Alas arba Algis – A.Zolynas prisistato dviem skirtingais vardais, anglišku ir lietuvišku. Augo jis taip pat veikiamas dviejų kultūrų įtakos. 1945 m. II pasaulinio karo pabėgėlių stovykloje lietuvių šeimoje gimęs A.Zolynas didžiąją dalį gyvenimo praleido JAV, o dabar gyvena Kalifornijoje. Bet A.Zolynui augant jo tėvai labai rūpinosi, kad jis nepamirštų savo lietuviškų šaknų. Ir saugotų senelio atminimą.
A.Zolyno mamos tėvas, kurio jis taip ir neturėjo progos sutikti, vardas amžiams išliks įrašytas į Lietuvos istorijos puslapius. Tai Jonas Smilgevičius (1870-1942 m.) – vienas iš dvidešimties 1918 m. vasario 16 d. akto signatarų, savo parašais sukūrusių šiuolaikinę Lietuvos valstybę. Ekonomistas ir bankininkas, vėliau J.Smilgevičius rūpinosi nepriklausomos Lietuvos ekonomikos kūrimu ir stiprinimu, vadovavo sėkmingam ūkiui ir įsteigė ne vieną akcinę bendrovę.
J.Smilgevičiaus anūko gyvenimo kelias gerokai skiriasi nuo senelio. A.Zolynas – universiteto dėstytojas ir vertėjas, taip pat kelias poezijos knygas išleidęs poetas ir lietuviams egzotiškai skambančios zen meditacijos mokytojas. 1979 m. A.Zolynas išleido eilėraščių knygą „Naujoji fizika“ („The New Physics“), o 1992 m. buvo knygos „Mūsų laikų vyrai: vyrų poezijos šiuolaikinėje Amerikoje antologija“ („Men Of Our Time: An Anthology Of Male Poetry In Contemporary America“) redaktorius.
J.Smilgevičius yra vienas mažiausiai aprašytų Nepriklausomybės akto signatarų, ir apie jo anūką Lietuvoje žino nedaugelis. Tačiau A.Zolynas nepamiršta senelio ir jo gimtinės. Gimtinę jis prisimena eilėraščiuose, kur unikaliu būdu susipina zen filosofija, amerikiečių kultūra ir lietuviška mitologija.
Portalo 15min interviu su A.Zolynu – apie Joną Smilgevičių, meditaciją ir įspūdžius pirmąkart apsilankius Lietuvoje.
– Kiek žinote apie savo senelį? Ką mama apie jį pasakojo?
– Bėgant metams, aš daug išmokau apie Joną Smilgevičių – kad jis buvo gerai žinomas agronomas, ūkio, kuris nacionaliniu mastu buvo laikomas pavyzdiniu, savininkas, sėkmingas verslininkas, keliautojas, šeimos žmogus ir, svarbiausia, pasišventęs patriotas.
Man augant Australijoje ir Čikagoje, mano motina daug pasakojo apie savo tėvą. Pavyzdžiui, kad jis buvo ir griežtas, ir tuo pačiu labai malonus žmogus.
Viena iš labiausiai sukrečiančių istorijų – tokių, kurios, pasak mano mamos, demonstravo prieštaravimus tarp jo praktiškumo ir idealizmo – buvo jo sprendimas nepervesti šeimos pinigų į Šveicarijos banką, kai Rusija, o po to Vokietija įsiveržė į Lietuvą.
Mano senelis tiesiog negalėjo savęs įtikinti, kad perkelti savo turtą iš Lietuvos į kitą šalį tokioje situacijoje būtų patriotiška – arba kad tai yra būtina.
Taip pat motina man pasakojo, kad jam labai patikdavo sūris, kurį ji gamindavo. Jis jai visada duodavo litą už gerą darbą.
– Jūsų motina gimė Lietuvoje. Ką ji pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje?
– Mano motina labai daug pasakojo apie savo jaunystę Užvenčio dvare su keturiomis seserimis ir vienu broliu. Apie vasaras Palangoje, apie mokymąsi Kaune, apie tai, kaip susitiko su mano tėvu Kostu Žolynu – jis buvo kilęs iš smulkiųjų ūkininkų šeimos netoli Marijampolės.
Ji labai didžiavosi pasakodama mums, kad Smilgevičiaus dvaras yra daugiau negu 300 metų senumo ir kad jame anksčiau gyveno rašytoja Marija Pečkauskaitė, geriau žinoma kaip Šatrijos ragana.
