Pasakodama apie savo močiutę, motiną ir save Jung Chang atskleidžia neramų XX a. Kinijos gyvenimą – nuo kardais ginkluotų karo vadų iki pirmininko Mao, nuo Mandžiūrijos imperijos iki Kultūrinės revoliucijos. Autorės močiutė vaikystėje buvo atiduota vienam generolui kaip sugulovė. Šiam mirštant, su mažamete dukra pabėgo.
Suaugusi būsimoji Jung Chang motina aktyviai dalyvavo komunistų judėjime. 1949 m. abu rašytojos tėvai tapo aukšto rango pareigūnais. Jung Chang augo tarp komunistų elito, bet lojalumas doktrinai neišgelbėjo jos tėvų nuo kankinimų, o jos pačios – nuo tremties į šalies pakraščius. Galiausiai ji žengė lemtingą žingsnį – suabejojo pačiu Mao.
Kviečiame paskaityti Susan Brownmiller straipsnį leidinyje „The New York Times“ apie šią pasaulį sukrėtusią trijų moterų istoriją (iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas).
Mao Dzedongas buvo miręs, „Keturių grupė“ – nuversta, kai jauna moteris iš Čengdu, Sičuano provincijos, sugebėjo pasinaudoti atsiradusia nedidele galimybe patekti į Vakarus – gavusi vyriausybės stipendiją, 1978 m. rudenį ji išvyko į Didžiąją Britaniją studijuoti anglų kalbos. Jos vardas buvo Erhong (kin. antroji laukinė gulbė) ir ji buvo antroji dukra aukštų Kinijos komunistų funkcionierių šeimoje.
Vis dėlto daugiau nei prieš dešimtmetį, vadinamosios Kultūrinės revoliucijos išvakarėse, ji, tėvui pasiūlius, apdairiai pasikeitė vardą į Jung (kin. karo reikalai). Sičuano dialektu Erhong galėjo reikšti ir „išblukusią raudoną“, o šitai tais pavojingais laikais galėjo būti palaikyta pavojinga revoliucinio užsidegimo stoka. Dar prieš imdama bręsti ji jau buvo išmokusi, kokie svarbūs būna niuansai.
Dabar Jung Chang gyvena Londone ir į gimtinę nuvyksta tik aplankyti šeimos. Savo anglų kalbos studijas ji puikiai išnaudojo – galiausiai parašė keistus, ambicingus, vietomis kiek mėgėjiškus, bet, šiaip ar taip, be galo įdomius atsiminimus. „Laukinės gulbės. Trys Kinijos dukros“ – tai jos šeimos istorija, apimanti tris ketvirčius itin audringų pokyčių kupino amžiaus. Į vientisą paveikslą čia apjungiami pasakojimai apie autorės močiutę iš motinos pusės, kuri XX a. trečiame dešimtmetyje buvo karvedžių generolo sugulovė, apie motiną, kuri penktajame dešimtmetyje pasirinko kardinaliai kitokį gyvenimą – tapo komunistų veikėja, ištekėjo už kur kas aukščiau partinėje hierarchijoje nei ji įsitaisiusio funkcionieriaus, – ir apie savo pačios nuotykius, patirtus priklausant Raudonajai gvardijai, tapus valstiete ir dirbant fabrike.
Sutelkdama dėmesį į tris šeimos moterų kartas ir tai, kaip jos taikėsi prie besikeičiančių politinių vėjų, Jung Chang suteikia mums retą galimybę stebėti nepaprastų moterų, kurios ne tik atspindėjo savo epochą, bet ir aktyviai veikė, kad pakeistų asmeninius likimus, gyvenimų raidą. Kiek trikdyti gali nebent tai, kad toks makro-mikro požiūris į istorinius įvykius pasižymi chronologinėmis spragomis, kurios, tikėtina, gali apvilti su ideologinių kampanijų vingiais Kinijos komunistų partijos viduje menkiau susipažinusį skaitytoją.
Jung Chang jaudinančiai aprašo sunkią šešių mėnesių kelionę per penkias kalnų perėjas, į kurią 1949 m. vykstant karui su Gomindanu leidosi grupė partijos veteranų su savo žmonomis. Jos tėvas, būdamas aukštesnio rango, važiavo džipu. O aštuoniolikmetė nėščia motina visą kelią ėjo pėsčiomis su miegmaišiu ant pečių. Štai kaip Jung Chang tai aprašo: „Nejau jis negali kartais leisti pavažiuoti jo džipu?
