Įžūlaus aferisto, čekių klastotojo ir tobulo apsimetėlio Franko W.Abagnale’o istorija – šešiolikmečio vaikinuko kelias pinigų ir šlovės link bei staigus žnektelėjimas ant kalėjimo kameros aslos. Dauguma mūsų vertiname žmones pagal tai, kaip jie atrodo ir kaip elgiasi, matome ir girdime tik tai, ką norime matyti ir išgirsti. Anksti perpratęs šį žmonių elgsenos modelį jaunasis Frankas W.Abagnale’as griebiasi įvairiausių gudrybių, apgauna tūkstančius žmonių, išsigrynina šimtus suklastotų čekių ir pirmąjį milijoną užsidirba nė nesulaukęs dvidešimt vienerių!
Per trumpą, bet įspūdingą kriminalinę karjerą Frankas W.Abagnale’as spėjo pabūti viskuo, kuo norėjo tapti ar jį pastūmėjo aplinkybės. Šešiolikos palikęs namus ir atvykęs į Niujorką atsidūrė priešais oro skrydžių bendrovės „Pan American World Airways“ biurą. Pažvelgęs į dangun besistiebiantį pastatą pamatė ne plieno, mūro ir stiklo konstrukciją, o kalną, kviečiantį jį nugalėti.
Garsiosios skrydžių bendrovės vadovai tuomet dar nieko nenutuokė, bet būtent ten ir tada „Pan Am’as“ įsigijo brangiausiai apmokamą keleivinio lėktuvo pilotą. Negana to, dar ir nemokantį pilotuoti. Bet koks skirtumas – juk moksliškai įrodyta, kad kamanės negali skraidyti, tačiau jos ne tik skraido, bet dar ir medų neša. To Frankas ir norėjo – būti kamane „Pan Am’o“ avilyje.
Pirmoji jo, kaip profesionalaus sukčiaus, pergalė – apgaule susiveikta „Pan Am‘o“ piloto uniforma ir licencija. Atsiradus pasitikėjimui savimi net mokyklos nebaigusio jaunuolio darbinę biografiją papuošė daugiau atsakingų pareigų: beveik metus sugebėjo vaidinti budintį ligoninės gydytoją, rimtoje įstaigoje dirbo teisininku, apsimetinėjo universiteto sociologijos dėstytoju, iš koledžo studenčių, šioms tikrųjų kėslų nė neįtariant, subūrė nuosavą stiuardesių ekipažą, su kuriuo neva „Pan Am‘o“ reklaminiais tikslais apkeliavo daugybę pasaulio didmiesčių, juose išdalijo krūvas beverčių padirbtų čekių, o pats į lagaminą prisikimšo grynųjų.
Frankas Williamsas, Robertas Conradas, Frankas Adamsas, Jamesas Franklinas, Robertas Monjo – tai keli jo slapyvardžiai, po kuriais bėgdamas iš miesto į miestą, iš vieno žemyno į kitą ir atlikdamas pinigines machinacijas jis slapstėsi.
„Tačiau tai nebuvo lengvas gyvenimas. Gal nuolat ir nepanikavau, bet mano bėgimo bateliams darbo nepritrūko. Ne kartą teko sprukti pro šonines duris, leistis priešgaisriniais laiptais ar lėkti stogais. Per penkerius metus palikau daugiau drabužių, nei dauguma žmonių įsigyja per visą gyvenimą. Buvau slidesnis už svieste keptą sraigę“, – prisipažįsta Frankas W.Abagnale’as.
26 užsienio šalių ir 50-ies JAV valstijų policijai jis buvo puikiai pažįstamas Padangių Bandito vardu. Jis beveik penkerius metus sėkmingai slapstėsi nuo policijos ir prabangiai gyveno, daugumą pinigų išleisdamas geriems drabužiams, gurmaniškam maistui, prabangiam būstui, puikiems automobiliams, žavioms moterims ir kitiems kūniškiems malonumams. Kartais pats save priblokšdavo kai kuriomis machinacijomis ir gudrybėmis.
