Kiek kartų sakėte sau, kad nepajėgsite pasiekti kokio nors užsibrėžto tikslo? Kaip dažnai girdėjote iš kitų žmonių abejones dėl gebėjimų sėkmingai įvykdyti vieną ar kitą užduotį? Akivaizdu, kad tokioje aklavietėje gali atsidurti kiekvienas iš mūsų.
Naujausioje savo knygoje „Lankininkas“, kurią išleido leidykla VAGA, brazilų rašytojas Paulo Coelho, su jam būdinga alegorine rašymo maniera, skaitytojams atskleidžia, kaip svarbu turėti tikslą ir ką daryti, kad nepabūgtume kovoti su iššūkiais, ištikusiais keliaujant siekiamybės link.
Knygoje tobulo šaulio Tecujos ir svetimšalio susitikimas tampa kertine pasakojimo ašimi – keliamas klausimas, ko reikia, kad išmoktume susikoncentruoti ir sėkmingai įvykdytume užduotis. Pasitelkdamas lanko, lankininko ir taikinio metaforą, knygos autorius pasakoja istoriją apie tai, kaip svarbu susitelkti ne tik į galutinį tikslą, bet ir į pasiruošimą bei susikaupimą kelionei iki jo.
„Jei lankininkas nesidalys lanko ir strėlės teikiamais džiaugsmais su kitais, taip ir nesužinos apie savuosius pranašumus ir trūkumus. Todėl, prieš ko nors imdamasis, pasiieškok sąjungininkų – žmonių, kuriuos domins, ką tu darai. Nesakau: „Susirask kitų lankininkų.“ Sakau: bendrauk su įvairių sričių žmonėmis, nes lanko kelias nesiskiria nuo bet kokio kito kelio, kuriuo įkvėptai einama.
Sąjungininkai – nebūtinai tie, į kuriuos visi žiūri ir gėrisi tvirtindami: „Šitie patys geriausi.“ Dargi atvirkščiai: tai žmonės, nebijantys klysti, taigi ir klystantys. Užtat ne visada jų darbai sulaukia pripažinimo. Tačiau kaip tik tokie žmonės keičia pasaulį; per daugybę klaidų jiems pavyksta nuveikti tai, kas pakeičia jų aplinką.
Tai žmonės, neketinantys sėdėti ir laukti, kol kas nors įvyks, kad tada pasižiūrėję nuspręstų, kaip geriausia elgtis; jie apsisprendžia veiksmų imdamiesi patys, nors suvokia, jog tai labai rizikinga. Tokių žmonių bendrija lankininkui svarbi, nes jam neprošal žinoti, kad, prieš stodamas priešais taikinį, jis turi būti visiškai laisvas keisti kryptį ir tada, kai lankas jau pakeltas prie krūtinės. O atitraukęs pirštus ir atleidęs templę jis turi pasakyti sau: „Nuėjau ilgą kelią, kad imčiau ir iššaučiau. Dabar leidžiu šią strėlę suvokdamas visą riziką ir žinodamas, kad stengiausi kaip galėdamas.“
Knyga „Lankininkas“ – nelyginant sulėtintas filmas, kuriame koncentruotai, kryptingai ir aiškiai įvardijamas kiekvienas žingsnis, kiekvienas tikslo dėmuo, kurį privalu įsisąmoninti ir praktikuoti, kad išmoktume tikslingai veikti siekdami bet kurį darbą atlikti iki galo.
Leidyklos VAGA knygoje suponuojama, jog lankininkais esame kiekvienas iš mūsų, kuriems tenka siekti įvairiausių tikslų. Lankas ir strėlė – priemonės, kurias turime pasirinkti ir įvaldyti norėdami pasiekti taikinį. Lanko kelias – tai mūsų pasirinkimų ir sprendimų visuma, pasitelkta su tikslu pataikyti tiesiai į centrą. Minimalistinė, tačiau estetiška ir talpi istorija, kurią iliustravo Andrea Tachezy – įkvepiantis Paulo Coelho kūrinys.
„Lankas neturi sąmonės, jis yra lankininko rankos ir troškimo tąsa. Praverčia norint žudyti arba medituoti. Todėl visada aiškiai tebūna išreikšti tavieji ketinimai. Lankas lankstus, bet vis dėlto yra ribos. Pastangos viršyti jo galimybes lanką sulaužys arba išsekins jį laikančią ranką.
Užtat stenkis siekti darnos su savo instrumentu ir nereikalauk daugiau, nei jis gali tau duoti. <…> Strėlė – tai ketinimas. Ji sujungia lanko galią su taikinio centru. Tikslas turi būti skaidrus kaip krištolas, aiškus, visiškai pasvertas. Sykį paleista, ji nebegrįš, užtat verčiau atsisakyti šūvio, jeigu judesiai, jam rengiantis, nebuvo teisingi ir tikslūs, nei žūtbūt šauti – vien todėl, kad lankas jau buvo įtemptas, o taikinys laukė.“
Paulo Coelho laikomas vienu įtakingiausių mūsų laikų rašytojų, jo knygos išleistos daugiau nei 170 šalių, išverstos į 88 kalbas, jų parduota daugiau nei 320 milijonų egzempliorių. Jis yra daugybės bestselerių, įskaitant vienos įspūdingiausių šiuolaikinės literatūros knygų „Alchemiko“, autorius. Nuo 2002 m. Brazilijos literatūros akademijos narys, 2007 m. tapo Jungtinių Tautų Taikos pasiuntiniu. 2009 m, pelnė Gineso pasaulio rekordą kaip į daugiausia užsienio kalbų išverstos knygos („Alchemikas“) autorius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Tecuja.
