Atskiroje kategorijoje išskirtos negrožinės knygos, ir tas sąrašas liudija, kokia įvairi Lietuvoje leidžiama šio žanro literatūra.
Istorijos aktualumas ir pateikimo originalumas – varomoji žanro jėga
„Mūsų leidykla visada daugiau dirbo su negrožine literatūra“, – 15min pasakojo leidyklos „Aukso žuvys“ vadovė Sigita Pūkienė. Jos požiūriu, šio žanro knygų leidyba per pastarąjį 10-etį nemažai keitėsi. Ji sako, kad anksčiau buvo manoma, jog knygos negali parašyti nerašytojas, tačiau dabar autorių ratas smarkiai išsiplėtė.
S.Pūkienės pasakojimu, kartais į leidyklą kreipiasi žmonės, norintys papasakoti savo patirties istoriją arba išleisti savo mokslinį tyrimą.
Tarkime, mokslininkė, istorikė, knygos „Lituanica. Nematoma pusė“ autorė Gražina K.Sviderskytė „Aukso žuvims“ parašė turėdama jau atliktą tyrimą ir aiškią idėją, kokia turi būti jos knyga, ją naujais faktais pildė iki paskutinės knygos išleidimo minutės. „Anksčiau apie „Lituanicą“ sklandė tik legendos, niekas net nebandė normaliai, moksliškai ištirti, kas ten visgi įvyko. Tačiau 7-erius metus skyrusi savo tyrimui G.K.Sviderskytė parašė įdomią ir kitokią negrožinę knygą“, – vieną iš savo leidykloje išleistų knygų išskyrė S.Pūkienė.
Turinio kūrėja kartais tampa ir pati leidykla – padeda autoriui susidėlioti knygos struktūrą, pasiūlo grafinį sprendimą, rekomenduoja būdus, kaip įdomiau pažvelgti į temą. Neretai ginčijamasi, kokiu kalbos stiliumi turi būti parašyta negrožinė ar akademinė knyga. Leidėjai dažniausiai nori, kad knygą galėtų perskaityti ir platesnė auditorija, ne tik autoriaus kolegos mokslininkai.
Autoriai paprastai to nenori daryti, nes galvoja, kad taip nuvertinamas mokslas. Gaila, nes mums norisi, kad apie jų atradimus sužinotų kuo daugiau skaitytojų.
Tiesa, įtikinti mokslininką parašyti negrožinę knygą daugeliui suprantama kalba vis dar yra gana sudėtinga. „Autoriai paprastai to nenori daryti, nes galvoja, kad taip nuvertinamas mokslas. Gaila, nes mums norisi, kad apie jų atradimus sužinotų kuo daugiau skaitytojų“, – sakė S.Pūkienė.
„Norberto Černiausko šią vasarą išleistas ir bestseleriu tapęs tyrimas „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ yra ir patrauklus didesniam skaitytojų ratui, ir nepraranda mokslinio tyrimo statuso. Pavyzdžiui, vienas iš neįprastų mokslinei studijai sprendimų buvo vadinamąjį „mokslinį aparatą“ perkelti į knygos galą, o ne palikti pradžioje kaip dažniausiai įprasta. Manau, tai padeda skaitytojams iškart pasinerti į pasakojimą ir juos „užkabina“ skaityti toliau“, – teigė leidėja S.Pūkienė.
Pažintis su Lietuvos humanitarika
Leidyklos „Lapas“ vadovė Monika Gimbutaitė išryškino priežastis, kodėl jie leidžia humanitarinę literatūrą.
„Mūsų mokslininkai padaro beprotiškai įdomių tyrimų, kurie mums atveria visiškai naujas tikrovės perspektyvas. Deja, jos kažkodėl dažnai nugula universitetų bibliotekose, – komentavo ji. – Manau, kad leidyklos ėmė suprasti, kokie šie klodai įdomūs, ir juos po truputį ėmė atrasti skaitytojai.“
Diskusijos kėlimas ir diskurso plėtojimas taip pat yra viena iš „Lapo“ misijų.
