Kovo pabaigoje pristatysima knyga „Be 5 minučių prestižinė“ – tai tris savaites ministerijoje gyvenusios Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Lilijos Bručkienės autentiška patirtis. Chronologine tvarka pateikti įvykiai nuo 2018 vasaros iki 2019 m. rudens papildomi straipsniais, rašytais tiek būnant ministerijoje, tiek ir vėliau. Taip ne tik atskleidžiami faktai apie tai, kas vyko streiko metu, bet ir analizuojamos gilesnės švietimo sistemos problemos.
15min skaitytojams siūlome ištrauką iš netrukus pasirodysiančios knygos.
Naujas etapas. Išbandymai amerikietiškais kalneliais
Šeštadienis (gruodžio 1 d.)
Rytas prasideda tvarkymusi ir strategavimu. Suprantame, kad ankstesniuose veiksmuose buvo daug chaoso, daug improvizacijos, daug impulsyvumo. Gerai, kad niekas tuo nepasinaudojo. Jeigu norime toliau darniai veikti ir išsilaikyti, reikia pradėti planuoti tam tikrus dalykus. Skirstomės pareigomis ir įsipareigojimais. Jau pamatę, kas ką geriausiai gali atlikti, siūlome pasidalinti darbus. Man tenka žurnalistės, atstovės spaudai ir ryšiams su visuomene, tekstų kūrėjos pareigos – ironiškai save pavadinu plataus profilio karo korespondente. Panašias funkcijas turi dar keli žmonės. Atsiranda atsakingų už saugumą (per tas dienas pamatėme, kad lankosi ne tik geranoriški ir adekvatūs žmonės), už bendravimą su svečiais (visiems apsilankantiems reikia padėkoti, parodyti dėmesį), už tvarką ir švarą (kai vienoje erdvėje gyvena: valgo, dirba, miega, apie 30 žmonių, o kasdien lankosi iki 100, yra ką veikti), už informacijos sklaidą, už bandymą surasti papildomų pajėgų įvairiems darbams, už tiesiogines vaizdo transliacijas, už kompiuterinės įrangos veikimą, už tekstų vertimą į užsienio kalbas ir t. t. Erdves susitvarkome taip, kad būtume užėmę tik Kolegijų salę (ant durų pritvirtiname lapus su užrašu „Streikas“), o koridoriuje ir prieigose į darbuotojų kabinetus nelieka jokių mūsų buvimo ženklų. Pagaliau atsitiktinai susibūrusi beveik nepažįstamų žmonių grupė tampa panaši į komandą, kurioje kiekvienas daro visa, ką tuo metu įsivaizduoja galintis nuveikti geriausio. O kur dar kitapus rūmų esantys šimtai mokytojų (ir ne tik), nuolat palaikančių su mumis ryšį ir informuojančių apie tai, kas vyksta šalyje ar internetinėje erdvėje, bandančių padėti savo galimybių keliais ir takeliais. Pradedame versti į užsienio kalbas įvairius informacinius tekstus apie streiką, apie neįvykusias derybas, apie mokytojų padėtį ir visais įmanomais kanalais platinti ne tik šalyje, ne tik tarp užsienyje gyvenančių lietuvių, bet ir tarp kitataučių. Jeigu pavyktų atkreipti užsienio spaudos dėmesį, būtų tiesiog puiku. Gal galėtų padėti tarptautinis spaudimas.
Jaučiamės žengiantys į kažkokį naują iki tol nenumanytą etapą. Tiesa, reikėtų pastebėti, kad kaip pradedantieji padarome grubių klaidų, kurias paskui tenka skubiai taisyti. Pavyzdžiui, žiniasklaidos dėmesio išvarginti (žurnalistai kartais pasirodo paryčiais, o išeina naktį, gali bet kur bet ką fotografuoti ar filmuoti) vienu momentu nusprendžiame su jais bendrauti spaudos konferencijose, o salę pasilikti kaip privačią erdvę (nes joje tenka ir valgyti, ir savo drabužius bei kitus daiktus susidėti, ir nusnūsti, ir dirbti). Nors labai mandagiai prašome mus suprasti, tačiau, savaime aišku, liekame nesuprasti, nes esame viešoje įstaigoje ir tokiu sprendimu apribojame jų teisę gauti informaciją. Kaip galėčiau pakomentuoti? Paprastai – mes ne politikai, nesame susidūrę su daugeliu reiškinių: su intensyviu spaudos dėmesiu, su teisiniais ir viešųjų ryšių niuansais, su įvaizdžio formavimo subtilumais. Kartais nusprendžiame neteisingai. Bet mes ne tik mokytojai, mes greitai reaguojantys ir klaidas besistengiantys ištaisyti gyvenimo mokiniai. Todėl supratę atsiprašome ir netinkamus sprendimus pakeičiame.
