„Tiek žmonių čia dar nėra buvę“, – tokiais žodžiais pristatymą pradėjo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas, mat susitikti su autore ir pasiklausyti pokalbio susirinko Nacionalinės dailės galerijoje išties lig tol nematytas skaičius žmonių. Salėje buvo galima pamatyti ne tik jaunimo, bet ir daugelio meno bei kultūros pasaulio žmonių veidus – šių metų Nacionalinės premijos laureatę Laimą Kreivytę, „Tartle“ meno pažinimo centro įkūrėją ir dailės mecenatą Rolandą Valiūną, tapytoją Žygimantą Augustiną, žymią dailės pedagogę Jūratę Stauskaitę, daugelį iškilių muziejininkų, profesorių bei mokytojų.
Pristatydamas autorę, muziejaus vadovas dr. Gelūnas pabrėžė, kad ji – ne vien šiuo metu bene garsiausia pasaulyje lietuvių rašytoja, bet ir muziejaus bendradarbė, konsultavusi ir Radvilų rūmų atstatymo klausimu, ir nuolatos skolinanti parodoms kūrinius iš savo kolekcijos. Vieną jų galima šiuo metu matyti Vilniaus paveikslų galerijos parodoje „Jausmai ir juslės“.
Daugiau nei valandą trukusiame knygos pristatyme kalbėta apie meno kalbos pirmapradiškumą bei universalumą, o drauge ir būtinybę išmokti meno kalbą ir gebėti jį perskaityti, apie kūriniuose aptinkamus kuriozus, apie senojo ir šiuolaikinio meno santykį, taip pat apie meno ir politikos ryšį.
Už žodžius universalesnė meno kalba
Pasak Kristinos Sabaliauskaitės, menas yra intymi patirtis, bet reikalingas ir mokytojas tai intymiai patirčiai susikurti: „Reikia mokėti perskaityti meno kalbą, kuri yra senesnė už mūsų rašytinę kalbą, o tai liudija akmens amžiaus olų piešiniai. Menas yra rašto pirmtakas, o meno kalba – universalesnė už mūsų žodinę ir rašytinę kalbą, nes meno kūrinį gali suvokti ir skirtingiausių tautų bei kalbų atstovai. Visuomet sakydavau, jog menotyrininkai yra meno ir vaizdų kalbos vertėjai į žodžių kalbą.“
Kiekviename kūrinyje yra užkoduota daugybė laikmečio signalų, tad socialiniam ir kultūriniam meno kontekstui reikalingas interpretatorius:
„Menas negimsta iš niekur, jis visą laiką kalba arba apie santykį su religija ir anapusybe, arba apie laikmečio socialines realijas, kultūrines idėjas, autoriaus ir jo aplinkos santykius su pasauliu. Tie santykiai yra ir labai specifiniai, bet tuo pat metu ir labai universalūs, nes siekia kažką pasakyti apie mūsų mąstymą apie amžinybę, laiką, pačius save, savo būtį.
Besimokydami Lietuvos dailės akademijoje mes vaikščiojome į filologų ir literatūros istorijos paskaitas, studijavome ir filosofijos istoriją, ir hermeneutiką, ir teatro istoriją, ir religijų istoriją. Kitaip tiesiog negali būti menotyrininku. Tiesiog privalai būti polimatas, nes dailės kūrinys yra su visomis šiomis ir dar daugybe kitų sferų susijęs, ir jeigu nori išsamiai jį aprašyti, turi labai rimtai ir profesionaliai išmanyti daugybę gretimų sričių. Ir knygoje labai suprantamai ir koncentruotai pateikiu informaciją. Kalbėdama apie kiekvieną meno kurinį apibrėžiu, su kuo jis susijęs, kokiame kontekste jis gimė, kokias idėjas atstovauja ar vaizduoja“, – pasakojo Kristina Sabaliauskaitė.
Visus kūrinius galima pamatyti Lietuvoje
Visi chronologine tvarka aprašyti meno kūriniai yra Lietuvoje – kiekvienas besidomintis gali juos apžiūrėti. Tokią atranką autorė pasakojo dariusi sąmoningai.
„Beveik dešimtmetį esu išdirbusi Lietuvos nacionaliniame muziejuje įvairiose pareigose, pabaigoje dirbau ikonografijos skyriuje ir buvau atsakinga už tapybos ir skulptūros fondus, tad gana neblogai išmanau muziejų rinkinius visoje Lietuvoje. Ir, aišku, tais laikais labai skaudėdavo širdį kai palygindavau mūsų fondus su tarptautinių muziejų. Bet paskui būtent gyvenimas ir darbas svetur, Europoje, visų pasaulinių meno rinkinių prieinamumas suteikė perspektyvą ir išmokė mane pamatyti, kiek vis dėlto Lietuvoje mes turime daug gražaus ir unikalaus.
