„Netflix“ serialo „Didžiosios Britanijos britų pilių paslaptys“ bendrakūrėjis D. Jonesas grįžta su epine viduramžių pasaulio istorija – turtingos ir sudėtingos epochos palikimu, kuris svarbus iki šiol. Viduramžių personažai atrodo tokie pat gudrūs, niekšiški ar herojiški kaip šiuolaikiniai žmonės. Jei niekada per daug nemąstėte apie viduramžius arba manėte, kad jie buvo taip seniai, jog šiais laikais nebėra aktualūs, ši knyga privers pakeisti nuomonę.
Naujai žvelgdamas į vidurinius amžius, autorius pristato tos epochos palikimą, ant kurio pamatų iškilo Vakarai. Viduramžius sukūrusios galingos jėgos pažįstamos ir šiuolaikiniam žmogui – vyko klimato kaita, užkrečiamųjų ligų pandemijos, masinė migracija ir technologijų revoliucija. Anuomet gimė didžiosios Europos tautos, buvo kodifikuotos pagrindinės Vakarų teisės ir valdymo sistemos, Krikščionių Bažnyčia tapo galinga institucija ir vakariečių viešosios moralės sergėtoja, o menas, architektūra, filosofiniai tyrinėjimai ir moksliniai išradimai patyrė esminių pokyčių. Kiekviename šios istorijos etape klestėjo Vakarų valstybės, sugebėjusios pritraukti arba pagrobti vertingiausius pasaulio išteklius, idėjas ir talentingiausius žmones.
Vakarai, gimę ant imperijos ir žlugusios civilizacijos griuvėsių, įveikė krizes ir tapo dominuojančia jėga iš pradžių regione, o paskui ir visoje Žemėje. Per tūkstantmetį neatpažįstamai pasikeitė visos žmonių gyvenimo ir veiklos sferos. Mūsų laikmetis taip pat pasiekė lemiamą kryžkelę, todėl dabar dar svarbiau suvokti, kokias pamokas paliko praeitis.
Kitos abejingų nepaliekančios Dano Joneso knygos – „Tamplieriai. Šventųjų Dievo karių pakilimas ir nuopuolis“ ir drauge su Marina Amaral parengta „Laiko spalvos. Pasaulio istorija naujoje šviesoje: 1850–1960 metai“.
Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Krankalis
Siūlome šios knygos ištrauką.
Šaltis ir bakterijos
XIV a. atnešė katastrofiškas permainas, kurias aštriausiai pajuto Vakarų pasaulio europiečiai. Visų pirma pasikeitė klimatas. Nuo 900 m. per vadinamąjį optimalų viduramžių laikotarpį pasaulio oro temperatūra kilo, tačiau apie 1300-uosius vėl pradėjo kristi. Blogiausia, kad tai vyko labai staigiai. Spartų atšalimą sukėlė didelio vulkaninio aktyvumo tarpsnis visame pasaulyje, kai išsiveržę ugnikalniai į stratosferą
milžiniškais kiekiais mėtė sieros dioksidą ir kitus saulės šviesą atspindinčius aerozolius. Itin atvėsus klimatui, šalčiai tapo nuolatiniu reiškiniu, todėl žiemomis dažnai užšaldavo įvairūs vandens telkiniai, pavyzdžiui, Baltijos jūra, Temzės upė ir net Aukso Ragas Konstantinopolyje. Dėl šios priežasties 1300–1850 m. laikotarpis vėliau pradėtas vadinti mažuoju ledynmečiu.
Žinoma, 1315–1321 m. Didįjį badą sukėlė ne tik mažasis ledynmetis. Beveik kiekviena žmoniją ištikusi katastrofa prasideda dėl įvairių glaudžiai tarpusavyje susijusių priežasčių, kurių ištakų reikėtų ieškoti ir visuomenėje, ir jos gyvenamoje aplinkoje. Ne išimtis XIII–XIV a. sandūra, kai Vakaruose susidarė prielaidos dideliam sukrėtimui. Apie 1000 m. Europoje pradėjus greitai augti gyventojų skaičiui, sustiprėjo ekonominė veikla, padidėjo prekyba, sparčiau vystėsi mokslas. Tuo pat metu šių pokyčių sukurta visuomenė buvo itin trapi. Viena vertus, naudodami tobulėjančią žemės ūkio ir maisto gamybos technologiją (pavyzdžiui, sunkiuosius plūgus, vandens bei vėjo malūnus ir sėjomainos sistemas) ūkininkai gaudavo gausesnį derlių. Be to, kertant miškus ir nusausinant pelkes dideli nauji plotai pritaikyti kultūriniams augalams. Kita vertus, ši pažanga turėjo ribas, kurias maždaug 1300 m. pasiekė Vakarų visuomenė.
