Be to, kad knyga išsiskiria savo istorija (banginis su šuniu gelbėja Vilnių, kurį užpuolė krevetės, o didvyrių skulptūros vėliau atsiduria ant Žaliojo tilto), eiliuotas pasakojimas dėmesį kreipia savo techninėmis galimybėmis – regis, paprasta knyga gali tapti interaktyvia. Lietuvoje tokios tipo knygos dar tik žengia pirmus žingsnius, jų išleista nėra daug.
2016 metų gražiausios knygos vaikams „Laimė yra lapė“ autorė sako, kad skaitytojų parama įkvepia ir rodo, kad žingsnis, siekiant knygos leidybai surinkti 1200 JAV dolerių (apie 1055 eurus) viešu būdu, nebuvo blogas žingsnis.
Kiek norima paaukoti – sprendžia skaitytojas, o už atitinkamą sumą gauna dovaną. Pavyzdžiui, paaukojus 5 JAV dolerius (4,4 euro) po knygos pasirodymo skaitytojas gaus padėkos atviruką su palinkėjimu, už 7 JAV dolerius (6,16 euro) – knygą į namus, o ją puoš autorių autografai. O štai už 500 JAV dolerių (440 eurų) auką E.Daciūtė žada šią sumą paaukojusio žmogaus pavardę atspausdinti knygoje, ją įteikti per asmeninį susitikimą prie kavos ar arbatos puodelio.
Šiuo metu knygai surinkta trečdalis reikiamos sumos.
„Kai žmonės pradėjo jungtis lengviau atsidusau: to reikia ne man vienai“, – 15min pasakojo rašytoja.
– Knygą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ pristatote kaip tokią, kuriai, pasak įvairių nuomonių, dar per anksti pasirodyti Lietuvai. Kuo ši knyga ypatinga?
– Dėl knygos interaktyvumo aplink šnibžda, kad per anksti, kad mūsų vaikams to dar nereikia, kad būta bandymų ir jie neišdegė. Iš kitos pusės, girdžiu kalbų, kad ji yra per vėlai, nes vaikai neskaito poezijos, ypač vyresni, o ir mažieji skaito tik todėl, kad liepia auklėtojos ir mokytojos.
– Apie ką pasakojama šioje knygoje?
– Knygoje pasakojama istorija apie Vilniuje gyvenančius banginį ir šunį. Kartą jie sumąsto keliauti Nerimi į Kauną, tačiau išgirsta, kad gimtąją sostinę užpuolė krevetės. Tenka atidėti kelionę ir grįžti gelbėti Vilniaus. Abu pagrindiniai veikėjai yra skirtingi: banginis nė nesvarstydamas puola gelbėti, o štai šuo dar gerai pagalvotų... jei tik nekeliautų ant banginio nugaros. Pabaigoje didvyriams pastatomos skulptūros ant Žaliojo tilto. Dabar nepasakosiu, ką pagal šiuolaikines aktualijas įžvelgia suaugę žmonės, skaitydami apie tuntus krevečių. Kaip visada savo knygose rašau dviem sluoksniais: vienas yra vaikams, o kitas – suaugusiems, kad ir tiems būtų įdomu skaityti.
– Kaip gimė ši istorija?
– Šį kūrinį pradėjau rašyti 2015 m. vasarį. Tuomet dar gyvenau Pekine. Netrukus su šeima keliavome į Kambodžą ir ten pajūry, ne per toliausiai nuo Pnompenio, pabaigiau tekstą. Tuo metu Lietuvoje buvo daug kalbama apie Žaliojo tilto skulptūras, kuriomis kiekvienos kadencijos metu kas nors naudodavosi politiniam kapitalui krauti. Toks sutapimas, kad kelios dienos po to, kai parašiau tekstą, skulptūras nukėlė. Tad dabar ten išties galima būtų pastatyti banginio ir šuns skulptūras.
Kūrinys porą metų gulėjo stalčiuje. Šią žiemą mane susirado Vilniaus dailės akademijos studentė Diana Molytė. Ji ieškojo teksto kursiniam darbui. Darbo rezultatas – animuota knyga, kurią, atsisiuntus specialią programėlę, galima žiūrėti su planšete ar telefonu. Esu išleidusi šešias knygas, bet tokios dar neturėjau.
– Tai eiliuota poema. Vilniaus knygų mugės metu kalbėta, kad vaikų poeziją bene labiausiai smukdo talento stoka. Galbūt jūsų knyga žymės naują proveržį? Ką manote apie vaikų poezijai piešiamą niūrią situaciją?
