- Triin Paja, vertė Aistis Žekevičius
Daina
kūnas yra daina kurią dainuoja kraujas
kažkas dainuoja ir naktį
naktį kažkas švyti
lyg baltas juodojo gandro skeletas:
tai ji juokiasi mat žino
su kuo mylėsis
kai bombarduos kaimą
nors laukais eina liesi it beržai kūnai
ji atpažįsta
ir pajunta ore tvyrantį
samanišką mylimojo liežuvio kvapą
jos oda tokia jautri
kad koją apsivijusi vijoklinė rožė
tampa spygliuota viela
*
nežinome kuo tapo jos plaukai – krauju ar ugnimi
žinome kad kūnas tapo sodu
sudegusios jos kiaulpienių šaknys kvepėjo
žolelių arbata
atėję kareiviai
ne gandrai
savo kanopomis trypė jos vijoklines rožes
ir gėrė arbatą
gėrė ir ją
- vertė Dovilė Kuzminskaitė
Viduje
„Skaudžiausias būties momentas yra prisiminimai apie ateitį“
Søren Kierkegaard
mano negimusių vaikų pirštai yra balandos žiedeliai
jie turi balsą: lyrauodegiai mėgdžiojantys žmogaus kalbą
ir išmaldos prašančios moters žiopčiojanti burna
nebyliai
prasivėrusi ir užsivėrusi
Tammesaare parke
jie turi akis: besileidžiantys kikiliai
jie įrašyti į sparnų archeologiją
jie turi kūną: šventojo paveikslas ant kažkieno palangės
aš visad einu
Magasini gatve
bijodama sustoti bijodama prisiminti
savo negimusių vaikų šifono blakstienas
vaike tu nesudygsi – ne kūne ne burnoje ne kamiene
vien tamsi grybiena kirba po mano žieve
vaike tavęs niekad nepaskandins pelkėje
bet tavo šešėlis srūva su mano krauju
veikiausiai esi lelijos šakelė
kurią atsinešiau į savo guolį
ir kalbinau vėlų vakarą
kitą rytą nuvytusi
ant mėlynos pagalvės
kambaryje tamsiame
kaip rankomis iškastas kapas
Šventa ugnis
mieste sudegė pianinas
dainavo karšti pelenai
muzikos buvo pilna visur net skubrių raišo vyro
žingsnių čiuženime
to miesto gamykloj merginos mirkė degtukų galvutes
fosfore kol jų kūnuose sudygo kaulų vėžys
o žandikauliai išporėjo
tam mieste kurį iškasei manyje o tavo delnai
prisipildė rubinų
pavadinau juos savo vaikais
klausydama kaip berniukai
šveičia nuo gatvių tūkstančių arklių mėšlą
kai kurios gatvės buvo tokios siauros
kad norint praeiti tekdavo susiliesti
prisilietimas mus jungiantis audinys
mirusiuosius vardu pašaukė vakarienės
o tai reiškė rausvus saulėlydžio skruostus
apgaulę kad gali būti geriau
muzika buvo visur
tereikėjo priglausti ausį prie mano pilvo
pienių pritvinkusio sodo
o tai reiškė kad gimda taip pat yra kapas