Tiesiog žmonių buvo per daug, kad jais visais būtų galima pasirūpinti naudojant to meto technologiją. Normanams užkariavus Angliją, šalies gyventojų skaičius siekė maždaug 1,5 milijono, o Didžiojo bado išvakarėse – apie 6 milijonus. Iš esmės panašios tendencijos matytos kituose regionuose, visų pirma Europos ir Artimųjų Rytų miestuose – juose nuo XII a. vidurio žmonių padaugėjo bent keturis kartus. Dešimtys tūkstančių miestiečių gyveno itin susigrūdę ir dažnai antisanitarinėmis sąlygomis. Tuo tarpu kaimiškuose regionuose nuolat mažėjo vienos šeimos dirbamas žemės plotas, be to, kultūriniai augalai imti auginti vis mažiau derlinguose sklypuose. Dėl šios priežasties visose Vakarų šalyse nepaliaujamai daugėjo gyventojų, kol jų perteklius tapo netvarus, atitinkamai aštrėjo aprūpinimo maistu problema. Tuo pat metu XII–XIII a. mongolų užkariavimai, paskatinę reikšmingą pasaulinės prekybos augimą ir tolimų kelionių skaičiaus didėjimą, sukūrė prielaidas laisvai pervežti ne tik šilką, vergus bei prieskonius, bet ir anuomet nežinomus keleivius – virusus ir bakterijas. Galvijų maro panzootija (gyvulių infekcinės ligos išplitimas, vert. past.) tapo skaudžiu įrodymu, kiek daug žalos gali padaryti virulentiška liga, jei plinta gausioje ir judrioje šeimininkų rūšyje. Greitai paaiškės, kad XIV a. žmonės buvo tokie pat pažeidžiami, kaip ir jų laikomos karvės.
Nuo XIV a. penktojo dešimtmečio plitęs maras nusiaubė Aziją, Europą, Šiaurės Afriką ir kai kuriuos Užsachario Afrikos regionus. Iš turimų duomenų matyti, kad vėliau „Juodąja mirtimi“ pavadinta epidemija prasidėjo beveik ten pat, kur ir galvijų maras – mongolų valdomose teritorijose. Kaip buvo minėta, marą sukelia bakterija Yersinia pestis, o įkąsdamos žmonėms platina blusos, kurios užsikrečia nuo smulkiųjų stepių graužikų, pavyzdžiui, žiurkių ir švilpikų. Prieš 800 metų Justiniano pandemija nuniokojo VI a. Bizantijos imperiją, nusinešdama milijonus gyvybių. XIV a. liga sugrįžo pasikeitusi ir daug pavojingesnė. Bakterijos mutacija pavertė marą itin užkre čiamu, suteikdama jam galimybę neįprastai lengvai plisti tarp žiurkių, kačių, šunų, paukščių bei žmonių. Patekęs į žmogų, užkratas šeimininko kūne sukeldavo panašius šiurpius simptomus, kaip ir VI a. maras. Ligonis ima karščiuoti, kaklo, pažastų bei kirkšnių srityje atsiranda patinimai (vadinamieji bubonai), prasideda vidinis kraujavi mas, nevaldomas vėmimas ir per kelias dienas ištinka mirtis.9 Be to, išsivystė plaučių maras, kuriuo buvo galima užsikrėsti nuo sergančio žmogaus per orą.
Manoma, kad šis buboninio-plaučių maro hibridas plito tarp mongolų Vidurinėje Azijoje nuo XIV a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios. Iki jo pabaigos liga pasklido po Rytų pasaulį – Transoksianos regioną, Kiniją ir Persiją, nors neatrodo, kad būtų pali kusi ryškesnį pėdsaką Indijoje. XIV a. penktojo dešimtmečio viduryje išplitęs užkra tas nevaržomas judėjo tarp Aukso ordos mongolų, kurie pagal tradicinius „Juodosios mirties“ sklaidos pasakojimus perdavė marą vakariečiams. Tai įvyko 1347 m. Juodosios jūros regione per Genujos valdomo Kafos uostamiesčio apgulą. Italų teisininkas iš Pjačencos Gabrielė de Musis aprašė jos įvykius papasakodamas, kaip liga užpuolė mongolų armiją, „tarsi dangus būtų prapliupęs strėlių lietumi <...> naudos nedavė jokie medikų patarimai ir gydymo metodai; totoriai mirdavo iškart, kai ant kūnų iš ryškėdavo užkrato simptomai: pažastyse ar kirkšnyse iškilę augliai, kuriuos sukeldavo sutirštėję skysčiai, ir paskui prasidėjusi dėmėtoji šiltinė“. Dėl ligos praradę daug karių, mongolai nutraukė apgulą, bet prieš pasitraukdami paskleidė bakterijas. De Musis vaizdingai aprašė, kaip „jie įsakė katapultas užtaisyti kūnais ir mėtyti juos į miestą tikėdamiesi, kad nepakeliamas dvokas pražudys visus, esančius viduje. Atrodė, jog į miestą skriejo kalnai mirusių, o krikščionys neturėjo nei kur slėptis, nei kur bėgti ar sprukti, nors į jūrą išmetė tiek kūnų, kiek pajėgė. Netrukus pūvantys lavonai užteršė orą, užnuodijo vandens atsargas <...> niekas nežinojo ir nerado būdo, kaip nuo to apsisaugoti“.