Pasak pašnekovės, negrožinės literatūros skaitomumas priklauso ir nuo temos. Vienomis žmonės jau dabar esą smarkiai susidomėję, kitoms skaitytoją dar reikia užsiauginti. „Diskusijos kėlimas ir diskurso plėtojimas taip pat yra viena iš „Lapo“ misijų“, – kalbėjo M.Gimbutaitė.
Diskusijos kėlimas ir diskurso plėtojimas taip pat yra viena iš „Lapo“ misijų.
„Lapas“ savo veiklą pradėjo kaip knygų apie architektūrą leidykla. Tačiau šįmet pirmą kartą išleista ir filosofinė knyga „Apie tikrovę“, kurią sudarė filosofas Kristupas Sabolius. „Atrodo, kad filosofija – ne kiekvienam skirtas žanras, tačiau ji sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, – teigė M.Gimbutaitė. – Tai rodo, kad dar turime erdvių plėstis.“
Leidėja pripažino, kad „Lapo“ knygos visgi nepatenka į „tradicinį mokslo populiarinimo žanrą“. Nors ir stengiamasi išlaikyti plačiajam skaitytojui prieinamą kalbą, mokslinio stiliaus iki galo neatsisakoma. Knygose išlieka tokie dalykai kaip įvadas ar šaltinių sąrašas.
Pašnekovė tikino, kad komercinė sėkmė „nebuvo ir niekados nebus“ pagrindinis kriterijus sprendžiant, ar išleisti knygą.
Ar sudėtinga mokslininkus prikalbinti rašyti populiariai ir ar tenka pasitelkti kitą žmogų? M.Gimbutaitė pažymėjo, kad leidykla į redagavimą žiūri labai rimtai: „Mes turime puikią redaktorę Dangę Vitkienę, kuri labai glaudžiai dirba su tekstu ir ypač lietuvių autoriais. Ji ieško, kaip padaryti, kad tekstas išsiveržtų iš akademinio rūbo.“
Žmonės apskritai ėmė daugiau skaityti
Filosofas ir leidyklos „Hubris“ vadovas Viktoras Bachmetjevas didelio negrožinės literatūros išskirtinumo knygų rinkoje nemato: „Sakyčiau, kad stiprių grožinės literatūros vertimų visada būdavo, tuo metu negrožinė tebando atsigriebti.“
„Hubris“ daugiausia dirba su filosofija. „Nepaisant pavadinimo, mes esame labai kuklūs ir jauni, – teigė jis. – Užsibrėžėme leisti tai, kas tradiciškai laikoma nepopuliaria lektūra: klasiką, pamatinius tekstus, kuriuos kiekviena save gerbianti kultūra turėtų turėti, bei filosofijos aktualijas. Tačiau galiu pasakyti, kad mums sekasi tikrai geriau nei tikėjomės ir kiti pranašavo. Tai paneigia mitus, kad lietuviai neskaito rimtos lektūros ar knygų apskritai.“
V.Bachmetjevo nuomone, per pandemiją lietuviai ėmė daugiau skaityti, tad natūraliai išaugo visų knygų pardavimai.
Nepaisant to, kad leidykla sau išsikėlė tikslą išleisti svarbią filosofinę literatūrą, ji vis tiek ieško būdų, kaip sudominti visuomenę, dirbti su skaitytoju. Vienas iš tokių formatų yra serija „Apie“, kurioje į kišenę telpančiose knygelėse kalbama apie sudėtingus visuomenės procesus, tokius kaip skaitymas, tironija, šūdmala, pedagogika ir t.t.
Populiariausios leidyklos knygos yra Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ bei Blaise'o Pascalio „Mintys“. „Bet tai labai priklauso ir nuo paties leidėjo – kiek jis supažindina žmones su knygomis. Leidėjas turi būti ir edukatorius“, – sakė jis.
Leidėjas turi būti ir edukatorius.