Po kurio laiko tą patį rytą sužinome, kad mokytojų į ŠMM vėl nebeįleidžia. Skambiname T.Tomilinui supykę – mes pažadus ištesėjome, o kas toliau? Jis atvažiuoja, prižada sutvarkyti – kažkam skambina, kažką gana irzliai kalbėdamas derina. Šį kartą tikrai pradedu abejoti bet kokio žodžio galia. Bet po kurio laiko viskas nurimsta ir grįžta į senas vėžes.
Apie 11 val. A.Tapinas „Facebook“ pasidalina viešu įrašu, kuriame kalba apie tai, kad išmintingi valstybės politikai jau ryte važiuotų tartis su streikuojančiais mokytojais. Pasirodo ir kitų visuomenėje žinomų žmonių publikuojamų tekstų su jų išsakoma pozicija. Didžiąją dalį intelektualų sukrečia faktai, kad buvo išnešti minkštasuoliai, užrakinti tualetai – taip elgtis su streikuojančiais mokytojais, kurie tiesiog nori neimituojamų derybų, nedera.
Viešasis dėmesys ir spaudimas padeda – prieš 12 valandą A.Navickas praneša gavęs žinių, kad atvyksta J.Petrauskienė.
Kad tuoj bus kažkas reikšmingo, suprantame ir iš žurnalistų – kaipmat visas būrys užplūsta Kolegijų salę.
Tuo metu įvyksta toks šeimos narių pokalbis „Messenger“:
Aš: Ateina ministrė, matome pro langą.
Dukra: Sėkmės!
Vyras: Gal atsiprašyti, kad pavėlavo.
Dukra: Keliomis dienomis.
Vyras: Metais.
Po keliolikos minučių JIE pasirodo. Gruodžio 2 d. paryčiais parašau ir į „Facebook“ įdedu tekstą, kuris geriausiai atspindi tos dienos įvykius. Šeštadienio popietę paaiškėja – kol kas jokių derybų nebus. Tas vizitas – toks tarpinis variantas tarp miglos ir viešųjų ryšių. O jį inspiravo turbūt kilęs rezonansas ir pasipiktinimas. Tačiau į ministerijoje esančius mokytojus žiūrima kaip į mažamečius: parodysi pigų ledinuką, gal šiek tiek pabarsi, pagėdinsi – ir iškart susitarsi. Po kokias tris – keturias valandas (įskaičiuojant ir pertrauką, kai buvo laukiama pastiprinimo) užtrukusio pasirodymo / jėgos demonstravimo JIE išvažiuoja. Iki kito karto. Lieka profesorė V.Targamadzė, kiti akademinės bendruomenės nariai, žurnalistai, visuomenininkai ir mes. Tada privačiame pokalbyje pirmą kartą nuskamba profesorės mintis, kad geriausiu atveju mus iš čia pavyks ištraukti prieš Kalėdas, tik turėčiau to kitiems dar nesakyti, kad neišgąsdinčiau. Man tai atrodo kaip juodasis humoras arba distopija. Bet palinkčioju galva – nemandagu prieštarauti autoritetui – nors tikrai netikiu.