Nėra iki galo aišku, ar viskas vyko būtent taip. Be abejo, XIV a. penktajame dešim tmetyje siautęs maras buvo siaubingai užkrečiama liga, bet vien dvokas užkrato negali pernešti. Vienaip ar kitaip, netrukus po Kafos apgulos pranešimai apie maro atvejus pasirodė Apeninų pusiasalyje – Genujoje ir Venecijoje. Ligą civiliais, kariniais laivais atgabeno pirkliai ir kareiviai, kurie galėjo atvykti ir iš Juodosios jūros regiono. „[At plaukę] jūreiviai <...> tarsi kartu atsivežė piktąsias dvasias, – rašė de Musis. – Užkre čiama epidemija apnuodijo kiekvieną miestą, gyvenvietę ir vietovę, staiga pražudydama jų gyventojus – ir vyrus, ir moteris.“ Liga nevaldomai plito siauromis gatvėmis išrai žytuose, tankiai gyvenamuose miestuose, kur po vienu stogu gyveno išplėstinės šei mos, kur netrūko žiurkių ir kitų blusas pernešančių gyvūnų. „Jei užsikrėsdavo vienas žmogus, jis apnuodydavo visą šeimą. Teko laikyti vienas mišias už daugelį mirusiųjų, o augant kūnų skaičiui ėmė trūkti vietos jiems palaidoti. Rūpintis ligoniais dažniausiai teko kunigams ir gydytojams, kurie nepailsdami lankė sergančius, bet, deja, išėję iš jų namų, išsinešdavo ir ligą, todėl netrukus patys iškeliaudavo anapilin.“ Sunku suvokti tempą, kuriuo plito mirtis. Sunku suvokti, kiek žmonių mirė. Atrodė, kad kasdienybė sudužo į šipulius, o tarp jos likučių žūsta sergantieji ir klaidžioja išeities nerandantys išlikėliai. Katastrofa buvo tokia didelė, jog neabejotinai priminė apokalipsę. Vienas šių įvykių liudininkas iš Airijos savo rašyto metraščio pabaigoje paliko tuščių puslapių, kad jo pradėtą darbą kada nors pratęstų stebuklingai išgyvenę žmonės. Žinoma, jei kas nors apskritai išliks. „Praeitis mus prarijo, dabartis graužia mūs vidurius, ateitis grasina dar didesniais pavojais“, – raudojo de Musis. Jis tikrai neklydo.
Jei kam teko išgyventi mirtiną sparčiai plintančią pandemiją*, iš esmės atpažins aprašytus pagrindinius kankinančios ir chaotiškos situacijos bruožus. Viduramžių Apeninų pusiasalyje plito liga, kuriai praūžus iš kasdienybės liko griuvėsiai. „Juodoji mirtis“ buvo visiškai nenuspėjama. Ji keliavo ten, kur užsigeisdavo, įsiliepsnodavo viename mieste po kito, pasirodydavo tai vienoje, tai kitoje šalyje. Galiausiai neliko vietos, kur nebūtų maro. 1347 m. jis perplaukė Juodąją jūrą, pasiekė Konstantinopolį ir Apeninų pusiasalį. Paskui tarsi sprogimo banga nušlavė gyvybę visame Viduržemio jūros regione. Pirklių laivai atvežė „Juodąją mirtį“ į Šventąją Žemę, Kiprą ir Egėjo jūros salas. Keliautojai sausuma atnešė ją per Alpes į Šventosios Romos imperijos žemes, įskaitant Bohemiją.15 1348-ųjų pavasarį maras užpuolė Prancūziją. Tų pačių metų vasarą jis persimetė į Angliją. 1349 m. pasiekė Škotiją. Nesustabdoma liga įveikė jūras, išplisdama Airijoje vakaruose ir Skandinavijos pusiasalyje rytuose. Aiškindami epide mijos kilmę, viduramžių rašytojai minėjo įvairiausias priežastis: Dievo rūstybę, išplitu sias ydas, Antikristo atėjimą, artėjantį Frydricho II Hohenštaufeno grįžimą iš anapilio, pernelyg prie kūno prigludusius moterų drabužius, netinkamai išsidėsčiusias plane tas, sodomiją, blogą kvapą, lietų, žydų sąmokslą, įkaitusių ir drėgnų žmonių pomėgį piktnaudžiauti seksu bei maudynėmis pirtyje ir neprinokusias daržoves, kurios, giliu