata sparčiai blogėja, tačiau tarp įtempto darbų grafiko ji ėmėsi trečios knygos. Fenomenalios sėkmės sulaukusios knygos „7 didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ ir praktinių atsakymų į klausimus knygos „Žuvis medyje“ autorė sako, kad nauja knyga „Vidurio amžiaus paauglystė“ bus panaši į abi anksčiau pasirodžiusias, bet kartu ir labai asmeniška.
„Sulaukiau 50-ečio ir supratau, kad vyksta kažkas, ko nelabai suprantu, kažkas įdomaus, keisto. Iš pradžių nurašiau, kad tai mano keistenybės, po to pamačiau, kad daugybė moterų išgyvena vidurio amžiaus paauglystę, kai daug kas keičiasi – vertybės, kūnas, poreikiai, skoniai. Pagalvojau, kad ne man vienai tai aktualu ir galiu pasidalinti savo patirtimis bei pastebėjimais. Knygoje aptariu dvasinių ieškojimų temas, kalbu apie vienatvę ir gyvenimo prasmę.“
Ingrida Gudauskienė: „Kaip sukurti tvarius santykius – atsakymai Biblijoje“
Dr. Ingrida Gudauskienė daug metų tyrinėja Bibliją, taip pat užsiima biblistikos populiarinimu, skaito paskaitas. Pasak mokslininkės, Biblija – universalus, nesenstantis tekstas, kuriame daugybę atsakymų gali atrasti ne tik praktikuojantys katalikai. Viena kertinių Biblijoje – santykių tema. Pasak I.Gudauskienės, ir šiandien Biblija gali padėti rasti atsakymus į daugybę klausimų apie tarpusavio santykius. Būtent dėl to mokslininkė ėmėsi plačiai auditorijai skirtos knygos „Vyrai ir moterys Senajame Testamente“.
„Bibliniuose pasakojimuose aprašoma prieš daugybę metų gyvenusių vyrų ir moterų jausmų, emocijų, patirčių, poreikių paletė iš esmės tokia pati kaip ir šiuolaikinio žmogaus poreikių, svajonių paletė. Tuose pasakojimuose skleidžiasi labai įdomus žmogaus santykių paveikslas. Biblija kalba apie tai, kaip sudėtinga išlaikyti autentišką ryšį, kaip žmogus dėl to kartais patiria kryčius, pradeda gvieštis kito asmens, peržengia kito asmens ribas. Bet svarbiausia, kad tuose pasakojimuose kalbama ir apie pastangas atsistoti, įveikti vidinį paralyžių, apie tai, kad žmogus nuolat svajoja apie autentiškus, abipusius santykius. Niekur nenutolome – tikras, abipusis ryšys labai reikalingas ir šiandien.“
Viktoras Gerulaitis užfiksavo pažintį su vienu ryškiausių praėjusio amžiaus kompozitorių
Muzikologas Viktoras Gerulaitis daugiau nei prieš aštuonerius metus sukūrė savo žanrą – intriguojantys, su detektyvo elementu, šmaikštūs pasakojimai apie ryškiausius kompozitorius. Knygos „Pavėsinėje su Richardu Wahneriu“ ir „Kupė su Johanu Štrausu“ tebėra mielai skaitomos ne tik muzikos fanatikų, bet ir tų žmonių, kurie muzika ne itin domisi. Ir štai po nemažos pertraukos muzikologas ėmėsi trečios knygos – „Perone su Alfredu Šnitke“.