Jis atsakė negalįs, nes šitaip išskirtų ją iš kitų, juk važiuoti mašina ji neturinti teisės. Jam atrodė, kad reikia kovoti su ilgaamže kinų nepotizmo tradicija. Be to, mano motina ir turinti patirti sunkumų. (...) Ji – tik jauna studentė. Jei kitiems žmonėms pasirodys, kad ji lepinama, bus bėdos. Tai tavo pačios labui, – pridūrė jis ir priminė, kad dar nėra patenkintas jos prašymas suteikti narystę Partijoje. – Gali rinktis: arba sėdi į mašiną, arba stoji į Partiją, bet ne abu kartu.“ Jos motina klampojo toliau, kol galiausiai patyrė persileidimą.
Po trejų metų knygoje epizodiškai išnyra Korėjos karas – autorės motina, tuo metu jau viduriniosios grandies funkcionierė, įkalbinėja močiutę paaukoti savo papuošalus naikintuvų pirkimo fondui. Mainais už pažymėjimą, teigiamai įvertinantį jos patriotinį ryžtą, Jung Chang močiutė, – sunkiai nuramdoma, stilinga dama, apšlubusi dėl pagal seną kinų paprotį dar mažoms mergaitėms žalotų pėdų (kad šios būtų mažos), – nenoriai atsisveikina su savo sunkiai įgytomis brangenybėmis, pasilikdama tik porą apyrankių, porą auksinių auskarų ir žiedą.
Dar problematiškesnis atrodo jos paniurėlio autoritariško tėvo vaidmuo, kuriam paskutiniuose dviejuose trečdaliuose knygos skiriama daugiausiai dėmesio, nepaisant autorės užmojo susikoncentruoti į giminės moteris. Čang Šouju prisijungė prie komunistų partizanų 1940 m. jų stovykloje Janane – tuo metu jis buvo idealistiškai nusiteikęs viduriniosios klasės jaunuolis, mylėjęs klasikinę kinų poeziją bemaž tiek pat, kiek ir tikėjęs partija. Be to, tai buvo be galo skrupulingas žmogus, kurio pasididžiavimas savo moraliniu nepaperkamumu pasireiškė griežtu partinės drausmės ir politiškai teisingos linijos laikymusi.
Ponia Chang veik nepaaiškina, kaip ir kodėl jos tėvas iš nuožmaus idealisto ilgainiui virto atsargiu, visiškai klusniu biurokratu – nebent tik tiek, kad visą kaltę dėl to ji suverčia dar aukštesniems pareigūnams, kurie veiksmingai nutildė bet kokius opozicijos balsus per liūdnai pagarsėjusius 1957-ųjų „antidešiniųjų“ kampanijos valymus. Ji buvo jo mėgstamiausias vaikas ir pati jį labai mylėjo.
Didžioji dalis pačios autorės pasakojimo apie save klostosi Sičuane, kur ji gimė 1952 m. Jung buvo antrasis vaikas iš penkių, vos gimusi perduota žindytojai, apsigyvenusiai drauge su ja saugomame, izoliuotame vyriausybiniame komplekse. Nesulaukusi nė trejų mergaitė įgijo „mažosios diplomatės“ pravardę – kai jos mama buvo pusmečiui sulaikyta vykdant kampaniją prieš „užsislaptinusius kontrrevoliucionierius“. Nepalenkiamo būdo tėvas, kuriam, kaip paprastai, rūpėjo laikytis teisingos linijos, tuo metu motinos nė nelankė.
Jai būnant šešerių Mao Dzedongas nusprendė vadinamąjį „Didįjį šuolį“ pradėti nuo Čengdu miesto. Autorės tėvai stačia galva metėsi į naują kampaniją: tėvas buvo visos provincijos viešųjų reikalų vadovo pavaduotojas, o motina – vadovavo 800 miesto darbuotojų ir jos darbo valandos buvo ne ką mažiau įtemptos. Jų atžalos daugiausia laiko leido internatiniuose darželiuose, vis dėlto galiausiai atvyko močiutė, kuri perėmė visas su namų ūkiu susijusias pareigas. Tai tapo bene laimingiausiu Jung Chang gyvenimo laikotarpiu.