Gal nuolat ir nepanikavau, bet mano bėgimo bateliams darbo nepritrūko. Ne kartą teko sprukti pro šonines duris, leistis priešgaisriniais laiptais ar lėkti stogais.
Tokie žmonės – tarsi nusikaltimų pasaulio šachmatų žaidėjai: jų įsivaizduojami rikiai ir žirgai nuolat pasiruošę pulti. Jų smegenis užvaldo azartas. Kokia nors situacija jiems atrodo kaip iššūkis, kaip aukšta viršūnė alpinistui. Tikslas – ne tik grobis, bet ir rizikingo žingsnio sėkmė. Todėl jie niekada nesitiki, kad kas nors jiems paskelbs šachą ir matą. Ir nustemba pamatę jų susemti atėjusius policininkus.
Atlikęs bausmę Frankas W.Abagnale’as vėl grįžo prie banko operacijų. Tik šįkart ne kaip vagis, o kaip patarėjas. Ir tapo vienu geriausių finansinių sukčiavimų specialistų Amerikoje.
Dėl įspūdingų, protu nesuvokiamų tarptautinių nusikalstamų nuotykių ir gudrių pabėgimų, pavyzdžiui, į laisvę pro lėktuvo tualeto angą, knyga „Pagauk, jei gali“ tapo nepakartojamu pasakojimu apie apgaulės meną.
Dalinamės knygos ištrauka:
Monrealio seife buvau paslėpęs dvidešimt tūkstančių dolerių. Planavau pasiimti pinigus ir sėsti į artimiausią lėktuvą, skrendantį į San Paulą Brazilijoje, kur tikėjausi pasislėpti. Kalėjime prisigaudai įdomiausios informacijos – Nusikaltimų fakultete sužinojau, kad Brazilija ir Jungtinės Valstijos neturi ekstradicijos sutarties. Kadangi Brazilijoje nieko nebuvau prisidirbęs, maniau, kad ten būsiu saugus, o brazilų valdžia prieštaraus ekstradicijai, net jei mane toje šalyje ir pagaus.
Pinigus pasiėmiau, bet išskristi taip ir nepavyko. Monrealio oro uoste laukiau eilėje nusipirkti bilietą, bet kažkas man patapšnojo per petį. Atsisukau į aukštą, raumeningą vyrą maloniu veidu – jis vilkėjo Kanados karališkosios raitosios policijos uniformą.
– Frankai Abagnale’ai, aš konsteblis Jamesas Hastingsas. Jūs suimtas, – draugiškai nusišypsojo policininkas.
Kitą dieną mane nuvežė iki Niujorko valstijos bei Kanados sienos ir perdavė JAV pasieniečiams, kurie mane atidavė į FTB agentų rankas. Šie mane nusivežė į Niujorko miestą ir uždarė į federalinį izoliatorių.
Tada stojau prieš teisėją, kuris išdėstė man kaltinimus, skyrė dviejų šimtų penkiasdešimties tūkstančių užstatą ir grąžino atgal į izoliatorių, kol prokurorai nuspręs, kur vyks mano teismo procesas.
Po dviejų mėnesių triumfavo prokuroras iš šiaurinės Džordžijos valstijos apygardos, tad maršalai mane nugabeno į Fultono apygardą Džordžijoje, kad kalėjime palaukčiau teismo.
Fultono apygardos kalėjimas buvo apimtas parazitų epidemijos – tikras tarakonynas!
– Nieko gero, žmogau, – skundėsi kitas kalinys, su kuriuo susipažinau aptriušusio kalėjimo korpuso poilsio kambaryje. – Vienintelė padori vieta šitoje skylėje yra ligoninė, bet kad ten patektum, turi dvėste dvėsti.
Vienintelė padori vieta poilsio kambaryje buvo mokamas telefonas. Įmečiau monetą ir surinkau budinčio seržanto numerį.
