„Nesistengiu apjuodinti žmogaus prigimties“: 15 minčių iš susitikimo su Sigitu Parulskiu

1.

„Neseniai atsisakiau parašyti esė apie Vilniaus knygų mugę. Būčiau parašęs kažką šlykštaus ir visiems būtų nesmagu. Nesu prieš mugę ir nesu labai dvasingas, bet vis tiek tai yra baisus turgus. Čia visi turi pardavinėti save, tai iš principo yra šlykštu. Visgi manyje kaupiasi dvilypės mintys – noriu, kad mano naujausią knygą „Kaip aš mečiau“ pirktų, bet labai gėdijuosi ją siūlyti kaip prekę. Mane kankina, kad turiu sėdėti visas intymus visų akivaizdoje.“ S.Parulskis

2.

„Yra dviejų rūšių menininkai. Tie, kurie tam tikrą laiką kuria vienodai ir po to pasuka į kitą kryptį ir kuria visiškai kitaip. Galbūt dalis gerbėjų lieka nepatenkinti. Kita vertus, yra menininkų, kurie visą laiką kuria vieną ir tą patį kūrinį. Pavyzdžiui, mano labai mylimas lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis kiekvienu nauju spektakliu parodo, kad kuria tą patį.“ J.Čerškutė

3.

„Man kažkaip kirba galvoje, kad turiu keistis. Taip, gerai rašau, bet kiek galima daryti tą patį. Aukotis reikia dėl žmonių, gerbėjų... Visgi neturiu atsakymo, ar rašytojas gali keistis, ar ne. Yra net tokių piktų žmonių, kurie klausia manęs, kodėl rašau prozą, o ne poeziją. F*ck it, tarsi būčiau aš būčiau gimęs poetas! Esu kaip visi!“ S.Parulskis

4.

„Romane „Laiko nusikaltimai“ norėjau padaryti parodiją, nes detektyvai mane labai erzina. Žiūrėti juos galiu, nes labai gerai užmiegu, bet skaityti – ne, nes net nepradėjęs užsnūstu. Tai labai slegia. Juk kas yra detektyvas? Siužetas, nusikaltimas – tai nuobodu skaityti, nes nėra stiliaus.“ S.Parulskis

5.

„Kalbos jausmo dirbtinis intelektas niekada nesupras ir stiliaus niekada nepamėgdžios. Pamėginkite įdėti užklausą – sudegs kompiuteris.“ S.Parulskis

6.

„Negalėčiau atsakyti į klausimą, kaip aš rašau. Tiesiog neatsimenu. Patenku į kažkokį transą.“ S.Parulskis

7.

„Autobiografija rašoma gyvenimo pabaigoje, kai žmogus jau apmąsto savo gyvenimą, bando suvokti savo pasirinkimus. O autofikcijoje personažo vardas turi sutapti su autoriaus, kaip tai yra „Kaip aš mečiau“, ir turi būti vaizduojamas trumpas gyvenimo epizodas, pavyzdžiui, kaip pasakotojas bando mesti rūkyti.“ J.Čerškutė

8.

„Aš norėčiau kažką autobiografiško parašyti, bet nesu Tomas Venclova ir nieko neatsimenu. Aš turiu jį visą prasimanyti. Turiu tik knygelę, kurioje parašyta 3,5, o gal 4,5 kilogramo. Net baisėjausi, kaip gali išstumti tokį žmogų.“ S.Parulskis

9.

„Viskas atsitinka iš labai mažo fragmento. Eduardas Mieželaitis iš tiesų buvo traktorininkas, kuris labai mėgdavo deklamuoti eilėraščius.“ S.Parulskis

10.

„Mane kažkas palygino su Gitanu Nausėda. Vos nežagtelėjau!“ S.Parulskis

11.

„Tekstai „Kaip aš mečiau“ atsirado labai įdomiai. Stebėjausi, kiek visko yra atmintyje. Čia yra tas teisingas kelias paskui siūlą tempiantį karkvabalį ir randi apgriuvusiuose atminties rūmuose dalykų, kurie dirgina tam tikras erogenines zonas. Pavyzdžiui, iš tiesų esu nutrenkęs kalnuose moteriškę, kuri man buvo panaši į depresiją. Čia yra asmeninė patirtis ir ji tikrai dar nebuvo Daniilo Charmso senė, bet mano tekste ji ja tapo.“ S.Parulskis.

12.

„Buvau užsirašęs tokį klausimą Jūratei. Galbūt nebereikės apie jį tiek daug kalbėti, nes ji jau atsakė prieš mūsų pokalbį. Būtų įdomu iš specialisto išgirsti, ką galėtų reikšti Antano Baranausko, dulkinančio Anykščių šilelį, įvaizdis – pimpalas aplipęs spygliais ir šyškomis. Ji man atsakė, kad turbūt aš noriu parodyti, jog jie buvo irgi žmonės. Sutinku, visi baranauskai ir žemaitės buvo paminklai, kuriuos norėjau padaryti žmonėmis.“ S.Parulskis

13.

„Į visą šią problematiką, Sigitai, tu pats sau atsakai savo romane „Kaip aš mečiau“. Cituoju: „Sigitai, juk mes žinome, kad esu jautrus ir nuoširdus žmogus, kodėl tu visuomet nori viską parodyti iš bjauriosios pusės? Kodėl tave taip traukia bjaurastis? Man tai jau panašu į mazochizmą – kaip tik tyčia save kankini, kad neišsiduotum, nepasirodytum esąs normalus ir geras.“ Ir štai atsakymas slypi 71 puslapyje: „Nesistengiu apjuodinti žmogaus prigimties, aš rodau tamsiąją pusę. Ją visi be išimties turi. Ir Buda, ir Sokratas su Kristumi, ir Darius su Girėnu. Ir vis tiek šlykštynės, įsiterpia komisijos narys, kurį visi vadina inkštiru.“ J.Čerškutė

14.

„Kas yra geros knygos požymis? Kai atsiverčiu knygą ir neapima nevilties jausmas, kad galėjau geriau.“ S.Parulskis

15.

„Man atrodo, kad šviesiosios pusės reikšmė žmogaus gyvenime yra pervertinama. Jos nedaug, todėl mes taip stipriai kabinamės į meną, literatūrą, serialus. Dar turint galvoje mūsų ilgą žiemą, šešialžs valandos šviesos per mėnesį. Išprotėt galima.“ S.Parulskis