– Vaikų poezija labiausiai smukdo tai, kad ja netikima, ją slegia anų dienų poezijos prisiminimas. Po daug kartų perleidžiami seni kūriniai. Taip saugiau. Versliau. Lietuviai – lyrikų tauta, tad ir vaikams dažnai rašomi lyrinės nuotaikos kūriniai. Vaikai nori istorijų, nori pasakojimų, o ne kalbėti apie šerkšnu apipaišytus langus ir kokius jausmus sukelia besileidžianti saulė. Gerbiu klasikus, bet šiuolaikiniams vaikams reikia ne tik miško ir kaukučių, bet ir miesto, tos aplinkos, kurioje jie gyvena, realybės, kuri juos atspindi, jiems aktuali.
Knygoje pasakojama istorija apie Vilniuje gyvenančius banginį ir šunį. Kartą jie sumąsto keliauti Nerimi į Kauną, tačiau išgirsta, kad gimtąją sostinę užpuolė krevetės.
Būčiau labai nekukli sakydama, kad mano knyga sukels proveržį. Bet, pavyzdžiui, pernai išleista „Laimė yra lapė“ tikrai ryškiai nušvietė Lietuvos vaikų literatūros padangę, pastebima užsienyje, jos iliustratorė Aušra Kiudulaitė gavo krūvą prizų. Ačiū mažai leidyklai „Tikra knyga“, kad išdrįso ją išspausdinti.
Gal esu svajotoja, bet man norisi pasikeitimų, norisi naujų formų, naujų vėjų. Aš netikiu, kad vaikai nenori skaityti. Dažnai su jais susitinku – matau kitaip. Deja, pasirinkimas yra ne per didžiausias, ypač lietuviškos literatūros. Labai svarbu, kad su jos atstovais vaikai gali susitikti gyvai, kalbėti. Patikėkite, jie po to kitaip žiūri į knygas.
Sumanymas rinkti knygai pinigus per vadinamąjį „crowdfundingą“ gimė kaip iššūkis, kaip atsakas tiems, kurie netiki. Smagu, kad žmonės jungiasi, kad tiki idėja. Esu nusivylusi mūsų kultūros politika, kai daug kalbama, bet daroma mažai. Šūkis, kad vaikai skaitytų, taip ir lieka šūkiu, pliusiukais lentelėse, o ne darbais, parama kuriančiam žmogui.
Svarbiausia skaitymo virusu užkrėsti vaikystėje, meilę knygai ugdyti nuosekliai, neformaliai, patraukliai.
– Nurodote, kad knygos leidybai reikėtų 1200 JAV dolerių. Kodėl pasirinkote tokį finansavimo kelią ir renkate pinigus iš palaikančių šią idėją?
– Mažiausio, 500 egzempliorių, tiražo spausdinimui reikėtų apie 1200 JAV dolerių. Jei surinktume daugiau, būtų didesnis tiražas. Kelią rinkti iš palaikančiųjų idėją pasirinkau spontaniškai, daugiau iš nusivylimo. Labai palaikė sutuoktinis, kuris mato, kaip tai man svarbu, kiek į tai įdedu savęs. Paleidusi iniciatyvą naktį vis prabusdavau ir galvodavau, kad koks velnias mane nešė į tą galerą, abejojau sėkme. Tačiau kur čia jau lipsi iš važiuojančio traukinio? Kai žmonės pradėjo jungtis – lengviau atsidusau: to reikia ne man vienai.
– Dėl knygos leidybos kreipėtės į Lietuvos leidėjus? Kokios jų reakcijos?
– Po kreipimosi į leidėjus ir ėmiausi iššūkio. Bijo visi. Teko būti drąsesnei už juos. Iš dalies juos suprantu, tai yra verslas ir norisi patikrintų būdų, netraukia rizikuoti.
– Tiražas – 500 egzempliorių. Nesate naujokė vaikų literatūroje, jūsų vardas yra gerai žinomas – atitinkamai ir didesnis egzempliorių skaičius nieko nenustebintų. Ar šis knygos projektas daugiau eksperimentinis?
– 500 egzempliorių – pirminis tikslas. Labai tikiuosi, kad bus ir daugiau, jei atsiras daugiau rėmėjų. Rėmėjai ir pačią knygą gaus, tad tam tikra prasme šis lėšų rinkimas – išankstinis mokėjimas. Eksperimentu vadinčiau tik todėl, kad su vaikų literatūros projektais to nebuvo daroma. Jei būtų galima dalinį finansavimą gauti iš kitų šaltinių, eičiau prie jų.
– Kokie ateities planai – jei knyga sulauks sėkmės, galbūt skaitytojai sulauks daugiau panašių kūrinių?
– Kai savo ketverių metų dukrai parodžiau knygos galimybes, kad galima ne tik paskaityti, bet ir pažiūrėti, ji atnešė kitas savo knygas. Tikėjosi, kad ir tos bus animuotos. Matant tai kyla minčių, kad galbūt bus ir kitų knygų. Ir nebūtinai jų autorė būsiu aš.
Daugiau apie knygą ir kaip galima prisidėti prie jos leidybos informacijos ieškokite čia.