– Skambina daktaras Johnas Petsky’is, – rėžiau valdingai. – Pas jus kali mano pacientas, toks Frankas Abagnale’as. Ponas Abagnale’as – sunkus diabetikas. Jam dažnai pasikartoja komos. Būčiau dėkingas, seržante, jeigu jį laikytumėte ligoninės palatoje, kur galėčiau jį aplankyti ir skirti tinkamą gydymą.
Nepraėjus nė pusvalandžiui, kalėjimo prižiūrėtojas mane palydėjo į ligoninę, o kiti kaliniai, girdėję mano pokalbį, net išsišiepė iš susižavėjimo.
Po savaitės pasirodęs federalinis maršalas perėmė mane į savo globą ir perkėlė į Federalinį kardomąjį kalėjimą Atlantoje, kad ten galėčiau laukti teismo. Būtent iš šito kalėjimo aš įvykdžiau vieną įspūdingiausių pabėgimų kalėjimų istorijoje. Man tai buvo smagus nuotykis – prisiminus šį įvykį, man linksma iki šiol. Nors keletas kitų žmonių tikriausiai mano kitaip.
Iš tiesų tai buvo net ne pabėgimas, o išsilaisvinimas bendromis jėgomis, susidėjus tinkamoms aplinkybėms ir laikui. Už grotų patekau kaip tik tuo metu, kai JAV kalėjimus smerkė pilietinių teisių grupelės, tikrindavo Kongreso komisijos ir tirdavo Teisingumo departamento agentai. Kalėjimų inspektoriai po priedanga dirbdavo viršvalandžius ir pelnydavo kalėjimų vadovybės bei prižiūrėtojų prakeiksmus.
Į tokią aplinką patekau kaip tik reikiamomis aplinkybėmis. Mane atgabenęs federalinis maršalas ne tik neturėjo reikiamų dokumentų, bet ir kantrybės.
Kalinius priimantis pareigūnas, į kurio globą buvau atiduotas, maršalui turėjo daug klausimų: kas aš toks? Kodėl mane čia perkelia? Kodėl maršalas neturi reikiamų dokumentų?
Maršalui trūko kantrybė:
– Jis čia pagal teismo įsakymą. Grūskit jį į suknistą kamerą ir nepamirškit pašerti, kol mes jį pasiimsim.
Kalėjimo prižiūrėtojas mane nenoriai priėmė – kito pasirinkimo jis neturėjo. Maršalas išlėkė laukan. Iš to, ką sužinojau vėliau, man atrodo, paskui jį galėjau išeiti niekieno nestabdomas.
– Tai ką, dar vienas kalėjimo inspektorius, po velnių? – sumurmėjo sargybinis, mane nuvedęs į kamerą.
– Tik jau ne aš. Čia laukiu teismo proceso, – nuoširdžiai atsakiau.
– Aha, tai jau taip, – susiraukė jis, užtrenkdamas kameros duris. – Jūs, suskiai, manot, kad esat gudrūs, ar ne? Dėl jūsiškių aną mėnesį išspyrė du mūsų vyrukus. Mes tai jau tikrai išmokom, kaip jus atpažinti!
Man neišdavė baltos medvilninės uniformos kaip kitiems kaliniams – leido dėvėti įprastus drabužius. Taip pat pastebėjau, kad mano kamera, kad ir neprabangi, bet buvo išties padori. Maistas buvo geras, be to, man kasdien atnešdavo Atlantos dienraščių, paprastai kandžiai pašiepdami. Vardu į mane niekas nesikreipdavo: vadindavo „stukačiumi“, „šnipu“, „007“ arba kitais žeminančiais epitetais, turėjusiais pabrėžti mano – tariamo kalėjimo inspektoriaus – pareigas. Skaitydamas Atlantos laikraščius, kuriuose bent dukart per pirmą savaitę pasirodė straipsnių apie federalinių kalėjimų sąlygas, suvokiau, kad šio izoliatoriaus personalas išties mano, kad esu užsislaptinęs federalinis agentas.