Autorė prisimena ir ūžiančias krosnis galiniuose kiemuose – iš garsiakalbių aidint mobilizuojantiems šūkiams „Visi lydykite plieną!“ (tie patys šūkiai skelbti ir ant visur kabančių transparantų bei plakatų) į jas mesti šeimų katiliukai ir geležinės lovų spyruoklės. Suodinai ugniai nebuvo leista išblėsti, atokvėpio neturėjo ir Čengdu žvirbliai. Mao ėmėsi kovos su žvirbliais vajaus, kuriuo siaučiant baisiam badui siekta išsaugoti brangius grūdus: visi gyventojai raginti dieną ir naktį tarškinti puodais ir keptuvėmis, kad nubaidytų peralkusius paukščius.
Ir, regis, nė kiek nesvarbu tai, kad kiemuose lydytas plienas – niekam tikęs, kad statistika apie išaugintus grūdų kiekius – gryniausiais melas, kad žvirbliai galiausiai niekur nedingo: netrukus griebtasi naujos kampanijos. Vieną gražią dieną žmonėms nebeleista valgyti namuose – nuo šiol visi privalėjo tai daryti bendrose valgyklose. Autorė ne kartą raginta pabaigti visą lėkštėje esantį maistą pasitelkiant pasakas apie tai, kaip kapitalistinėse šalyse vargšai vaikai neturi ko valgyti.
1966 m. Mao paskelbus Kultūrinę revoliuciją, visas Jung Chang pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Čengdu atskiros partinių grupuotės tarpusavyje varžėsi taip intensyviai, kad ši kova veik prilygo pilietiniam karui. Mokykloje, drauge su kitų aukštų valdžios pareigūnų vaikais, ji įstojo į Raudonąją gvardiją – ir netrukus leidosi į „piligriminę“ kelionę į Pekiną pamatyti „Didįjį vairininką“. Vėliau ji buvo išsiųsta į kaimą mokytis iš valstiečių. O jos tėvams teko patirti kur kas sunkesnį išmėginimą – abu pateko į sulaikymo stovyklas už tariamas „kapitalistkelininkų“ nuodėmes.
Dėl šios patirties jos tėvas palūžo dvasiškai ir mirė būdamas vos 54-erių. Pragmatiškoji motina išsikapstė iš šios mėsmalės puikiai įvaldžiusi naujas žaidimo taisykles. Ji mikliai išmoko naudotis „landžiojimo pro užpakalines duris“ sistema, įsigalėjusia stojus lyderystės vakuumui. Būtent ji ir sugebėjo tinkamai patraukyti už reikiamų virvelių, kad būtų patvirtina jos dukros vyriausybinė stipendija.
Jung Chang baigia savo pasakojimą momentu, kai ji įlipa į lėktuvą, nuskraidinsiantį į Londoną. Iš ne per ilgiausio pabaigos žodžio sužinome, kad į užsienį galop išvyko ir trys autorės jaunesnieji broliai. Jos motina ir vyresnioji sesuo liko Čengdu.
Ištrauka iš knygos:
Filosofijos mokytoja mažumėlę atsainiai elgdavosi su tais, kuriems nesisekdavo mokytis; buvo, kas jos nekentė, o dabar pradėjo kaltinti esant dekadente. Įkaltis – kad būsimą savo vyrą ji sutiko autobuse, tai esą rodo kraštutinį Kultūrinės revoliucijos konservatyvumą. Jie sušneko, įsimylėjo. Iš atsitiktinio susitikimo kylanti meilė buvo laikoma amoralia. Berniukai nusivedė ją į kabinetą ir ėmėsi revoliucinių veiksmų; toks eufemizmas reiškė, kad primušė. Prieš pradėdami, pasikvietė mane ir privertė dalyvauti.
– Ką pamanys išvydusi tave, savo numylėtinę!
Buvau laikoma jos mylimiausia, nes ji dažnai girdavo mano darbus. Bet man taip pat sakė, kad esu per skysta, tad turiu dalyvauti ir išmokti revoliucijos pamoką.
