Knygoje „Genialieji paukščiai“ J.Ackerman atskleidžia: atlikus paukščių smegenų tyrimus ir begalę stebėjimų buvo atrasta, jog įrankių naudojimas yra tik viena iš daugelio sričių, kur paukščiai parodo savo išmonę. Jie mokosi, pritaiko naujoves, sprendžia techninius iššūkius ir įgytas žinias perduoda kitiems paukščiams. Tai – įgyti gebėjimai, kurių prieš kelis dešimtmečius sparnuočiai neturėjo.
Pavyzdžiui, varnos asociatyviai mąsto, atsimena joms nepatinkančių žmonių veidus ir šią informaciją perduoda savo bičiulėms. Taigi nieko neįtariantis žmogus gali net keliems dešimtmečiams tapti varnų priešu. Šarkos atpažįsta savo atspindžius. Kėkštai demonstruoja empatiją kitiems kėkštams ir geba gedėti.
Kitas įdomus pavyzdys: 2014 m. laukinius paukščius tyrinėjantis mokslininkas Alexas Tayloras sukūrė aštuonių žingsnių galvosūkį, kurį išspręsti davė Naujosios Kaledonijos varnai vardu 007. Galvosūkis skatino atrasti įvairių gudrybių ir įrankių ir panaudoti įgytas žinias tolimesnių jo dalių sprendimams. Tyrime dalyvavusi varna anksčiau buvo susidūrusi su atskiromis užduoties dalimis, tačiau niekada jų neatliko kartu nustatyta tvarka. Vis dėlto net ir be išankstinio pasiruošimo 007 užtikrintai išsprendė užduotį per dvi su puse minutės. Tyrimo rezultatai nustebino ne tik tuo, kaip greitai ji buvo įvykdyta, bet ir dėl varnos supratimo, kad vienas įrankis gali būti naudojamas sukurti kitam. Anksčiau buvo manoma, kad šį įgūdį turi tik žmonės ir beždžionės.
Šioje knygoje autorė atskleidžia priežastis, nulėmusias tokį paukščių protingumą ir tai, kaip jie sėkmingai prisitaikė Žemėje. Kiekviename skyriuje rašoma apie neįprastų gebėjimų ir įgūdžių turinčius paukščius, galinčius adaptuotis ir gaudytis erdvėje, netgi daryti išradimus.
„<...> paukščius pasirinkau dėl itin paprastos priežasties: esama puikių istorijų, atskleidžiančių, kas vyksta įvairias problemas sprendžiančių paukščių galvose. Šios mūsų stebimos ir interpretuojamos sparnuočių istorijos padeda geriau suvokti ir žmogiškojo mąstymo ypatumus. Paukščių elgsenos tyrimai išplečia mūsų suvokimo, ką reiškia būti protingam ar genialiam, horizontus,“ – rašo autorė.
Jennifer Ackerman (gim. 1959) apie mokslinius gamtos ir žmogaus tyrimus rašo jau kelis dešimtmečius. Ji yra septynių knygų autorė, tarp jų: „Apči! Nepaprastas paprasto jūsų peršalimo gyvenimas“ (Ah-Choo!: The Uncommon Life of Your Common Cold, Twelve Press, 2010), „Atsitiktinumas lemties namuose. Gamtos istorija apie paveldimumą“ (Chance in the House of Fate: A Natural History of Heredity, Houghton Mifflin 2001) ir kt. Ji bendradarbiauja žurnaluose „Scientific American“, „National Geographic Magazine“, dienraštyje „The New York Times“ ir publikuoja straipsnius daugybėje kitų leidinių. J.Ackerman yra gavusi apdovanojimų ir laimėjusi įvairių stažuočių, stipendijų, pvz., NEA negrožinės literatūros, Buntingo instituto stažuotė ir Alfredo P. Sloano fondo stipendija. Jos straipsniai ir esė atrinkti į ne vieną geriausių tekstų apie gamtą antologiją. Siedama mokslinį pažinimą su vaizduotės galia J.Ackerman pateikia ir paaiškina naujausius mokslo laimėjimus.