Tiesa, ne visos jos istorijos buvo linksmos – kai kurios buvo susijusios su sunkiais laikais per rusų ir vokiečių okupacijas. Ji pasakojo, kaip 1944 m., kai generolas Plechavičius nurodė Lietuvos vietinei rinktinei išsiskirstyti ir išsislapstyti, mano tėvai vos sugebėjo išsisukti, kad jų nepagautų naciai. Jie kelias savaites slapstėsi draugų ūkyje. Mano tėvas buvo generolo adjutantas.
– Kada sužinojote, kad senelis yra tarp Nepriklausomybės akto signatarų? Ką to žinojimas Jums reiškia?
– Kiek prisimenu, tai žinojau visą gyvenimą. Šį faktą tėvai visada naudojo, kad įkvėptų mano seserį ir mane didžiuotis lietuviška kilme bei mūsų šeimos vaidmeniu lietuvių tautai kovojant dėl nepriklausomybės.
Mes kaip nors formaliai senelio atminimo neminime, bet aš kartais pagalvoju apie jį. Prieš mano tėvams mirštant, jie dažnai dalindavosi prisiminimais apie jį šeimos ir draugų susibūrimuose. Bėgant metams, aš sukaupiau šiek tiek jo ir Užvenčio dvaro nuotraukų.
– Kiek žinote apie Lietuvą? Ar mokate lietuviškai?
– Augau Sidnėjuje iki 15 metų amžiaus. Ten lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą, išmokau pagrindinius faktus apie Lietuvos istoriją, kultūrą, literatūrą ir t. t. Be to, aš priklausiau lietuviškam skautų vienetui Australijoje. Ten daug išmokau apie lietuvių kultūrą, ypač dainas ir šokius.
Namuose visada kalbėjome lietuviškai, todėl jaučiausi, tarsi būčiau auginamas dviejose kultūrose, išmokau kalbėti dviem kalbomis.
Po to, kai 1960 m. persikėlėme į Čikagą, aš toliau lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą. Lietuvoje lankiausi du kartus – 1991 ir 2011 m.
Aš moku kalbėti ir skaityti lietuviškai. Rašyti sunkiau, bet galiu šiek tiek parašyti ką nors prie progos (pastarąjį sakinį anglų kalba į 15min klausimus atsakinėjęs A.Zolynas parašė lietuviškai , – red.).
– Kas lankantis Lietuvoje paliko didžiausią įspūdį?
– Per pirmąjį vizitą, kuomet Lietuva dar tik buvo neseniai antrą kartą paskelbusi nepriklausomybę, mane sužavėjo visi betono blokai, supę parlamento pastatą Vilniuje. Įspūdį paliko ir visų dar neseni prisiminimai apie sunkumus, apie smurtą, vieningi bei didžiąja dalimi taikūs protestai bei, žinoma, jų sėkmė.
Dalį to, ką patyriau šios kelionės metu, aš neišvengiamai mačiau per savo tėvų akis, nes jie keliavo kartu. Jiems tai buvo pirmas apsilankymas Lietuvoje po beveik 50 metų. Jie buvo pašiurpinti padėties šalyje ir to, ką paliko sovietų okupacija – skurdo, girtuokliavimo viešose vietose, nušiurusios bei apleistos bažnyčios ir taip toliau.
Mano motiną ypač papiktino tai, kad jos tėvo Jono Smilgevičiaus karstas buvo visiškai neprižiūrimas ir netgi iš dalies atviras, paliktas pastato Užvenčio kapinėse rūsyje. Laimei, po to mano pusbroliui Vitaliui Petrušiui pavyko pasiekti, kad mūsų senelis būtų perlaidotas į tinkamą kapą.
Man patiko lankytis Kaune, Užventyje, Vilniuje, Marijampolėje, Palangoje ir bendrauti su vietiniais. Visi, kuriuos sutikome, su mumis elgėsi maloniai, mes puikiai praleidome laiką visur, kur buvome. Mus džiugiai stebino šviežias, naminis maistas restoranuose, kuris taip pat tuo metu buvo labai pigus, vertinant amerikietiškais standartais.
– O antrasis apsilankymas Lietuvoje? Kaip pasikeitė šalis per 20 metų?
– Antrą kartą Lietuvoje 2011 m. lankiausi kaip „Poetinio Druskininkų rudens“ dalyvis. Pastebėjau, kad šalis per 20 metų daug tvirčiau atsistojo ant kojų: mačiau daug klestinčių verslų, parduotuvių, restoranų ir t. t. Buvo gražu ir miela matyti, girdėti ir sutikti tiek energingų, pilnų gyvybės poetų, tiek jaunų, tiek senų, iš Lietuvos ir kitų pasaulio dalių.
Taip pat turėjau progą apsilankyti pradinėje mokykloje netoli Druskininkų ir pabendrauti su naująja jaunimo karta. Jų turimos žinios, gracingumas ir gyvybingumas mane sužavėjo.
