„Nediplomatiški britų diplomato memuarai“: kokią Lietuvą pamatė 1994-aisiais?

Nuolatinis svyravimas tarp skurdo ir prabangos, tarp demokratijos ir griežtų autoritarinių režimų, tarp komiškų situacijų ir rimtų politinių klausimų. Pavyzdžiui, ar žinote, kad britų diplomatui prieš karališkosios šeimos vizitą tenka rūpintis šaldikliu su karališkosios šeimos krauju? Šioje K.J.Lyncho kelionėje išvysime ir Lietuvą 1994-1997 metais.

Susitikimas Knygų mugėje su knygos „Nediplomatiški britų diplomato memuarai“ autoriumi K.J.Lynchu vyks vasario 21 d., penktadienį, 17 val. 15min forume. Prieš atvykdamas autorius atsakė į keletą klausimų apie tuometinę Lietuvą ir diplomatinės tarnybos peripetijas bei užkulisius.

– Diplomato profesijos negalėtume sutalpinti į aiškius rėmus: nuolat keičiasi užimamos pareigos, darbo vieta ir sritis. Kaip iš esmės suvokiate diplomato darbą?

– Paprastais žodžiais tariant, diplomatas – tai žmogus, siunčiamas į užsienį atstovauti savo šaliai. Šaliai atstovauti jis gali įvairiausiais būdais: bandydamas užkirsti kelią konfliktams, kurie gali paveikti jo atstovaujamą valstybę, ar skatindamas kitas tautas spręsti globalias problemas, tokias kaip klimato kaita, terorizmas. Diplomatas taip pat svarsto prekybos bei aplinkosaugos klausimus, stengiasi užtikrinti, kad aršesnės tautos paklustų norminei, tarptautinei tvarkai. Be to, diplomatas turi užtikrinti užsienyje keliaujančių ar gyvenančių atstovaujamos valstybės piliečių saugumą.

– Kaip nusprendėte rašyti memuarus? Ar, kaip diplomatui, nebuvo baisu atvirai išsakyti kritiką apie tokias valstybes kaip Rusija, Šiaurės Korėja ar Irakas?

– Kai kurie į pensiją išėję diplomatai nusprendžia parašyti memuarus: dažniausiai jie būna itin rimti, nagrinėja svarbius politinius, diplomatinius įvykius, pasukusius jų karjerą viena ar kita kryptimi (ir aš nieko prieš!) Tačiau sumaniau parodyti žmonėms, kad nesvarbu, kokiam pasaulio kampelyje beatsidurtume, mes, diplomatai, sugebame linksmintis! Taip pat pagalvojau, kad sukaupiau tiesiog per daug gerų, juokingų ir svarbių prisiminimų iš įspūdingos pasaulinio masto karjeros, kad nepasidalinčiau jais su vaikais, šeima ir draugais (žinau, tikrų tikriausia tuštybė!).

Kalbant apie rašymo procesą, turbūt svarbiausia paminėti, kad nerašiau savo nuotykių chronologine tvarka. Rašydamas ir prisimindamas įvairius įvykius ir istorijas, šokinėdavau nuo vieno skyriaus prie kito, norėjau išrašyti prisiminimus, kol jie dar švieži mano galvoje.

„Nediplomatiški britų diplomato memuarai“

Ar bijojau išsakyti kritiką? Ne, visai ne. Manau, mano pažiūros ir nuomonė aidi daugelio žymių žmonių lūpomis (daug žymesnių už mane!) ir jie nebijo išsakyti savo požiūrio. Aš taip pat. Visgi taip pat tikiu, kad niekados nebekelsiu kojos į mažiausiai dvi iš mano knygoje aprašytų šalių. Manau, net norėdamas negalėčiau – man uždraustų!

– Kaip atrodo diplomato darbas tokiose nediplomatiškose valstybėse kaip Šiaurės Korėja ar Irakas?

– Šiaurės Korėjoje praleidau vos savaitę, bet skaitydami mano knygos skyrių apie šią šalį pajusite, ką reiškia atsidurti tokioje santvarkoje. Tačiau būtent dėl to diplomatiniai santykiai su Šiaurės Korėja ir yra būtini – kad pamėgintume įtikinti šią valstybę, jog tam tikri jos veiksmai netinkami. Geriau jau prabilti negu tylėti. Darbas „sudėtingose“ šalyse – neatsiejama diplomatinės tarnybos dalis. Kartais darbas sudėtingesnėse valstybėse atneša net daugiau džiuginančių rezultatų ir tvirtų ryšių su kolegomis, kurie vėliau tampa draugais visam gyvenimui.

– Keliaudamas sutikote daug žmonių, kurie, kaip pats sakote, „egzistuoja laimingoje nežinioje, nesidomėdami niekuo, kas nors kiek nutolę nuo jų gatvės“. Kodėl, jūsų nuomone, žmogui taip svarbu keliauti, domėtis jį supančiu pasauliu? Kokius esminius pokyčius savyje, savo charakteryje pastebėjote keliaudamas?