„A.Šnitkė man paliko didžiulį įspūdį. Dar spėjau jį pasigauti ir parengti interviu prieš jam visam laikui išvykstant į Vakarų Vokietiją. Su juo buvo toks nuotykis perone... Pirmą kartą rašysiu ir apie sovietinį kompozitorių. Bet juk tai Dmitrijus Šostakovičius! Vienas geriausių XX a. kompozitorių. Ir paaiškės, kad dar klausimas, ar jis sovietinis, dar klausimas, ar jis rusas...“
Pirmą kartą V.Gerulaitis knygoje pasakos ir apie Lietuvos kompozitorius. „Bus skyrius „Mano šventa trejybė“, kur rašau apie bičiulius: apie per anksti išėjusius Vidmantą Bartulį ir Faustą Latėną. Ir, žinoma, Algirdą Martinaitį, mudu su juo pergyvenom anuos du. Ir dar – vieną epizodą rašiau vedinas pykčio. Juk kultūros institucijos 2019 metus paskelbė Juozo Naujalio metais, bet taip nieko daugiau ir nepadarė. Jokio turinio, jokių naujų įrašų. Mane tai labai supykdė ir nutariau knygoje parodyti, kokia vis dėlto figūra jis buvo.“
Vilma Kava: „Kaip skirtingai kuriame santykius“
Čikagoje gyvenanti rašytoja Vilma Kava prieš 4 metus debiutavo šiltai sutiktu romanu „Aš tau sakau“, o netrukus, kaip ir žadėjo, skaitytojams pateiks romaną „Tiesiog atsitiko“.
V.Kava šiame romane vėl kalba apie įvairialypius žmonių santykius. „Tai keturių moterų istorija. Jos visos stipriai susiję: dvi moterys gyvena Vilniuje, dvi – Čikagoje. Kai kurios yra susitikę, kai kurios nėra matęsi, bet jas saisto ypatingi ryšiai. Mes skirtingai kuriame santykius santuokoje, partnerystėje. Būtent apie tai mano knyga.“
Selemonas Paltanavičius: produktyviausio Lietuvos rašytojo debiutas
S.Paltanavičius – vienas produktyviausių Lietuvos rašytojų, išleidęs 85 knygas, pristato dvi naujienas. Mažiesiems skaitytojams skirtoje spalvingoje knygoje „Kiekvienam savas kąsnis“ rašytojas, gamtininkas per gerai visiems pažįstamus miško „personažus“ kalba apie tai, kad „nereikia beždžioniauti, mėgdžioti vieni kitų, nes visa tai atsigręžia prieš mus ir dažniausiai liekame kvailio vietoje“.
Antroji knyga – savotiškas S.Paltanavičiaus debiutas. „Mūsų miestelio indėnai“ – prozos kūrinys paaugliams. „Būdamas mokyklose ir bendraudamas su paaugliais, ilgai juos stebėjau, bandžiau išsiaiškinti, kada jiems tampa įdomūs vieni ar kiti dalykai, kada jie užsidaro, o kada atsiveria. Paprastai jie nepasakoja apie savo svajones, bet gyvena jomis ir padaro labai didelius darbus tyliai. Knygoje pasakoju apie tris šeštokus, kuriuos likimas suveda į bendrą veiksmą, ir tuomet atsiskleidžia jų žmogiškosios savybės, kurių dažnai mes, suaugusieji, neįvertiname, o gal net nuvertiname. Mes jiems neleidžiame gyventi patiems. Mane žavi skandinavų literatūros veikėjai, kurie gyvena. Sakysite, ir mūsų gyvena, bet daugelis mūsų literatūros personažų prieš išbėgdami į mišką, pirmiausia atsiklausia mamos, ar galima. Taip jie praranda dalį svajonės. Mano knygos paaugliai gyvena savo gyvenimus.“
Gina Viliūnė: „Rašau apie laisvą ir visiems atvirą Vilnių“