– Papasakokite apie save. Ką mėgstate veikti gyvenime?
– Esu į pensiją išėjęs akademikas. Anksčiau buvau literatūros profesorius universitete. Bet savo dėstymo karjerą baigiau 2010 m.
Aš praktikuoju zen meditaciją ir vadovauju meditacijos grupei.
Kartais verčiu iš lietuvių į anglų kalbą, šiek tiek eilėraščių šen bei ten metams bėgant. Esu išvertęs savo pusseserės Silvijos Lomsargytės-Pukienės biografinę knygą „Dita“ į anglų kalbą, bet JAV ji išleista dar nebuvo.
– Lietuviai apie zen meditaciją žino mažai. Ar galite trumpai apibūdinti, kas tai yra?
– Iš esmės zen, bent jau tokia, kokią ją išmokau ir kokios mokau, yra visiško buvimo dabar ir čia, dabarties akimirkoje praktikavimas – ir, žinoma, gebėjimas pastebėti, kas neleidžia taip jaustis. Dažniausiai tai būna į save nukreiptos mintys, prieš ką nors nukreiptos emocijos, tokios kaip pyktis ar kitų kaltinimas.
Dalis zen praktikavimo yra sėdėjimas tyliai ir ramiai medituojant – dažniausiai kartą per dieną. Galutinis tikslas yra tiesiog „būti“. Kaip sakydavo mano skautų būrio vadas – „Budėk“!
Žinau, kad zen užsiimančių žmonių yra ir Lietuvoje, nors nesu susipažinęs su zen mokytojais ar mokymais ten. Visame pasaulyje istoriškai susiformavo daug „zen mokyklų“ su skirtingomis kryptimis ir požiūriais. Mano paties požiūris yra paremtas gerai JAV žinomos mokytojos Charlottės Joko Beck mokymu.
– Kiek dar palikuonių turi J.Smilgevičius? Kur jie gyvena?
– J.Smilgevičius turėjo šešis vaikus ir 12 anūkų; visi vaikai ir du anūkai yra mirę. Du anūkai dabar gyvena Kanadoje, vienas – Vokietijoje, septyni – JAV.
– Apie ką jūsų poezija? Kokios pagrindinės temos joje atsispindi?
– Kasdienybė, zen perspektyva, humoras, kalba ir taip toliau.
Portalas 15min sudaro galimybę susipažinti su A.Zolyno poezija (originalo kalba).
ONE MORE ATTEMPT AT SELF-DEFINITION
I come from a tribe
of nature worshippers.
Pantheists, believers in fairies,
forest sprites, and wood nymphs,
who heard devils in their windmills,
met them in the woods, cloven-hooved
and dapper gentlemen of the night,
who named the god of thunder,
who praised and glorified bread,
dark rye waving
waist-high out of earth,
and held it sacred, who spent afternoons
mushrooming in forests
of pine, fir, and birch,
who transferred Jesus
from his wooden cross,
transformed Him
into a wood-carved, worrying peasant,
raised Him on a wooden pole above the crossroads
where He sat with infinite patience
in rain and snow, wooden legs apart,
wooden elbows on wooden knees,
wooden chin in wooden hand,
worrying and sorrowing for the world. . . .
these people who named their sons and daughters
after amber, rue, dawn, storm,
and the only people I know who have a diminutive
form for God Himself—Dievulis, „God-my-little-buddy.“
No wonder I catch myself speaking
to trees, flowers—these eucalyptus, so far
from Eastern Europe—or that I bend down to the earth,
gather pebbles, acorns, leaves, boles, bring
them home, enshrine them on mantelpieces
or above porcelain fixtures, any wonder
I grow nervous in rooms
and must step outside and touch a tree,
or sink my toes in dirt, watch the birds fly.
BREAD, IN GRATITUDE
„…seventy-two labors brought us this food.“
—from a Zen meal chant
The parcel on our doorstep has baked
all afternoon in the Southern California sun.
It’s from the folks, from their boundless
generosity: two new shirts, two blouses for Arlie,
three towels, two bags of hazel nuts—and
a loaf of dark Lithuanian rye
(bread of my youth, bread of my ancestors!)
wrapped in a paper towel held
by an exhausted rubber band.
The loaf is dry as an adobe brick, and almost as heavy.
We appreciate my mother’s endless supply
of clothes and towels and hazel nuts, but
I love this bread, this hard dry loaf,
seemingly stale and beyond saving,
but which I'll resurrect with the old peasant
trick of a sprinkling of water
and ten minutes in a warm oven.
Miracle bread, never molding,
never too old to rise again,
re-born now on our table among
the cheeses, eggs, jams—and the ghosts of
all the hands that brought them here.
