Maro Douka yra viena žymiausių šiuolaikinių graikų rašytojų, už romaną „Nekaltieji ir kaltininkai“ pelniusi Atėnų akademijos apdovanojimą ir įvertinta tarptautine Balkanika premija. Lietuviškai romaną išleido „Balto“ leidybos namai, knygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
Po pasaulį išblaškytos Kretos giminės turkiškos atšakos atstovas atvyksta į Chaniją, tėvo gimtinę, rašyti straipsnio britų leidiniui. Gidu po miestą jam tampa senelio dienoraštis su tėvo pastabomis, meistriškai perteikiantis salos istoriją, stačiatikių ir musulmonų gyventojų nuotaikas ir įvykius XIX a., nulėmusius salos prijungimą prie Graikijos, priverstinį apsikeitimą gyventojais, išplėšusį Kretos turkus ir Turkijos graikus iš jų gimtųjų namų. Tuo tarpu jo giminaičiai Kretos graikai pakliūva į neįtikėtinos žmogžudystės tyrimą, padedantį atskleisti ir ilgai slėptas paslaptis.
Pokalbyje su vertėja Kristina Svarevičiūte – apie šį romaną, viso pasaulio turistus traukiančią Chaniją ir teksto mįsles, kurias įminti padėjo patys kretiečiai ar Kretą pamilę lietuviai.
– Jau vertėte šį romaną, kai sužinojote, kad Maro Douka apdovanota didžiąja Graikijos literatūros premija už viso gyvenimo nuopelnus. Kuo ji išsiskiria iš kitų šiuolaikinių graikų rašytojų?
– Jos kūryboje sutinkami apibendrinti personažai, kūriniams būdingas tiesus, atviras kalbėjimas aktualiais klausimais, noras parodyti įvairias nuomones.
Pasakojimo centre žmogus, bandantis rasti savo kelią ir vietą visuomenėje, ir daug istorijos, nors grynai istorinį romą ji parašė tik vieną. Douka pabrėžia, kad literatūra, be estetinio skaitymo malonumo, skaitytojui turi kelti klausimų, manyčiau, tai jai puikiai sekasi.
– Rašytoja jaunystėje dalyvavo pasipriešinimo diktatūrai judėjime, 1967-ųjų vasarą buvo sulaikyta, kalinama ir kankinama. Tai ir tapo akstinu rašyti?
– Pati rašytoja sako, kad bandė išreikšti požiūrį į tai, kas vyksta, ir perteikti savo išgyvenimus. Ta patirtis sugulė į pirmą romaną, kuris buvo išleistas 1979 metais, tapo jos kartos knyga ir išgarsino Douką. Tuo metu tai buvo drąsi, atvira knyga, kaip ir jos autorė, nebijanti reikšti savo nuomonės, gilintis į „nepatogias“ temas, aktyviai dalyvaujanti visuomenės gyvenime.
– Iš padėkos knygos pabaigoje aišku, kad versdama jūs bendravote su autore. Vertėjui tai didelė pagalba, kai gali tiesiogiai kreiptis į rašytoją?
– Verčiant romaną rūpėjo pasitarti su autore, juolab kad jau įpusėjusi darbą žinojau, jog pageidausiu paimti iš rašytojos interviu (jis ir publikuotas „Literatūroje ir mene“), kaupėsi klausimai, norėjosi padiskutuoti. Kartais tiesiog buvo naudinga pasitikslinti, ar taip suprantu vieną ar kitą vietą. Knygoje yra daug posakių, grafičių tekstų, koduojančių to meto aktualijas ir jų vertinimą. Bendrauti su Maro Douka buvo labai paprasta ir lengva, nuo pirmo mano laiško užsimezgė šiltas ryšys, karantino sąlygomis keitėmės mintimis ne tik apie knygą – rašytoja nuoširdžiai domėjosi ir situacija Lietuvoje. Labai tikiuosi, kad ateityje pavyks pabendrauti gyvai.
– Kodėl nusprendėte į lietuvių kalbą išversti būtent šį romaną?
– Dėstydama graikų kalbą, sulaukdavau mokinių prašymų rekomenduoti, ką iš graikų literatūros būtų galima paskaityti lietuviškai. Pradėjus vardinti esamus vertimus paaiškėdavo, kad jie jau skaityti. Gaila, bet gana ilgą tarpsnį graikų literatūrai leidėjai neskyrė dėmesio. Seniai ruošiausi siūlyti šį romaną leidykloms, bet nuo ketinimų iki konkrečių veiksmų prabėgo daug laiko, žinoma, ir dėl didelės kūrinio apimties, – supranti, koks darbas laukia ir kiek laiko tam reikia skirti. Tačiau 2021 metus Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai paskelbus graikų literatūros metais išmušė valanda, kai tiesiog reikėjo pasinaudoti galimybe. Labai tikiuosi, kad knyga ras savo skaitytoją, ir tą, kuris jau pažįstamas su Kreta, ir tą, kuris paims knygą norėdamas susipažinti su didžiausios Graikijos salos žmonėmis ir istorija. Knyga išleista 2004 metais, prieš Graikiją užgriūnant finansų krizei, tačiau aktuali ir šiandien, manau, to meto graikų gyvenime galime rasti paralelių su Lietuva, atpažinti reiškinius ir procesus.