medicinos daktarų įsitikinimu, sukeldavo „išsipūtusias piktžaizdes“. Nevilties apimti žmonės naudojo visus įmanomus profilaktikos ir gydymo būdus – laikėsi karantino, vartojo vidurius paleidžiančius vaistus, iki kraujo plakė save rimbais ir nuo maro saugojosi maldomis. Deja, „Juodosios mirties“ niekas negalėjo sustabdyti. Šis liūdnas faktas puikiai įrodo, kad viduriniais amžiais bendruomenės buvo glaudžiai susijusios tarpusavyje ir siaubingai pažeidžiamos. Ypač jei susidurdavo su užkratu, kurio plitimą skatino žmonių judumas, per didelis gyventojų tankumas ir nepakankami higienos įpročiai. Vienintelis biologinis Yersinia pestis imperatyvas – daugintis vis didesniame šeimininkų skaičiuje. Pasaulyje, kuriame neegzistuoja mikrobiologija ir vakcinų kū rimo technologija, vienintelis efektyvus atsakas į pandemiją – absoliutus karantinas ir begalinė kantrybė laukiant, kol liga išsikvėps savaime. Užsiliepsnojus „Juodosios mir ties“ gaisrui, nieko nebuvo įmanoma pakeisti.
Pirmoji maro banga praūžė 1347–1351 m. Per šį tarpsnį skaudžiausiai nukentėju siose šalyse mirė iki 60 procentų visų gyventojų. Giliai sukrečiantis mirtingumo lygis, kurio mastą dar labiau išpūtė galvas pametę metraštininkai. Galima suprasti, kodėl kai kurie iš jų tvirtino, jog pandemiją išgyveno vos vienas iš dešimties žmonių. „Juodoji mirtis“ nesirinko aukų nei pagal luomą, nei pagal nuopelnus. Žinoma, turtingieji tu rėjo daugiau galimybių pasprukti iš užkrėstų miestų, užsidarydami palyginti saugiame karantine nuošaliose vietovėse. Šį reiškinį įamžino didis italų rašytojas Džovanis Bo kačas „Dekamerone“, dešimties pasiturinčių jaunuolių lūpomis papasakodamas 100 novelių. Visi jie pabėgo iš Florencijos, kad išvengtų mirtinos infekcijos. Kita vertus, jokie pinigai nesuteikė visiško imuniteto nuo pačios ligos ar išvengus mirties patiria mos psichologinės traumos. 1348 m. Anglijos karalius Eduardas III prarado mylimą dukrą Žaną, kurią maras pražudė Bordo, pakeliui į Kastiliją pas būsimą sutuoktinį.
Ši tragedija paskatino liūdintį tėvą apmąstyti, jog mirtis „nusineša seną bei jauną, negailė dama nė vieno, ištrina skirtumus tarp turtingo ir vargšo“. Taip pat mirė Alfonsas XI, kuris turėjo tapti Žanos uošviu, ir Aragono monarcho sutuoktinė karalienė Eleonora. Bizantijos imperatorius Jonas VI Kantakuzinas neteko jauniausio sūnaus.18 Popiežius Klemensas VI palaidojo tris kardinolus ir ketvirtadalį savo rūmų tarnų per truputį il giau nei metus, kai maras siautėjo pontifiko rezidencijoje Avinjone. Pandemijai laikant Apeninų pusiasalį gniaužtuose, Bokačo amžininkas Petrarka tuo metu rašytoje kores pondencijoje, gedėdamas gausaus būrio prarastų bičiulių ir savo mylimosios bei mūzos Lauros, apibendrino kaltę, kurią, tikėtina, jautė daugelis marą išgyvenusių žmonių. Viename laiške jis keikė 1348-uosius, nes jie „pavertė mus vienišais varguoliais, atėmę tuos turtus, kurių grąžinti negali Indijos, Kaspijos ar Karpato jūros (Egėjo jūros regionas, vert. past.)“. Kitame laiške, parašytame po dar vienos sukrečiančios draugo netekties, apstulbęs Petrarka padarė išvadą: „Savąjį gyvenimą pramiegam, mūsų darbai tėra sapnai. Tik mirtis nutraukia mūsų miegą, tik ji pažadina mus iš sapnų. Todėl svajonę beturiu tik vieną, kad pabudęs būčiau aš anksčiau.“
