Neveltui gi Andriuškevičius už dailės kritiką įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija (2007). Na, bet tokiai recenzijos žanro modifikacijai pristigusi drąsos, patenku į kitokios rizikos zoną. Mat autorius minėtame „žodyje“ skaitytojus išlaipsniuoja į tris kategorijas: pirmieji, kurie tekstus suvokia kuo panašiau kaip kad jis pats, autorius (šie, žinoma, vertinami labiausiai), antrieji – pagaunantys tik dalį to, ką norėjęs pasakyti, ir tretieji, kurie tiesmukai sieja tekstus su autoriaus „asmenine išpažintimi“ – jie yra toliausiai, bet diplomatiškai ir jiems pripažįstama vertė – svarbiausia, skaito. Taigi Andriuškevičius-rašytojas šiose esė yra ir kritikas, ir atidus skaitytojų ganytojas, padedantis jiems įžvelgti kūrėjo estetinę valią.
Laikau save Andriuškevičiaus tekstų skaitytoja, bet štai klausimas – kurios grupės? – labai nesinorėtų patekti į paskutinę. Tad vengdama būti išlaipsniuota, pasiskelbsiu kritike: kaip žinoma, pagal moderniąsias recepcijos teorijas, kritikas turi teisę į savo atskirą nuomonę, kuri nebūtinai sutampa (pageidautina, kad nesutaptų) su autoriaus. Bet mano bandymas nesufalsifikuotame el. laiške Autorių užklupti būtent iš šios pusės („Šioje tipologijoje man šiek tiek kliūva Jūsų, kaip autoriaus, diktatas – tekstų prasmę apriboti (ar sieti tik su sava interpretacija“) el. atsakyme baigėsi Andriuškevičiaus-kritiko pergale: „esu daugybę kartų pabrėžęs, kad autoriaus interpretacija labai pasitikėti nedera, net citavęs (ypač paskaitose studentams) poną Jungą: „Tai, ką menininkas gali pasakyti apie savo kūrinį, nėra geriausia, ką apie jį galima pasakyti“ (žr. „Pro A. A. prizmę“, psl. 176)“. O savo poziciją, išsakytą žodyje „Skaitytojams“, paaiškino paprastai ir logiškai: „kadangi esu daugialypis, tai toje pratarmėlėje šneku ne iš kritiko (ko mokiau studentus), o iš autoriaus pozicijos. O kuris autorius nenori rasti tarp skaitytojų „dvasinių giminių“?“
Po tokio atsako apsisprendžiau kartais būti Autoriaus pusėje (liksiu skaitytoja), kartais pretenduoti į kritikės statusą. Deklaruoju, kad vieną ar kitą poziciją lems tai, kuri iš jų konkrečioje situacijoje man bus parankesnė. Štai pirmasis pasirinkimas: kaip kritikė, negalėčiau argumentuotai paaiškinti kad ir tokių atsitiktinumo lemtų mano skaitymo „atradimų“: Andriuškevičiaus ir Heinricho Heine‘s Kelionių vaizdų „dvasinės giminystės“. Sufalsifikuotų dienoraščių autoriui el. laiške apie tai užsiminiau: „buvau nustebinta, kad tie „Vaizdai“ tarpais skamba visai šiuolaikiškai – pirmiausia dėl stiliaus: ironiško, taiklaus, kandaus, šmaikštaus, sąmojingo. Vietomis atrodė, kad ta ar kita frazė lyg iš Jūsų knygos. Na, kad ir fragmentas apie Bibliją kaip Dievo memuarus“. Sulaukiau atsakymo: „Cha, cha, ponas Heine... Žavėte žavėjausi tais jo „Kelionių vaizdais“ daugiau kaip prieš pusę šimtmečio. Kai kurios frazės išliko galvoje iki šiol. Savo tekstuose bent du kartus cituoju jo nemirtingą posakį „Jos akys buvo kaip piene virtos žibuoklės“. (Tikrai cituoja: p. 60 ir 205.)