Pasak leidėjo, filosofijos leidyboje itin problemiška rasti vertėją, kadangi šio negrožinės literatūros žanro vertimas reikalauja išskirtinių žinių ir gebėjimų. „Neretai sprendimas, ką išleisti, susijęs ne su autoriumi, bet galimybe surasti reikalingą vertėją, – teigė V.Bachmetjevas. – Norint paruošti tokį žmogų reikia ne vienerių metų darbo.“
Laikmečio ženklas
Literatūrologė bei 15min knygų rinkimų ekspertė Jūratė Čerškutė sako, kad literatūros skaitomumas yra sunkiausiai išmatuojamas dalykas — yra perkamiausių knygų sąrašai ir bibliotekų sąrašai, nurodantys, kurias knygas labiausiai skolinosi skaitytojai, bet ar žmonės jas visas išties perskaitė — niekaip nepatikrinsi. „Bet išties, pastaraisiais metais negrožinės literatūros — ir verstinės, ir neverstinės pagausėjo. Tam įtakos turėjo, kad apskritai negrožinė literatūra populiarėjo visame pasaulyje. Ko gero, tai laikmečio ženklas ir pastarojo dešimtmečio ypatybė. Noras mokytis, sužinoti, suvokti. Efektyviai išnaudoti, įveiklinti laiką. Manyčiau, nemažą įtaką tam turėjo Yuvalio Noah Harario knygos, pastarųjų metų diskusijos apie klimato kaitą, ateities scenarijų apmąstymai. Viskas klojasi, sluoksniuojasi ir ima atsispindėti.
Pagaliau pradėjo rastis ir biografijų, kurias ryžtasi rašyti žurnalistai.
Galvodama apie pastarųjų metų lietuvių negrožinę literatūrą, norėčiau pasidžiaugti dviem dalykais. Pirma, kad mažne populiariausias knygas publikuoja tyrėjai, mokslų daktarai, savo profesijos žinovai, kad ir kaip banalokai tai skambėtų, siekiant išvengti visiškai nuvalkioto žodžio „ekspertai“. Žiūrėkime, skaitomiausios pastarųjų metų knygos: istoriko Norberto Černiausko mokslo studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, politologo Mažvydo Jastramskio knyga „Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos“, kultūros kritiko Vaido Jauniškio eseistika „Patirti peizažą“, istoriko Aurimo Švedo mokslo studija „Istoriko teritorija“. Ištikimai gausią skaitytoją auditoriją turi leidyklos „Lapas“ leidžiami architektūriniai gidai ir architektūros tyrimai, šiemet tarp skaitomiausių kino ir vizualumo tyrinėtojos Natalijos Arlauskaitės bei kino ir kultūros istorikės Linos Kaminskaitės sudaryta straipsnių rinktinė „Fokuse: moterys Lietuvos kine“.
Ir antrasis džiugesį keliantis dalykas — pagaliau pradėjo rastis ir biografijų, kurias ryžtasi rašyti žurnalistai. Pavyzdžiui, Irmos Laužikaitės „Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“. Šitas žanras, toks populiarus ir įprastas kitose šalyse, pas mus tik pamažėle ima skintis savo kelią. Ir žvelgdama į pokyčius popierinių, vadinamųjų gyvenimo būdo, žurnalų rinkoje matau, kad iš esmės nebeliko gerų ir įdomių žurnalų, ir šį pokytį patiria, žinoma, ne tik Lietuva — drįstu tikėtis, kad netrukus buvę šių žurnalų darbuotojai, žurnalistai ir žurnalistės imsis knygų rašymo, nes tendencija jau matyti.“
Pasiteiravus, ką J.Čerškutė mano apie autorių, rašančių kito vardu, situaciją Lietuvoje, ji sakė abejojanti, kad Lietuvoje yra tikrų šios srities specialistų: „Dėl mūsų mažumo daugybė dalykų, įprastų pasauliui, nevyksta ir neįsigyvendina. Žinau žmonių, padėjusių parašyti ar, tiksliau, užrašyti garsių žmonių gyvenimo istorijas, bet žinau ir tai, kad jų pavardės visada nurodomos. Tad bent jau aš su tuo šmėkliniu rašytoju ar rašytoja nesu susidūrusi.“