GROWING UP DOUBLE
At the end of their refugee journey,
the long forced pilgrimage, burdened
with the smallest and heaviest bundles,
they settle at last, uneasily,
in the wounded heart of a city
or its distant fringes beyond
the fashionable and complacent suburbs.
The small children learn
the unspoken rules of a double life:
Here, in the father’s domain,
the old ways are preserved: chickens
slaughtered in the back yard, the mother
tongue enforced, though the children
are already beginning to speak it
with strange new accents
that grate on their parents’ ears.
Outside the father’s door,
in the streets and schoolyards of the new world,
the immigrant children soon speak like locals,
are re-baptized
by their new friends with new names.
They will respond to two names,
will carry them both
for separate occasions.
In the homes of their new playmates,
they see what they never see under their own roofs—
animals treated like people (dogs
and cats at table), or possessions
treated with indifference
by those who never had to turn their backs
and walk quickly away
with only the suddenly precious
contents of their own pockets.
To be human, of course, is to adjust
to almost anything, and the children grow
into their double lives
gracefully and easily.
After all, it may not be
that much more difficult
to cultivate two identities than one—and
in the end, even
a little easier to see through.
A READING ON THE MILOSZ STEPS
Vilnius, October, 2011
--for Czeslaw Milosz (1911 – 2004)
I took my turn in American-accented English,
read out loud your memorable „Blacksmith Shop“
with its startling final line of the poet’s calling—
your calling—„to glorify things just because they are.“
Czeslaw, you might’ve enjoyed this odd occasion,
a score of your fellow poets gathered together
by fate like a small tribe, some smoking, huddling
to stay warm, if not by bellows’ blaze by word glow on a cold
autumn afternoon in the baroque city of your youth.
From your distant boyhood came the heat of the blacksmith’s
shop, the clang of iron, the barefoot boy in the open doorway
backlit by a green meadow, years ago, gazing on in wonder….
In an hour we honored you—you’d be embarrassed
if I said „glorified“—by reading your poems in all our
languages, right there on the mystery of steps that simply
are but go both up and down just because we say they do,
and we celebrated the gift your life was to us all,
in the end, just because it had been and, through
all those years and decades of poems, of careful words,
of the poet’s attention to what was in front of you, still is.
THE BRIDGE OF ETERNAL LOVE
at the Republic of Užupis
is small and modest, traversed
in a dozen strides
spanning a narrow
fast-flowing river in a recently reclaimed
small part of Europe
surrounded by a crumbling bohemian old town
near a few baroque churches so
ordinary and out of place
they might remind you
of a brood of red and amber chickens
dust-bathing and dozing
on hillocks of dirt in the afternoon sun
somewhere back in your childhood,
if your childhood were in the 17th century.
On that riverbank, there’s a tavern
with an outdoor patio and benches and
chairs and small tables
for lovers or friends,
too cold to sit at today
though inside the poets have gathered
for a festive reading and hearing
of each others’ verses, and
of course, for some drinking.
The Bridge of Eternal Love—
let’s just name it that—because
after all, it bristles with scores of padlocks
some shiny, some rusted,
each locked onto an iron rail or
a metal pillar, or even onto another padlock,
each padlock clamped
to the bridge by hopeful lovers and newlyweds
who have tossed their keys
into the waters below
under the cool and objective
gaze of the bare-breasted mermaid who sits on
her fused and unspreadable fishtail-legs
on the threshold of her alcove above the river.
Oh, lovers, may you always return
to your bridge to celebrate the long life
of your love, to admire
and show off your very own padlock
as it weathers the seasons,
your initials, the heart and arrow
deeply engraved, and not
return, in dead of night (one of you)
through the moonshadows of those churches,
extra key or hacksaw in hand
to unlock or saw off
your ex-lover’s and your padlock
and drop it sadly into the flowing
waters to rest on the bottom,
ignominious among all
those true eternal lovers’ keys.
A LESSON IN GENDER
In Lithuanian, my native tongue,
the moon is masculine,
the sun feminine.
Water, wine, beer, schnapps
are all masculine, but the sea
is feminine—but not lakes.
Rain is masculine and falls
from masculine clouds. The fog
and mist are feminine.
Masculine milk flows from feminine breasts
The hands and feet of soccer players
and gamblers are feminine,
but their fingers and the fingers of mothers,
check-out girls, psychics are masculine.
There is no neuter gender.
Your American Chevy is masculine, but not your
Japanese Honda. The television, whatever
it’s showing, is always feminine.
Oil is feminine and so is abstraction, as is freedom
and all nations.
Love is feminine, anger masculine.
Strangely, Doctor Freud, snakes are feminine.