– Nė kiek nesmerkiu tų, kurie nenori be perstojo keliauti. Gal jie ir teisūs! Aš asmeniškai manau, kad kitų kultūrų, klimato sąlygų, religijų, vyriausybių pažinimas tik praplečia žmogaus akiratį. Kaip pasikeičiau? Į šį klausimą turėtų atsakyti žmonės, pažinoję mane nuo pat mano tarnybos pradžios. Nuo savęs pridėčiau tik tiek: manau, kad geriau išklausau kitus ir galbūt, tik galbūt, daugiau išmanau apie žmones iš skirtingų pasaulio kampelių.

Kartais darbas sudėtingesnėse valstybėse atneša net daugiau džiuginančių rezultatų ir tvirtų ryšių su kolegomis, kurie vėliau tampa draugais visam gyvenimui.

– Užsimenate, kad ir britai šiuo metu gyvena toje laimingoje nežinioje, nes per Breksitą nebemato kitų didžiulių pasaulio problemų (pvz. pilietinio karo Jemene). Kokia jūsų nuomonė apie Breksitą? Kaip tai pakeis britų diplomatinę veiklą?

– Breksitas oficialiai baigtas. Dabar mums reikia įtikinti žmones, vyriausybes ir valstybes, kad palikome Europos Sąjungą, bet ne pačią Europą. Įtikinti žmones, kad vis dar esame vienas pagrindinių žaidėjų pasaulinėje arenoje (išliekame varomoji NATO, JTO, EBPO jėga, turime Tautų Sandraugą ir t.t.). Be to, siekiant nepakenkti JK ekonomikai, reiktų kuo skubiau vesti derybas dėl prekybos susitarimų su Europos Sąjunga, JAV, Japonija, Australija ir Naująja Zelandija. Po to šiuos prekybos susitarimus galėsime naudoti kaip šablonus ir viskas klostysis paprasčiau.

– Per savo karjerą gyvenote aštuoniose valstybėse, dar šešiose praleidote nemažai laiko. Kurį paskyrimą labiausiai vertinate?

– Geras klausimas, niekaip nuo jo nepavargstu! Kiekvienas paskyrimas man buvo savitai reikšmingas. Žinoma, turiu paminėti Lietuvą, nes čia 1995 metais sutikau savo žmoną! Be to, čia gimė mano pirmasis vaikas. Lietuvoje vis dar turiu daugybę draugų ir be galo mėgstu lietuvišką alų.

– Po viso gyvenimo klajonių grįžote į gimtąjį Dilį. Kaip sekasi grįžti į sėslų gyvenimą? Ar netrūksta to nepastovumo, kaitos, kurią jautėte dirbdamas? Ar nesvarstėte galimybės gyventi Lietuvoje?

– Nepasakyčiau, kad gyvenu ramų gyvenimą! Dirbu vietinėje vyriausybėje, planuoju parašyti dar vieną knygą. Pernai buvome Ispanijoje ir Italijoje, šiemet esame čia, Lietuvoje, 2020 metais dar žadame vykti į Tailandą ir Ameriką. Kartais atrodo, kad išėjęs į pensiją esu užimtesnis nei tuomet, kai dirbau Užsienio reikalų ministerijoje. Nuotykiai tęsiasi ir dar be Užsienio reikalų ministerijos teiktos apsaugos, taigi yra tik dar įdomesni. Nieks iš mūsų nežino, kas laukia ateityje – tai pagrindinė nuostabaus nuotykio, kurį vadiname gyvenimu, dalis! Kalbant apie Lietuvą – taip! Pažadėjau savo žmonai, kad daugiau laiko leisime Lietuvoje, ir būtinai taip ir padarysime!

Mano pasakojimo stilius tebuvo įrankis parodyti, kad realybėje diplomato veikla ne tik linksmybės – turėjome tvarkyti ir rimtus reikalus.

– Dirbdamas diplomatu susidūrėte su daugybe išbandymų: nuo persekiojimų Šiaurės Korėjoje ir Sibire, karinės įtampos Bagdade iki teismų Pitkerno salyne. Ką vis dėlto laikote didžiausiu savo karjeros iššūkiu?

– Darbą Pitkerno salose sprendžiant vaikų seksualinio prievartavimo ir pornografijos klausimus. Ši patirtis nė iš tolo nepriminė įprasto diplomato darbo. Dalyvavau daugybėje mokymų, turėjau užsiauginti storą odą, išmokti greitai mąstyti ir priimti sprendimus, turėjusius išspręsti metai iš metų besitęsusias problemas. Tikiu, kad šio paskyrimo pabaigoje tapau geresniu žmogumi, o Pitkerno salynas – geresne vieta. Tačiau galbūt kas nors paprieštarautų!