Mus stiprina ryšys su mokytojais, kurie pasiryžę atvykti miegoti vietoj pavargusių, klausia, ko dar reikėtų. Stebina vienybė ir dėmesys – nepažįstami žmonės ateina išreikšti palaikymo, vežasi namo atsipūsti, pavalgyti šilto maisto, pabendrauti. Vieno tokio vakaro privačiuose namuose metu mane paskatina valandėlei išjungti mobilųjį telefoną ir pasimėgauti aplinka be įtampos. Kai po kelių valandų važiuoju taksi, randu be galo daug neskaitytų žinučių. Išsigąstu – vėl koks nesusipratimas, o gal mokytojus varo lauk? Skaitau nepažįstamų ir pažįstamų palinkėjimus, padėkas ir / ar siūlymus padėti – ir pirmą kartą per tas dienas susigraudinu. Taip ašarodama riedu tamsiomis Vilniaus gatvėmis į beveik namais tapusį pastatą A.Volano gatvėje.
O salėje su mokytojais bendrauja įvairių sričių specialistai, kurie skaičiuoja, derina, pataria, naudodamiesi savo ryšiais supažindina su galinčiais padėti žmonėmis. Vyksta kažkas neįtikėtino.
Sekmadienį (gruodžio 2 d.)
Ryte internetinėje erdvėje pasirodo peticija, kurioje nestreikuojantys mokytojai raginami pasirašyti, kad palaiko streikuojančius. Apie jos autorystę nieko nežinome. Bandome aiškintis, dėliotis prasminius taškus. Paskui žmonės sugalvoja akciją „Laidojam reformą“ ir kviečia visoje šalyje 18 val. prie savivaldybių deginti žvakutes ir taip moraliai palaikyti streikuojančius mokytojus. Iš vienos pusės džiaugiamės, iš kitos bijome provokacijų ir kaltinimų (jau turime karčios patirties). Atsiranda ir priekaištų – kodėl pasirinkti savivaldybių pastatai, ar nebus įsižeidusių valdininkų. Todėl „Facebook“ išplatiname viešą tekstą: „Šiuo metu visoje Lietuvoje vyksta labai daug privačia iniciatyva organizuojamų akcijų, palaikymo judėjimų. Mums labai svarbus ir brangus žmonių noras moraliai būti kartu. Tačiau labai prašytume išlaikyti pagarbą ir taikias formas.“
Po to ne iš vieno gauname pastebėjimų, kad neaiškūs streikuojančių mokytojų reikalavimai, trūksta visuomenės informavimo, kada ir kodėl kilo nesutarimų, kaip prasidėjo streikas. Tuo pasinaudoję viešieji asmenys kalba apie nerealius, neįgyvendinamus mokytojų norus, apie netikėtai įsižiebusius konfliktus, nenorą tartis ir derintis. Tenka vėl skubiai sėsti prie kompiuterio ir dirbti. Gerai, kad jau yra darni komanda, kuri visoje Lietuvoje iškart pradeda veikti – rinkti informaciją, ją sisteminti ir siųsti, po to platinti tekstą. Taip išmokstame labai operatyviai, per valandą, reaguoti į situacijas. Per tas tris savaites ŠMM įvairiomis formomis prie streiko reikalavimų buvo grįžta ne kartą. Nors jau atrodė, kad visi viską žino, iki šiol pasigirsta priekaištų, kad neaišku, ko ir kodėl buvo reikalaujama.
Tada internetinėje erdvėje išplinta „skandalinga“ žinia, kad mes niokojame pastatą ir gadiname užrašus – mokytoja Veronika nusprendžia pajuokauti ir namuose vaizdų redagavimo programa sukuria ministrės kabineto lentelės kopiją su savo pavarde. Šiaip niekas nebūtų sureagavęs, bet dabar situacija kitokia. „Facebook“ ta nuotrauka dalijasi ir komentuoja J.Petrauskienė. Erika skuba į antrą aukštą, kad nufotografuotų ir paviešintų tikrą lentelės vaizdą, visi kiti galvojame, kaip sklandžiai iš tos situacijos išsisukti. Prisimenu L.Donskio straipsnį „Demokratija veikia labai gero humoro dėka“. Puikiai tinka. Surandu internete. Dar pridedu savo poziciją: „Dedikacija tiems, kurie kartais nesupranta jaunų žmonių pajuokavimo. Skaitykite intelektualų tekstus, mielieji, skaitykite.“ Paviešinu. Tą patį padaro ir kiti (Veronika taip pat – konstatuodama, jog tai ne originali nuotrauka). O privačiai visiems nariams išsiunčiam dar ir kitokį prašymą: „Dabar jokių piktų, asmeniškų komentarų iš mūsų pusės neturi būti – įžeidimų, pasišaipymų ir panašiai. Ir labai prašau, jokių individualių iniciatyvų. Viską sukoordinuokime, nes artėjame prie derybų, negalima nė viena klaida.“ Eilinis gaisras užgesintas.