Berniukas suglumęs pažvelgė į svetimšalį. – Niekas šiame mieste nėra matęs Tecujos su lanku, – atsakė jis. – Visi žino, kad jis verčiasi dailidyste. – Gal jis atsitraukė, gal pabūgo, man tai nesvarbu, – neatlyžo svetimšalis. – Bet jeigu jis metė savąjį meną, nebegali būti laikomas geriausiu šalies lankininku.
Todėl ir keliavau šitiek dienų – susirungti su juo ir įrodyti, kad ankstesnės šlovės jis nebevertas. Berniukas suprato, kad ginčytis būtų tuščias reikalas: verčiau palydėti svetimšalį pas dailidę, tegu pats įsitikina, jog klysta.
Tecuja triūsė dirbtuvėje, įrengtoje už namo. Jis atsisuko pasižiūrėti, kas ateina, ir šypsena jo lūpose sustingo nespėjusi išsiskleisti. Akys nukrypo į pailgą svetimšalio atsineštą krepšį.
– Taip ir yra, kaip pagalvojote, – tarė atvykėlis. – Bet keliavau čia ne tam, kad pažeminčiau ar įžeisčiau legenda tapusį žmogų. Norėčiau tik įrodyti, kad per ilgus pratybų metus įstengiau pasiekti tobulumo.
Tecuja ketino grįžti prie savo darbo: buvo bebaigiąs pritaisyti stalui kojas. – Žmogui, tapusiam pavyzdžiu ištisai kartai, nederėjo pradingti, kaip dingote jūs, – tęsė svetimšalis. – Aš paisiau jūsų pamokymų, rodžiau pagarbą lanko keliui, taigi nusipelniau, kad įvertintumėt, kaip šaudau. Kai taip nutiks, aš iškeliausiu ir niekam neprasitarsiu, kur surasti didįjį meistrą. Svetimšalis iš savo nešulio išėmė ilgą lakuoto bambuko lanką su rankena, įtaisyta šiek tiek žemiau vidurio. Nusilenkė Tecujai, nuėjo į sodą, darkart nusilenkė – pasirinktai vietai. Paskui išsitraukė strėlę, papuoštą erelio plunksnomis, kojomis tvirčiau įsirėmė į žemę, viena ranka kilstelėjo lanką sulig veidu, kita – įdėjo strėlę. Berniukas žiūrėjo nudžiugęs ir apstulbęs. Tecuja irgi susidomėjo, nutraukė darbą. Vyras nuleido lanką – jau su strėle – sulig krūtine. Tada iškėlė virš galvos ir, leisdamas žemyn, pradėjo įtempti. Kai strėlė atsidūrė ties veidu, lankas buvo įtemptas. Akimirką, kuri truko, regis, visą amžinybę, lankininkas ir lankas atrodė sustingę. Berniukas pažvelgė ten, kur buvo nukreipta strėlė, tačiau nieko nepamatė.
<…> – Matau gabumus, orumą, tinkamą laikyseną, – pasakė Tecuja. – Išmanote techniką, esate įvaldęs įrankį, bet nepajėgiate suvaldyti proto. Šaudote taikliai, jeigu aplinkybės palankios, tačiau susidūręs su pavojais, nebepataikote. O juk ne visada lankininkas gali rinktis mūšio lauką, taigi imkitės pratybų iš naujo, kad būtumėt pasirengęs nepalankioms sąlygoms. Ir toliau ženkite lanko keliu, nes tai gyvenimo kelias. Tik atsiminkit, kad teisingai atliktas šūvis toli gražu neprilygsta šūviui, atliktam su sielos ramybe. Svetimšalis darkart žemai nusilenkė, susidėjo lanką ir strėles į pailgą dėklą, užsimetė jį ant peties ir pasišalino.
Pakeliui namo berniukas džiūgavo.
– Tu jį pažeminai, Tecuja! Tu išties visų geriausias!
– Nereikėtų imtis vertinti žmonių, kol nesame išmokę jų išgirsti ir gerbti. Tas svetimšalis – geras žmogus: jis manęs nežemino, nemėgino įrodyti, kad yra geriausias, nors toks įspūdis susidaryti galėjo. Jis tik norėjo parodyti savo meną ir pasiekti pripažinimo, nesvarbu, kad atrodė, jog meta man iššūkį. O juk tai lanko kelio dalis – kartkartėmis susidurti su netikėtais išbandymais. Šio svetimšalio dėka šiandien aš jų ir patyriau.