– Knygos pasakotojas labai ironiškas, už tos ironijos dažnai slypi kritika imperializmui, įvairiems religiniams, kultūriniams reiškiniams. Ar sąmoningai pasirinkote tokį pasakojimo būdą, kad išlaikytumėte tam tikrą distanciją?

– Oho... sunkus ir labai geras klausimas. Sąmoningai stengiausi kalbėti ne vien apie linksmąją savo gyvenimo pusę, bet ir apie rimtas to meto užsienio politikos problemas. Afganistanas, Šiaurės Korėja, Šaltasis karas – visa tai turėjo įsilieti į mano pasakojamą istoriją. Nepasakyčiau, kad tyčia atsiribojau nuo šių politinių problemų. Mano pasakojimo stilius tebuvo įrankis parodyti, kad realybėje diplomato veikla ne tik linksmybės – turėjome tvarkyti ir rimtus reikalus. Nusprendžiau pažvelgti į dideles politines problemas, norėčiau tikėti, su humoru.

– Į Lietuvą pirmą kartą atvykote 1994 metais, kai Lietuva dar nebuvo nei ES, nei NATO narė. Papasakokite apie savo pirmuosius įspūdžius atkeliavus į šią šalį.

– Žmonės! Nesvarbu – jauni ar seni, visa tauta didžiavosi atkovota nepriklausomybe. Jūs ieškojote realistiškų, politinių, diplomatiškų ir sumanių būdų nusikratyti siaubingos dviejų pasaulinių karų istorijos, nusikratyti sovietų okupacijos jungo. Mane jaudino žmonių optimizmas – jie aiškiai regėjo šviesesnį rytojų ir visai neapsiriko!

– Kas mūsų šalyje jus labiausiai neramino einant ambasadoriaus pavaduotojo pareigas?

– Strategiškai mes buvome susirūpinę (ir tikriausiai vis dar esame) Maskvos daroma įtaka. Man asmeniškai nerimą kėlė skuboti Lietuvos veiksmai. Bijojau, kad Lietuva mėgindama kuo greičiau atsiplėšti nuo Maskvos, per greitai susižavi Briuseliu – NATO ir ES. Bet čia tik mano asmeninė nuomonė. Prisimenu, kad Jungtinė Karalystė nerimastingai žiūrėjo į Ignalinos atominę elektrinę, primenančią Černobylio reaktorių, ir rusus, toliau į Kaliningradą važinėjusius per Lietuvą užrakintais traukiniais.

– Su šeima vis aplankote Lietuvą. Ką manote apie šių dienų Vilnių? Kaip Lietuvą vertina jūsų vaikai, užaugę nuolatinėje kultūrų kaitoje?

– Kaip jau minėjau, 1994 metais lietuviai į ateitį žvelgė labai optimistiškai, buvo pasiryžę atstatyti žalą, kurią komunizmas metų metus darė šaliai, miestams ir kaimams. Šiuolaikinis Vilnius taip pasikeitė nuo niūrių 1994 metų, kad beveik jo nebeatpažįstu. Aibė kitų valstybių ir miestų galėtų pasimokyti iš Lietuvos ir Vilniaus – puikių pavyzdžių, kaip judėti toliau, į geresnį gyvenimą, plėstis išsaugant senamiesčio, kaimų ir miestų paveldą. Lietuviai turėtų savimi didžiuotis!

Asmeninio archyvo nuotr./Kevinas J.Lynchas

Kalbant apie vaikus, manau, drąsiai galiu juos vadinti „pasaulio piliečiais“ – jie gerbia daugybę skirtingų kultūrų, žavisi jomis ir geba lengvai integruotis.

– Kokius didžiausius pokyčius pastebite mūsų visuomenėje?

– Išskirčiau platų anglų kalbos vartojimą, Lietuvos visuomenės šiuolaikiškumą ir verslo sektorių – jis itin suaktyvėjęs, galima sakyti net klestintis. Sparti turizmo industrijos plėtra, geras alus (dar kartą!), nesustojanti demokratinių procesų sklaida, ir (dar kartą) žmonės, kurie pasitiki savimi ir džiaugiasi gyvenimu XXI amžiuje.

– Šiandien visame pasaulyje matome augančią politinę ir ekonominę įtampą. Koks diplomato vaidmuo šioje sudėtingoje situacijoje?

– Didžiausia diplomatijos nesėkmė – karas arba karinis konfliktas. Mano akimis žiūrint, diplomatų vaidmuo – sumažinti įtampą, ieškoti kompromisų ir susitarimų, kuriuos priėmus gyventume saugiame, teisingame ir klestinčiame pasaulyje. Atrodo, nerealistiškas uždavinys, tačiau jei neturėsime didelių ambicijų, nematysime ir didelių pokyčių. Be to, negalime pamiršti ir nacionalinių interesų. Kartais šie interesai stoja skersai kelio ir sulėtina mūsų kelionę geresnio pasaulio link. Tačiau, kaip jau rašiau savo knygoje, nepamirškite šios kelionės metu ir pasilinksminti!