Apie pietus su vaišėmis užsuka ūkininkai. Antroje dienos pusėje pasirodo Medikų sąjūdžio, Socialinių darbuotojų asociacijos, Aktorių gildijos, dėstytojų bei mokslininkų ir kitų organizacijų atstovai. Iš pradžių jie savo iniciatyva lauke vaišina mokytojus šiltu maistu, tada pakyla į salę. Vyksta draugiškas pokalbis, svarstomos galimybės vienyti jėgas ir palaikyti vieniems kitus. Atmosfera tiesiog neįtikėtina. Tai, kas T.Tomilino šeštadienį buvo pasiūlyta kaip idėja, kuri galbūt galėtų vilkinti derybas ir susitarimus, supykdyti visuomeninio sektoriaus darbuotojus, jau kitą dieną realizuojama kaip bendrystė. „Facebook“ atsiranda įrašas: „Tikrasis stebuklas. Advento vainiko pirmoji žvakė nušviečia ŠMM. Susirenka viešojo sektoriaus visuomeninių organizacijų, sąjūdžių, profesinių sąjungų atstovai. Kalbasi, palaiko vieni kitus, juokauja ir iškelia problemas. Laisvė, tiesiog laisvė... Ačiū už puikią idėją vakarykščio susitikimo metu. Neprognozuojami tie mokytojai.“
18 val. visoje Lietuvoje vyksta žvakučių uždegimo akcija. Gauname nuotraukų iš pačių įvairiausių šalies miestų ir miestelių. Iš Klaipėdos pasiekia vaizdai su kolegomis, bendrakursėmis, mano šeimos nariais – visi renkasi, bendrauja, dega žvakutes (vėl pasislėpusi ir n-tąjį kartą peržiūrėdama nuotraukas leidžiu sau truputį susigraudinti – sentimentali būnu tik dėl gerų naujienų, šviesių emocijų). Žvakutėmis nušvinta ir per ŠMM langus matomas kiemas, jomis mirga visa „Facebook“ erdvė. Jau sekmadienio įvykiams nurimus sėdime kas prie kompiuterio, kas prie savo išmaniųjų ir visų streikuojančių mokytojų vardu dėkojame žmonėms už moralinį palaikymą.
Apie 19 val. pasirodo muzikantas Jurgis Didžiulis – jį, apie pietus einantį pro šalį, užkalbino ir užsukti paprašė viena iš streikuojančių mokytojų. Pažadėjo – ištesėjo. Muzika, bendrystės džiaugsmas... Tokio polėkio streikininkų turbūt seniai niekas nematė. Laukia jau eiline tampanti naktis miegmaišyje ir nenuspėjama kita diena. Patį vidurnaktį (23.58) koridoriuje dar girdisi juokas ir kalbos, todėl įvyksta toks linksmas pasirašinėjimas tarp atskirose erdvėse įsitaisiusių bendražygių:
Aš: Gal eikite miegoti, rytoj Andriaus laukia labai sunki diena...
Jurgita: Ar jis dar nemiega?
Rima: Mes ne su Andrium, miegam.
Sniegė: Mes su Andrium, bet dar nemiegam!
Rima: Marš miegot!
Jurgita: PRITARIU!
Sniegė: Perduosiu! Klausau!!! Labai juokingas buvo jūsų dialogas! Juokėmės visi!
Kita žinutė atsiųsta jau gruodžio 3 d. 6.15 ryte. Tokiu ritmu ir sukasi mūsų gyvenimas.