Man, kaip kritikei (o ir skaitytojai), visai paranki šioje eseistikos rinktinėje Autoriaus pateikta meninio teksto struktūros schema: medžiaga, idėjos, stilius; esminė jos sąlyga – išvardyti sandai turi būti „ištirpę vienas kitame, susilieję vienas su kitu“ (p. 8). Prisiminusi tris skaitytojų kategorijas, daug ką paprastindama, galiu joms parinkti atitinkamas meno kūrinio dalis; štai grupei, kuri linkusi skaityti „paraidžiui“, svarbiausia bus kūrinio medžiaga. O kas esė atveju gali būti geresnė medžiaga, jei ne autorius ir jo gyvenimas. Šiam skaitytojui, manau, turėtų labiausiai patikti antrojo skyriaus kūriniai, į rinktinę patekę iš knygos Vėlyvieji tekstai (2010) ir, žinoma, naujieji – Sufalsifikuoti dienoraščiai. Knygos pristatymo metu autorius buvo paklaustas: „Kodėl sufalsifikuoti dienoraščiai?“ Atsakymas buvo maždaug toks: „Todėl, kad sufalsifikuoti. Tokių dienoraščių nebuvo: jų forma pasirinkta dėl to, kad ji puikiai produkavo tekstą“. Tai galėtų būti atsakymas tiems, kurie knygoje ieško autoriaus „asmeninės išpažinties“. Na, o minėtų tekstų saistymas būtent su šia, trečiąja, skaitytojų grupe, jokiu būdu nereiškia, kad antrajai ir pirmajai jie būtų neįdomūs – juk autorius kalba apie „tirpalą“, kurio ingredientais, be medžiagos, dar yra idėjos ir stilius. Pagrindinės, fundamentaliosios, idėjos taip pat yra autoriaus įvardytos: „Žinoma, kad man itin rūpi žmogaus (vadinasi, ir mano paties) santykis su visata (Dieve, kaip nuobodu būtų kalbėti apie santykius su tėviške!). Tikrai manau, kad esame totalūs josios produktai. Aišku, kad rūpi mums duotos laisvos valios kiekis“ (p. 9). Dar autorius deklaruoja savosios „takios tapatybės“ formavimosi procesus ir veiksnius, iš kurių jam įdomiausias svetimų meninių tekstų vaidmuo.
Andriuškevičius čia pat tekste savo rašymą reflektuoja ir kitais būdais: kad ir išmaniai pasinaudodamas kalbėjimo klišėmis, frazeologizmais, pasakos poetika.
Apie trečią komponentą – stilių – autorius taip pat yra pabarstęs įdomių pastabų, bet vis dėlto čia tikiuosi rasti vietos ir savo skaitymo įspūdžiams. Pradėsiu nuo akustinio tekstų vaizdinio: kai juos skaitau, girdžiu autoriaus balsą, t. y. specifinę, Andriuškevičiui būdingą, kalbėjimo intonaciją. Jo tekstai struktūriški, mintis nuosekliai plėtojama pagal logikos dėsnius, o intonacija priešingai – labai paslanki, judri, vingri, dialoginė. Sakiniai dažniausiai trumpi, kartais aritmiški (ar specifinio ritmo), bet teiginiai tvirti, neretai primenantys sentencijas. Vyrauja lengvas, žaismingas pasakojimo atsainumas, nerimtas rimtumas, autoriaus žodžiais, vaikiškumas. Būtent pasakojimo būdas, kuriam nesvetimas ir tam tikras įmantrumas ar manieringumas, kompensuoja retkarčiais kylantį logiškų išvedžiojimų nuobodį.
Svarbūs intonacijos signalai yra skyrybos ženklai, tad natūralu, kad šie taip pat Andriuškevičiaus tekstuose yra individualūs ir neįprasti. Iš ryškesnių „anomalijų“ – dvitaškio vartojimas: jis čia dažnai reikalingas pauzei, pauzė – ritmui ir frazės akcentui. Esė „Nenorėčiau būti statula“ pavadinimas, tapęs ir teksto leitmotyvu, turi tokius paaiškinimus: „Nes: negana to, kad tave stato, kur nori [...] jie dar fiksuoja tavo žvilgsnį“, „Nes: tie balandžiai“, „Nes: negali mintyse deklamuotis eilėraščių“ (p. 103–107). Pasitaiko, kad „sakinį“ sudaro vienas jungtukas: „Bet. Duomenys geroje esė turi „susiklijuoti““ (p. 80). Arba galimas ir kitas variantas: štai tekste „Rytas, diena, vakaras“ beveik visi (ilgi) sakiniai (iš viso 10 pastraipų) prasideda jungtuku „kad“. Šie ir kiti tekstai savo struktūriškumu primena eilėraštį, o jų pastraipos – strofas.