Kai pradėjo mušti, susigūžiau už ankštame kabinete susispietusių mokinių žiedo. Pora klasiokų kumštelėjo, kad eičiau priekin ir taip pat trenkčiau. Nekreipiau dėmesio. Viduryje spardė mano mokytoją, ji raitėsi iš skausmo ant grindų, išdrikusiais plaukais. Kai šaukė ir maldavo liautis, apgulę vaikinai šaltai kartojo:
– Tai dabar jau maldauji! Kokia tu nuožmi! Maldauk iš tikrųjų! Jie toliau ją spardė, liepė lankstytis jiems ir kartoti: „Maldauju palikti mane gyvą, ponaičiai!“ Priversti žmogų lankstytis ir maldauti buvo kraštutinis pažeminimas. Ji atsisėdo ir bukai žvelgė prieš save, pro susivėlusius plaukus pažvelgiau jai į akis. Išvydau kančią, neviltį ir tuštumą. Ji vos alsavo, veidas buvo papilkęs. Slapta išsmukau iš kabineto. Paskui mane – dar keli mokiniai. Už nugaros girdėjau, kaip kiti skanduoja šūkius, bet netvirtais, nedrąsiais balsais.
Daugelis mokinių tikriausiai bijojo. Skubiai patraukiau šalin, daužėsi širdis. Bijojau, kad įkliūsiu ir pati būsiu sumušta. Bet manęs niekas nesivijo, o paskui nepasmerkė. Tą sykį bėdos neprisidariau, nors entuziazmo akivaizdžiai stokojau. Taip, chunveibinai buvo prastai organizuoti, o aš, anot kraujo linijų teorijos, – skaisčiai raudona iš prigimties, nes mano tėvas buvo aukštas pareigūnas. Nors kitiems nepatiko, kaip elgiuosi, niekas nedarė nieko drastiško, nebent mane kritikuodavo.
Tuo metu chunveibinai skirstė mokinius į tris kategorijas: raudonuosius, juoduosius ir pilkuosius. Raudonieji buvo kilę iš darbininkų, valstiečių, revoliucijos pareigūnų, revoliucijos karininkų ir revoliucijos kankinių šeimų. Juodieji – tie, kurių tėvai priskirti žemvaldžiams, turtingiems valstiečiams, kontrrevoliucionieriams, blogiems elementams ir dešiniesiems. Pilkieji – iš nevienareikšmių šeimų, kaip pardavėjų ar tarnautojų. Mano klasėje visi mokiniai turėjo būti raudonieji, nes juos atrinko dar stojančius. Bet Kultūrinės revoliucijos spaudimas reikalavo rasti bent kiek blogiečių. Todėl daugiau kaip tuzinas tapo pilkaisiais arba juodaisiais. Paralelinėje klasėje mokėsi mergina Ailing.
Buvome senos draugės, dažnai lankydavausi jos namuose ir gerai pažinojau šeimą. Jos senelis buvo garsus ekonomistas, o šeima komunistams valdant gyveno labai privilegijuotai. Namas buvo didelis, elegantiškas, prabangus, su nuostabiu sodu – daug didesnis negu mano šeimos butas. Mane ypač viliojo jų sendaikčių kolekcija, uostomojo tabako buteliukai, Ailing senelio parsivežti iš Anglijos, kur jis trečiajame dešimtmetyje studijavo Oksforde.
Dabar Ailing staiga tapo juodąja. Išgirdau, kad jos klasiokai išplėšė jos namus, sudaužė visas senienas, įskaitant buteliukus, sumušė tėvus ir senelį žalvarinėmis diržų sagtimis. Kitą dieną pamačiau, kad ji ryši skarą. Klasiokai jai įtaisė „in ir jang“ šukuoseną. Teko nusiskusti plikai. Raudojo su manim. Jaučiausi klaikiai bejėgė, neradau žodžių jai paguosti. O mano klasėje chunveibinai surengė sueigą: per ją visi turėjome papasakoti apie šeimos praeitį, kad būtume suskirstyti į kategorijas. Trys ar keturi mokiniai pasakė: biuro tarnautojai. Pagal tuometinį žargoną, tai buvo kas kita negu valdininkai, einantys aukštesnes pareigas. Skirtumas nebuvo aiškus, nes neturėjome jokio apibrėžimo, kurios pareigos aukštesnės.