– „Nekaltieji ir kaltininkai“ – odė rašytojos vaikystės miestui. Kaip jums ji sakė jau minėtame interviu savaitraštyje „Literatūra ir menas“: „Vaikystė yra tikroji mūsų tėvynė, ir ilgainiui šis įsitikinimas vis tvirtėjo. Taip ir vėl atsidūriau Chanijoje ieškodama čia paliktų vaikystės metų, o šis miestas juos gerbė ir saugojo. Tuomet ir aš panorau jį užkariauti, įkrauti, įkūnyti literatūroje ir taip suteikti jam kitokią vietą.“
– Chanijos miestas – dar vienas romano personažas, gyvas, besikeičiantis, apgaubiantis tik jam būdinga atmosfera ir sujungiantis gretimų kaimų žmones. Manyčiau, romane yra žodžių, kurie vietos gyventojus gali žeisti, Maro Douka neidealizuoja kretiečių, kalba ir apie ne tokias patrauklius jų būdo bruožus. Tačiau vietiniams įsižeisti neleidžia sukurtas Chanijos paveikslas, pulsuojantis meile ir pareikalavęs ilgo kruopštaus tyrėjos darbo. Šis romanas paskatino pačius graikus susidomėti Chanija, atrasti iš naujo, jam pasirodžius, pradėti leisti graikams skirti kelionių vadovai, į romane aptartas vietas ir įvykius žvelgiantys iš kito žanro perspektyvos.
– Lietuviškojo romano leidimo pradžioje įdėtas Chanijos planas tiesiog kviečia į pasivaikščiojimą. Tikriausiai tas gatves, kuriomis ratą vis suka pagrindinis romano herojus, esate išvaikščiojusi?
– Dauguma tų gatvių esu išvaikščiojusi, kai kurios, mat yra pačioje senamiesčio širdyje, atrodo jau pabodusios, tačiau nemažai ir tokių vietų, kur su malonumu užklysiu atsiradus galimybei keliauti. Tiesą sakant, versti šią knygą ketinau kiek kitaip, norėjau vykti į Chaniją ir aiškintis detales ten, bet reikėjo tenkintis Google Maps, kuris įvarė į visišką neviltį, ir pokalbiais su kretiečiais. Taigi sugaišau gerokai daugiau laiko ir nepatyriau malonumo, kurį būčiau patyrusi klaidžiodama Chanijoje. Tačiau neabejoju, kad atsidūrusi Chanijoje aplankysiu kelias vietas, ir to labai laukiu.
Knygos žemėlapyje pažymėtos kelios gatvės, kuriomis nuolat vaikščioja pagrindinis herojus, iš tikrųjų jis sukiojasi gana mažame plote, vis grįžta į tas pačias vietas. Tikiuosi, žemėlapis padės skaitytojui susiorientuoti vietovėje, nes trečią ketvirtą kartą susidūrus su tuo pačiu pavadinimu kyla noras pasidomėti, o kurgi tai yra. Be to kai kurios gatvės ir kvartalai oficialiai vadinami vienaip, o liaudyje – kitaip, apie tai kalbama ir knygoje, tad ne visada juos lengva rasti. Knygoje gatvių, kurių daugumai suteikti didvyrių vardai, pavadinimus lietuvinome, todėl ne visi jie lengvai atpažįstami. Tad mažas žemėlapiukas skirtas skaitytojui dėl patogumo, tiesa, jis neapima visų lankytų kvartalų.
– Romane gausu istorinių detalių, nekantrų skaitytoją tai gali atbaidyti...
– Manyčiau, knygą galima skaityti keliais būdais. Tik nereiktų apsigauti, kad tai bus lengvas, greitai praryjamas skaitinys. Romanas reikalauja lėto skaitymo. Pasakojimas susideda iš dviejų linijų, istorinės dalies ir dabarties, einančių lygiagrečiai ir susipinančių. Pagrindinis herojus vaikšto Chanijos gatvėmis, aprašytomis jo tėvo ir senelio dienoraštyje, ir prisimena salos, savo šeimos istoriją. Kalbama apie platų istorijos tarpsnį, romane daug vardų ir datų, tačiau visa tai kartu su smulkiomis detalėmis sukuria tam tikrą atmosferą, ir jei skaitytojas nenori gilintis į konkretybes, pakanka pajusti dvasią, tendencijas, daugiasluoksniškumą. Kita vertus, jei sudomintų asmuo ar faktas ir norėtųsi apie tai sužinoti daugiau, išnašose daugumą pavardžių pateikėme originalia rašyba, kad informacijos ieškoti būtų lengviau.
– Skaitant knygos aprašymą patraukia tai, kad galima gauti istorijos dozę, o atokvėpiui – detektyvinę mįslę, kurią taip smagu pabandyti įminti. Ar detektyvinis siužeto posūkis yra būdas patraukti platesnį skaitytojų ratą?