Kitas į akis krintantis šių tekstų skyrybos ypatumas – dažnas skliaustelių naudojimas. Neretai juose esančios frazės ar replikos rodo, kad autorius seka ir komentuoja savo mintijimo logiką, kartais ją lengvai paironizuodamas, įvesdamas antrąjį balsą. „Mėginau atvirai atvirai (nelyginant kokia Sylvia Plath su dangum) pasišnekėti su mėnuliu“ (p. 192). Būdingas ir to paties žodžio (kaip kad ir cituotame sakinyje) kartojimas, kuris taip pat rodo autorių su šypsena vertinant pasakotojo emocinį įkarštį.
Andriuškevičius čia pat tekste savo rašymą reflektuoja ir kitais būdais: kad ir išmaniai pasinaudodamas kalbėjimo klišėmis, frazeologizmais, pasakos poetika. Štai Vilnius lyginamas su akmenine Jeruzale: „Vilnius, kai vaikščiojau po jį sugrįžęs, pasirodė minkštas kaip pyragas. Vilniuje, kaip jį besugriautum, negali „nelikti akmens ant akmens“, nes jo ant jo čia beveik nėra“ (p. 49); „Vieną kartą laikiau vieną tokią mergaitę už vienų tokių riešų“ (p. 87). Nerimto rimtumo atspalvį pasakojimui suteikia ir pasitaikančios archaizuotos, tarminės formos (ypač kai jos atsiduria šalia lotyniško ar kitos kalbos žodžio). Man įstrigo šiose esė ne kartą sutinkamas veiksmažodis „dingotis“ (prireikė net www.lkz.lt pagalbos): autorius rašo, kad jam šio žodžio fonetika skamba kaip varpo dūžis (p. 237). Minėti (ir neminėti) stilistiniai ypatumai, rodantys autorefleksiją ir niuansuotą sąmojį, autoriui padeda išvengti patetikos ir tiesioginio jausmingumo. O tai svarbu, nes temos, rūpinčios šioms esė, yra fundamentalios: egzistencija, metafizika, estetika...
Dar vienas esmingai šiuos tekstus išskiriantis bruožas yra jų intertekstualumas. Poetas ir poezijos vertėjas Alfonsas Andriuškevičius čia mėgaujasi savo mėgstamais autoriais, į tekstą įpindamas jų eilėraščių eilutes. „Jie“ – tai Sigitas Geda, Jonas Juškaitis, Vytautas Skripka, Henrikas Radauskas, Algimantas Mackus, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Josifas Brodskis, Borisas Pasternakas, Vitalijus Kalpidis, Sylvia Plath, Edna St. Vincent Millay, Thomas Stearnsas Eliotas, Li Po... Kokia šio gausaus „svetimo žodžio“ funkcija Andriuškevičiaus rinktinėje? Ką jis suteikia esė tekstams? Akivaizdu, daug ką: kad ir autonomišką citatos (ir jos pirminio konteksto) grožį, savojo teksto sutvirtinimą, papildymą, aiškinimą, dialogą... O pats bendriausias atsakymas galėtų būti toks: poezijos intarpai prozinį tekstą orientuoja metafizinėn plotmėn. Tai teksto siekiamos „anapusybės“ pasirodymai par eхcellence.
Rinktinė apima tekstus, rašytus 1992–2017 m., taigi pirmą ir naujausią skiria 25-eri metai. Bet diachroninį aspektą ignoravau dėl tokios priežasties: nors per tą laiką medžiaga šiek tiek kito, o temos fokusavosi į būsimojo laiko meditavimą (erdvė, sakykime, traukėsi nuo Jeruzalės ar Lisabonos kalvų iki Dzūkijos pušyno kelių šimtų metrų), bet autoriaus stilius bei žvilgsnio metafizika išlieka intensyvūs ir kūrybingi.
Alfonsas Andriuškevičius, Sufalsifikuoti dienoraščiai, Vilnius: Apostrofa, 2017, 264 p., 580 egz. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, 2018, Nr.1
