Negrožinė literatūra vėluoja, bet pasiekė ir Lietuvą: ar turėsime savo Y.Harari?

Šmaikštuoliai kartais juokauja: jei ateis pasaulio pabaiga, skubėkite kraustytis į Lietuvą – čia viskas dešimt metų vėluoja.

Galbūt taip, galbūt ir jau nebe, bet negrožinė literatūra Vakarų, ypač JAV, rinkose išpopuliarėjusi jau senokai – skaitomos politikų, menininkų autobiografijos, platūs žurnalistiniai tekstai apie svarbiausius rinkimus, istoriniai, mokslo veikalai, idėjų istorijos.

Pamažu žanras randa vietą ir lietuvių knygų lentynose – negrožinės literatūros apklausa ir mūsų šalyje smarkiai išaugusi. Net galima įžvelgti vieną didesnių knygų leidybos tendencijų.

Asmeninio archyvo nuotr./Yuval Noah Harari

Skaitome ne tik M.Obamą, bet ir – masiškai – Y.N.Harari „Sapiens“ bei „Homo Deus“. Neseniai išleista ir trečia šio žmonijos praeitį bei ateitį aprašiusio izraeliečio knyga „21 pamoka XXI amžiui“ – apie svarbiausius dabarties klausimus.

„Negrožinė literatūra pasakoja mums pasaulio įvykių ir idėjų istoriją, o taip pat – tai, kas vyksta dabar.

Mes visuomet ieškojome prasmės – vieno iš šalutinių aukšto intelekto produktų“, – neseniai interviu 15min teigė garsus amerikietis fizikas ir rašytojas Alanas Lightmanas.

Būtent apie negrožinės literatūros suklestėjimą 2019 metų Vilniaus knygų mugėje penktadienį diskutavo leidyklos „Kitos knygos“ vadovas Gediminas Baranauskas, sociologė Maryja Šupa ir portalo 15min vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Audrius Ožalas.

Diskusija „Negrožinės literatūros sukelstėjimas: ką ir kodėl skaitome?“

+8

Žmonės ištroškę tiesos

„Skaitant „Sapiens“ negauni gausybės sudėtingų terminų – gauni patraukliau parašytą knygą. Tai viena priežasčių, kodėl negrožinė literatūra šiuo metu populiari“, – teigė A.Ožalas.

G.Baranauskas: „Kai gyvenimas sunkesnis, žmonės skaito grožinę literatūrą, nori pabėgti nuo realybės. Bet kai gyvenimas pagerėja, skaitytojai atsigręžia į negrožinius leidinius ir juose ieško tiesos.“

Savo ruožtu G.Baranauskas atkreipė dėmesį į tai, kad leidėjų pasaulyje viskas labai greitai keičiasi: „Skaitytojas yra labai įnoringas, ir tendencijos keičiasi žaibiškai. Rašytojai irgi greitai orientuojasi.“

Kitaip tariant, jei šiandien skaito grožinę, rytoj – negrožinę, tai poryt galime sulaukti gerų mokslo populiarinimo literatūros leidinių.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gediminas Baranauskas, Jūratė Čerškutė ir Audrius Ožalas (iš kairės)

„Be to, kai gyvenimas sunkesnis, žmonės skaito grožinę literatūrą, nori pabėgti nuo realybės. Bet kai gyvenimas pagerėja, skaitytojai atsigręžia į negrožinius leidinius ir juose ieško tiesos. Tuo įsitikinau savo pavyzdžiu“, – kalbėjo G.Baranauskas.

Pavyzdžiui, kaip pastebėjo M.Šupa, Y.N.Harari knygų populiarumas reiškia, kad jose atsakoma į klausimus, kurie rūpi skaitytojams.

„Bet ar tikrai galima kalbėti apie negrožinių knygų fenomeną, kai iš tiesų galbūt kalbame apie vieną populiarią knygą? Ką rodo skaičiai? Labai daug žmonių skaito vieną ir tą pačią knygą“, – vis dėlto tvirtino M.Šupa.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Maryja Šupa

Diskusiją vedusi literatūrologė Jūratė Čerškutė pastebėjo, kad būtent „Kitos knygos“ pastaraisiais metais leidžia vis daugiau negrožinės literatūros. O pradėjo 2012 metais nuo Normano Doidge'o knygos „Save keičiančios smegenys“.

„Kai ją išleidome, netrukus šios knygos populiarumas kiek nuslūgo, bet 2015–2016 metais vėl pakilo. Sunku šiuos dalykus susekti, tačiau mokslo populiarinimo knygos grįžta“, – teigė G.Baranauskas.

Anot A.Ožalo, prieš „Save keičiančias smegenis“ leidykla „Kitos knygos“ pasižymėjo labiau anarchistiniais leidiniais, o dabar jau turi rimtą, gerą negrožinę literatūrą leidžiančios leidyklos įvaizdį.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Diskusija „Negrožinės literatūros suklestėjimas: ką ir kodėl skaitome?

G.Baranauskas, tiesa, nesutiko – esą knygos su leidykla sieti nereikėtų. Bet J.Čerškutė prisipažino, kad galvodama apie gerą negrožinę literatūrą pirmiausia pagalvoja apie „Kitas knygas“.

Koks negrožinės literatūros skaitytojo portretas? Argi jis ne kitoks nei grožinės literatūros mėgėjo? „Ne“, – nenusileido G.Baranauskas.

Lietuviškojo Harari paieškos

O kaip Lietuvoje? Mūsų šalyje nedaug negrožinių knygų, net straipsnių, nėra. Bet M.Šupa pastebi, kad yra knygų „ant ribos“ – pavyzdžiui, šiemetėje knygų mugėje pristatoma Alvydo Jokubaičio knyga „Politinis idiotas“.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alvydas Jokubaitis

Be to, nereikėtų pamiršti konteksto – kad Lietuvoje mokslas nuskurdintas. „Manau, kad Harari knygos buvo populiarios, nes užpildė spragą, paliktą lietuviško mokslo. To, kas daugeliui pasaulio mokslininkų savaime suprantama, Lietuvoje nėra.

Lietuviškojo Harari nėra, nes mūsų mokslas sudėtingoje padėtyje. Jei atsirastų, tai būtų labai didelis nuotykis, – teigė M.Šupa. – Mūsų mokslininkai yra tokie užsikasę, kad neturi laiko prisėsti ir parašyti gerą mokslo populiarinimo knygą.“

Aišku, svarbi ir tema. A.Ožalas teigė, kad skaitytojai puikiai perka Tomo Vaisetos knygą apie sovietinę psichiatriją „Vasarnamis“: „Dėl įvairių priežasčių: stigmos, stereotipo, bet perka – žmonėms įdomu.“

Leidyklos „Lapas“ nuotr./Knyga „Vasarnamis“

Be to, M.Šupai atrodo, kad dokumentinius pasakojimus apie pogrindinį pasaulį, mafiją ar gyvenimą kalėjime, kurie, beje, priskiriami prie negrožinės literatūros, Lietuvoje skaito tie žmonės, kurie pritartų mirties bausmės grąžinimui ir yra ištroškę smurto.

Negrožinė literatūra taip pat populiarėja dėl pasaulio aplinkos – gyvenime „po tiesos“ (ang. post-truth).

„Žmonės gauna tiek daug informacijos, per daug, kad užsimano atsiversti knygą, kurioje atrastų paaiškinimus – tarkime, apie Donaldą Trumpą, kurį galima vertinti dvejopai“, – tvirtino A.Ožalas.