– Detektyvinė istorija veikia kaip praeities ir dabarties jungtis. Mane knyga sudomino dėl istorijos ir taikliai parodytos graikų visuomenės. Tačiau jau išvertusi didesnę dalį teksto pamaniau, kad tai, kas man yra taip atpažįstama kalbant apie bendravimo normas, pareigūnų elgesį ar nepilnamečius naktiniuose klubuose, skaitytojui gali pasirodyti visiškas pramanas, kelti nuostabą. Kadangi romane rašoma apie naktinį gyvenimą, pramogų verslą, detektyvinis posūkis visiškai tikėtinas ir natūralus. Beje, per Kretą ėjęs prekybos moterimis iš buvusių sovietinio bloko šalių kelias nėra tik pramanas.
– Mane apėmė dviprasmiškas jausmas: norisi pamatyti tas vietas ir pajusti atmosferą, antra vertus, suprantu, jog turizmas griauna unikalumą. Juk atvykėlis ir yra tas, kuris įsikurtų ant senojo miesto griuvėsių iškilusiame apartamentų komplekse...
– Chanija sezono metu taip pat užtvindyta turistų ir vargu ar leistų pajusti knygoje sukurtą atmosferą. Galbūt todėl pagrindinis herojus Arifas į miestą atvyksta žiemą, kai saloje yra tik vietiniai. Norint keliauti, pažinti, bendrauti, kopti į kalnus geriau vykti į Kretą pavasarį, dar neprasidėjus pačiam turizmo sezonui, kai salą užplūsta kitokį poilsį pamėgusių turistų pulkai, ar rudenį. Chanija yra labai gražus mietas, o šis romanas, manyčiau, leis dar geriau suprasti jo kultūrinį savitumą. Turizmo plėtra turi ir skaudžiąją pusę, knygoje ši tema taip pat paliečiama. Tačiau šiandien, kai turizmas tiek laiko buvo paralyžiuotas, o daugelis salos gyventojų iš jo gyvena, Kreta svečių išsiilgusi, ruošiasi juos apgaubti tikru, nuoširdžiu, ne per daug įkyriu svetingumu.
– Verčiant romaną jums reikėjo gilintis į subtilias Kretos istorijos detales, kretiečių gyvenimo būdo smulkmenas. Daug teko įminti mįslių?
– Dar prieš pradėdama versti žinojau, kad galiu pasikliauti draugų specialistų pagalba. Kadangi romane paliečiama daug temų, džiaugiesi galėdamas kreiptis į tos srities žinovą. Taip pat suvokiau, kad kantrybės pareikalaus istorinė knygos dalis. Tačiau sunkiausia buvo ne tai ir ne Kretos dialektas, o sintaksė. Graikų literatūrai apskritai būdingi ilgi sudėtiniai sakiniai, tačiau šiame tekste, susipynus herojų ir jų protėvių atsiminimams, mintims, kalboms, sakiniai pasidarė ilgi, aštrūs, vietomis painoki. Todėl norint išsaugoti stilių, bet garantuoti minties aiškumą, teko pasukti galvą ir paieškoti sprendimų, čia buvo itin vertinga redaktorės Editos Šatkauskienės pagalba, jai esu labai dėkinga.
O grįžtant prie mįslių, ar buvau teisi dėl vienos architektūros detalės, sužinosiu nuvažiavusi į Chaniją ir apsilankiusi viename sename statiny – buvusiame vienuolyne, kuris vėliau virto mečete, o dabar yra muziejus – kaip suprantate, mįslę užmena įvairiapusis pastato naudojimas.
Įsiminė vieta apie jaunus migdolus. Graikai, jei mintis aiški, nemėgsta daugžodžiauti, todėl itin svarbus kontekstas, nepakanka suprasti visų žodžių. Ilgokai teko aiškintis klausinėjant graikų, kaip suprasti šviežių migdolų su ledukais atsiradimą ant šilkmedžių lapų vasaros pradžioje. Kad tokie migdolai valgomi negliaudyti ir šiomis dienomis ir labai vertinami dėl vitaminų, kitų vertingų medžiagų – žinojau. Tačiau kaip tuos šilkmedžių lapus suprasti, aiškinausi klausinėdama. Galiausiai viena bičiulė prisiminė, kad seniau jie taip buvo pardavinėjami – sudėti saujelėmis ant didelių šilkmedžių lapų su ledukais, kad ilgiau išliktų gaivūs.
O linksmiausios mįslės, matyt, buvo susijusios su kaimo gyvenimu, kai teko aiškintis apie kiaulių mėšlo ypatybes, jaunų ožiukų būdą ir panašiai. Laimei, turiu gerą draugą Audrių Morkūną, įsikūrusį Kretoje, jis ir pasidalino savo žiniomis, ko nežinojo pats, paklausė vietinių kaimiečių, o karantino sąlygomis „uždaryti“ kretiečiai noriai į klausimus atsakė.