Tie kūriniai, kurie buvo mane sužavėję dar vaikystėje ar paauglystėje, jie išliko mano favoritais. Jų meninė galia ir kokybė tiesiog pribloškia ir jie niekuo nenusileidžia tam, kas yra Europoje. Pavyzdžiui, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios vienas fragmentų yra šioje knygoje, man nuo vaikystės buvo kaip stebuklas. Ir tai – pasauliniu mastu išskirtinis kūrinys. Čiurlionio darbai, mūsų kai kurių romantikų kūriniai, šiuolaikinis menas – yra labai daug kokybe pasauliniams darbams nenusileidžiančių kūrinių.
Tad nemačiau prasmės pilti vandenį į Dunojų, rašyti apie Moną Lizą ar apie chrestomatinius pasaulio dailės kūrinius, o nusprendžiau, kad reikia parašyti apie tai, kas yra Lietuvoje. Tam kad žmogus gyvenantis Palangoje, Šiauliuose, Veliuonoje ar Šilutėje šiukštu nesijaustų provincialu, nes jis gali nueiti pasižiūrėti nuostabiausių meno kūrinių“, – apie apsisprendimą į „Baltų lankų“ išleistą knygą „Kaip skaityti meną“ įtraukti vien Lietuvoje pasiekiamus meno kūrinius sakė autorė.
Jie įvairuoja nuo neolito laikų seniausios Lietuvoje rastos skulptūros iki šiuo metu pasaulyje garsiausio lietuviško meno kūrinio – operos performanso „Saulė ir Jūra“. Autorė prisipažino, kad bene sunkiausias dalykas buvo atranka – ji būtų norėjusi parašyti apie šimtus jai svarbių kūrinių, tačiau teko rinktis tuos, kurių aprašyme galėjo kuo išsamiau pakalbėti apie kelis skirtingus aspektus, techniką, sąrangą, taip prisodrindama aprašą kuo daugiau informacijos. Dr. Arūnas Gelūnas sakė kad jį tiesiog pribloškė kai kurių kūrinių prasmių detektyviniai išaiškinimai ir Lukiškių Dievo motinos ikonos skyrelis: autorė pasirinko rusišką ikoną, tačiau ji – lietuvių karo grobis iš Maskvos.
„Negalėjau knygoje nepaminėti bizantinio ir ikonų meno tradicijos, tai būtų buvę neprofesionalu. Juolab kad ikonos gyvavo LDK stačiatikiškoje rusėnų kultūroje, tačiau ji buvo ne rusiška-maskvėniška, o turėjo Kijievo stačiatikybės ištakas. Net Vilniuje esančios senosios cerkvės buvo statomos su vakarietiškais gotikinės architektūros elementais. Tad norėjau aprašyti ikoną, bet nenorėjau tuo pasitarnauti patys žinot kieno minkštosios galios stiprinimui. O Lukiškių Dievo Motinos ikona – mūsiškio bajoro Aleksandro Gosievskio, 1610–1612, kai lietuviai ir lenkai buvo nugalėję Moskovijos kunigaikštystę ir užėmę Maskvą, buvusio Kremliaus komendantu, karo grobis, atvežtas į Lietuvą.“
Šiuolaikinis menas – kaip jį suprasti?
Dr. Arūnas Gelūnas pabrėžė, jog daug diskusijų sukelia šiuolaikinio meno kūriniai, žmonės neretai ne tik sako jų nesuprantantys, bet ir nuvertina, esą „ir patys taip galėtų“. Jis iškėlė klausimą, ar įmanoma suprasti senąjį meną atsiribojant nuo šiuolaikinių dailės procesų.
„Žmonės, kurie sako, kad „štai senasis menas man patinka, suprantu, kas vaizduojama, o va šiuolaikinio nesuprantu, nes čia įtartinos nesąmonės“, deja, bet iš tiesų tai ir to senojo meno nesupranta. Supranta senojo meno realistinę formą, jo paviršių, bet nesupranta esmės ir reikšmių, kurios ten anaiptol ne realistinės ir turi tiesioginių sąsajų su mūsų dabarties menu“, – sakė menotyros mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.