Vis dėlto tokius netikslius pavadinimus vartodavo įvairiose anketose, kai tik reikėdavo nurodyti šeimos kilmę. Kartu su mergina, kurios tėvas buvo pardavėjas, biuro tarnautojų vaikus priskyrė pilkiesiems. Paskelbta, kad jie turės būti stebimi, šluoti mokyklos teritoriją ir valyti tualetus, visada laikyti galvas nuleistas ir būti pasiruošę išklausyti bet kurio chunveibino moralo, kai tik šis teiksis tokį išrėžti.
Taip pat turėjo kasdien pranešti apie savo mintis ir elgesį. Staiga šie mokiniai pasirodė įbauginti ir susitraukę. Juos apleido energija ir entuziazmas, nors jų ligi šiol nestokojo. Viena mergina nuleido galvą, o skruostais pasipylė ašaros. Mes buvome draugės. Po sueigos priėjau pasakyti paguodos žodžio, bet jai pakėlus galvą akyse išvydau nuoskaudą, beveik neapykantą. Nuėjau nieko netarusi, užsigalvojusi vaikščiojau po mokyklą. Į pabaigą ėjo rugpjūtis. Sodriai kvepėjo gardenijų krūmai. Atrodė keista, kad kas nors dar apskritai gali kvepėti.
Temstant ėjau atgal į bendrabutį ir antrojo aukšto lange klasių pastate maždaug už keturiasdešimties metrų pastebėjau kažką šmėstelint. Prie pastato kažkas prislopintai trinktelėjo. Susiraizgiusios apelsinmedžių šakos užstojo vaizdą, bet, išgirdę triukšmą, ten ėmė bėgti žmonės. Iš neaiškių, pusbalsiu pasigirstančių aikčiojimų supratau: kažkas iššoko pro langą! Instinktyviai užsidengiau rankomis akis ir nubėgau į savo kambarį. Siaubingai persigandau. Akyse stovėjo ore kybanti susiliejusi, kreiva figūra. Skubiai uždariau langus, bet pro ploną stiklą vis tiek veržėsi nervingos šnekos apie tai, kas nutiko.
Septyniolikmetė mėgino žudytis. Prieš Kultūrinę revoliuciją ji buvo viena iš Komunistinio jaunimo lygos vadovių, gyvas pavyzdys, kaip reikia studijuoti pirmininko Mao veikalus ir mokytis iš Lei Fengo. Ji padarė daugybę gerų darbų – skalbė bendražygių drabužius, valė tualetus, mokykloje dažnai aiškindavo, kaip ištikimai laikosi Mao mokslo.
Dažnai matydavai ją vaikštinėjant įsitraukusią į pokalbį su kitu mokiniu, veide – uoli, ryžtinga išraiška, atlieka pareigą „iš širdies į širdį“ su norinčiuoju stoti į Jaunimo lygą. Bet dabar ją staiga priskyrė juodiesiems. Jos tėvas buvo biuro tarnautojas. Dirbo savivaldybėje, priklausė Partijai. Kažkurie klasiokai, kuriems ji buvo įgrisusi ir kurių tėvai užėmė aukštesnius postus, nusprendė, kad ji turi būti juodoji. Pastarąsias porą dienų ją saugojo su kitais juodaisiais ir pilkaisiais, vertė rauti sporto aikštės žolę.
Kad pažemintų, klasiokai nuskuto gražius juodus plaukus, galva liko groteskiškai plika. Tą vakarą jos klasės raudonieji jai ir kitoms aukoms skaitė įžeidžiamą paskaitą. Ji atkirto esanti lojalesnė pirmininkui Mao negu jie. Raudonieji trenkė jai ir pasakė, kad ji neverta nė šnekėti apie lojalumą Mao, nes esanti klasinė priešė. Ji pribėgo prie lango ir šoko.
Priblokšti ir išsigandę chunveibinai nuvežė ją į ligoninę. Ji nemirė, bet visą gyvenimą liko luoša. Kai po daugelio mėnesių sutikau gatvėje, ji ėjo su ramentais, o akys atrodė tuščios.
Tą naktį, kai ji bandė žudytis, negalėjau užmigti. Vos užsimerkdavau, virš manęs pakibdavo neaiški figūra, ištepta krauju. Net drebėjau iš siaubo. Kitą dieną pasiprašiau išleidžiama, nes sergu, leidimą gavau. Atrodė, kad nuo košmaro mokykloje įmanoma pasprukti tik į namus. Beviltiškai troškau, kad daugiau netektų iš jų išeiti.