Skaitytojų mylima istorinių romanų autorė neseniai išleido knygą vaikams apie paukščius „Kur dingo gandras Grantas?“, o dabar tęsią ambicingą tikslą iki 2023-ių metų, kai Vilnius minės 700-ąjį gimtadienį, skaitytojams padovanoti istorinių detektyvų apie senąjį Vilnių trilogiją. Praėjusių metų pabaigoje pasirodė pirma knyga „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“, o šių metų pabaigoje pasirodys antras detektyvas „Spąstai pirklio žudikui“, taip pat nukeliantis į XVI a. Vilnių. „Gediminas laiškais kvietė į laisvą miestą atvykti amatininkus, pirklius, tad simboliška, kad mano detektyviniai romanai sukasi būtent apie amatininkų ir pirklių gyvenimą. Juk jie ir sudarė miesto branduolį.“
G.Viliūnė į literatūrinius siužetus įpina įdomiausių ir menkai žinomų istorinių faktų, tarkime, apgyvendinimo prievolė. „Kai bajorai susirinkdavo į Seimą, reikėdavo juos apgyvendinti. Viešbučių nebuvo, tad Seimo nariai buvo apgyvendinami miestiečių namuose. Vieni bajorai buvo kultūringi ir dėkingi už viešnagę, bet pasitaikydavo visko, kai kurie ir nusiaubdavo miestiečių namus. Skaitau daug istorikų darbų, iš ten istorinės realijos atkeliauja į mano romanus.“
Violeta Palčinskaitė vaikų mylimą trolį Molį supažindina su Čiurlioniu
Nors pandemija sustabdė taip mėgstamus rašytojos Violetos Palčinskaitės susitikimus su skaitytojais, ji kompensavo tai rašymu. Pastarieji metai poetei, dramaturgei, vertėjai itin produktyvūs. Neseniai pasirodė pagal lietuvių patarles sukurtų eilėraščių knyga „Bala nematė“, praėjusiais metais – poemėlė „Šokių salė“, o dabar po dešimtmečio sugrįžta vaikų itin mylimas personažas trolis Molis. „Po knygos „Muzika troliui“ vaikai tikrąja to žodžio prasme mane terorizavo, rašė daugybę laiškų kad sugrąžinčiau trolį, tik niekaip nesugalvojau, kokie nuotykiai jo lauks antroje knygoje. Po dvejonių, ar imtis knygos, atėjo mintis trolį atsivežti į Vilnių. Jis melagis, savotiškas sutvėrimas ir dedasi esąs muzikos žinovas, akademijos profesorius, tad tariau sau: gerai, mes jį Lietuvoje supažindinsime su Čiurlioniu. Taip šis nuotykis ir prasidėjo.“
Tomas Dirgėla: „Svarbiausia – kelionė, o ne galutinis tikslas“
Vienas mylimiausių vaikų rašytojų Tomas Dirgėla šiemet pristato net keturias knygas. Neseniai pasirodė žinomiausios T.Dirgėlos serijos „Domas ir Tomas“ septintoji knyga „Dingusios mergaitės byla“. Rudenį sugrįžta dar vienas vaikų mylimas personažas Lukas Šiaudelis. T.Dirgėla sako, kad knygoje „Lukas Šiaudelis šoka baletą“ nori griauti stereotipus. „Knygoje bus slaptas vaikų klubas, kur slapta nuo tėvų susirinkę vaikai daro tai, kas jiems patinka. Tarkim, yra berniukas, kuris domisi drabužių siuvimu, o tėvai jam sako, ką čia darai, juk tai mergaitiška veikla. Yra mergaitė, kuri domisi traktoriais, bet tėvai jos irgi nesupranta. Bet juk nėra dalykų, skirtų tik mergaitėms ir tik berniukams.“
Istorijos tęsinys laukia ir pamėgusių Vytauto Didžiojo keliones laiku. Pirmoje knygoje „Vytautas Didysis Žalgirio arenoje“ kunigaikštis atvyko į mūsų dienas, o šį kartą į kelionę laiku leidžiasi vaikai. Patiems mažiausiems T.Dirgėla skiria knygą „Šiandien Islandija nedirba“, kuri gimė iš žaidimų su sūnumi. „Įsivaizduodavom, kad sėdime fotelyje ir keliaujame į mūsų svajonių šalį Islandiją. Kelionėje mūsų laukia daug nuotykių, o kai atvykstame, jau vėlu ir Islandijos darbo diena jau baigėsi, ji jau užsidarė. Bet juk visada svarbiausia pati kelionė, nuotykiai, pokalbiai, o ne galutinis tikslas.“