Meno ir politikos santykis – vienareikšmiškas
Knygoje yra darbų, kviečiančių diskutuoti apie meno ir politikos santykį, tačiau autorė susitikimo metu pabrėžė, kad jos vertinimas vienareikšmiškas: negalima atskirti meno nuo politikos.
„Ne, negalime atskirti meno nuo politikos. Pavyzdžiui, toks stilius kaip socrealizmas yra visiškai politinio, propagandinio meno reiškinys, kuris be politikos nė nebūtų galėjęs gimti. Socrealizmas literatūroje lygiai taip pat yra ne natūralus, o politikos ir politinių virsmų bei priespaudos priverstinai padiktuotas reiškinys. Žmonės turėtų išmokti skirti epochą, laikmetį ir meninį stilių. Juk kartais tame pačiame laikmetyje, pavyzdžiui, sovietiniame laikotarpyje, galėjo sugyventi arba konfliktuoti skirtingi meno stiliai – socrealizmas, „dekoratyvinis“ menas, disidentinis menas.
Pavyzdžiui, toks, kaip sovietmečiu kūrusio ir stuburą turėjusio a. a. Valentino Antanavičiaus kūriniai, drąsiai ir pavojingai kritikavę sovietinę sistemą, apie vieną jų, „Pionierę“, rašau knygoje. Taigi, galiu drąsiai sakyti, kad menine prasme beviltiškai atsilikusiu socrealizmo stiliumi nebuvo sukurta gerų kūrinių, bet kad Lietuvos sovietiniu laikotarpiu buvo sukurta gerų ir svarbių nonkonformistinių meno kūrinių“, – kalbėjo menotyros mokslų daktarė.
Knygos dizainas – atskiras kūrinys
Paklausta apie naujosios knygos maketą ir dizainą autorė sakė esanti laiminga dėl to, kokią unikalią formą pavyko suteikti knygai: „Nuoširdžiai dėkoju Zigmantui Butaučiui, įvairiais apdovanojimais įvertintam knygos dizaineriui, jis tiesiog puikus knygos meno meistras, visada malonu su juo dirbti įgyvendinant mano idėjas, nes yra labai reiklus pirmiausia pačiam sau.“
Atsakydama į Nacionalinės premijos laureatės Laimos Kreivytės klausimą apie tai, kaip ir kam kilo mintis viršelyje panaudoti Žilvino Kempino instaliacijos „Tūba“ vaizdą, Kristina Sabaliauskaitė sakė, kad iki pat pabaigos nežinojo, ar sumanymas pavyks.
„Kai dizaineris pasiūlė tokį viršelio projektą, viskas, atrodo, tiesiog stojo į vietas, o ta „Tūbos“ perspektyva įgavo papildomą dimensiją. Tik nerimavome, ar autorius leis naudoti savo darbą ant viršelio, nes tikrai žinau, kaip daugelis menininkų nemėgsta, kai darbai išimami iš konteksto, prie jų pridedama kažkas papildomai. Tad tikrai esu labai dėkinga Žilvinui Kempinui, kad jis davė sutikimą, netgi pagyrė viršelį ir knyga gali atrodyti taip, kaip atrodo“, – džiaugėsi Kristina Sabaliauskaitė.
Pristatymo metu dr. Gelūno ne kartą minėta, kad knyga itin koncentruotai ir suprantamai perteikia informaciją, puikiai tinka ne tik kaip parankinė knyga lankant muziejus, bet ir pamokose, edukaciniuose užsiėmimuose ir galėtų būti naudojama kaip vadovėlis. Jūratė Stauskaitė replikavo, kad atėjo į pristatymą baimindamasi, kad nedaug žmonių susirinks, o tokia knyga – gyvybiškai reikalinga, nes net dailės šakų studentams ne visada dėstoma lietuvių dailės istorija.
„Deja, žinau, kiek liepsnojančių lankų tenka peršokti vadovėlių autoriams, kol gauna valdininkų patvirtinimą dėl vadovėlio tinkamumo naudoti mokyklai. Esame, deja, dažnai šiuo metu „valdomi“ tokių valstybės tarnautojų kaip štai vienas ministrų, neseniai pareiškęs, kad prie Salomėjos Nėries mokyklos stovi Vildžiūno „bareljefas“, tad didelių vilčių, jog suvoks šios knygos kaip vadovėlio reikalingumą, nededu, veikiau būčiau maloniai nustebinta, – sakė Sabaliauskaitė. – Tačiau labai lauksiu Lietuvos dailės pedagogų atsiliepimų, ypač apie knygoje esančias užduotis, ir nuoširdžiai tikiuosi, kad ji bus naudinga skaitytojams.“
