Sodas, kuriame nėra pomidorų
– Ką labiausiai norėtumėte aplankyti L.Glück sode?
D.Norkūnas: Kaip tik verčiau vieną jos eilėraštį, kuriame aprašoma naktis, o mėnulis vaizduojamas tarsi būtų gyvas kūnas. Nors ir nesu išsirinkęs vieno konkretaus objekto, labiausiai mane intriguoja L.Glück sodas naktį. Juk gėlių ir taip daug pamačiau. Ką jau kalbėti apie jų pavadinimus, kurių versdamas knygą sužinojau ypač daug.
M.Burokas: Man įdomu, ar L.Glück savo sode turi daržovių, nes jos poezijoje minimos tik gėlės.
D.Norkūnas: Vienoje vietoje ji rašo, kad jai nesiseka auginti daržovių.
– Ar turite įtarimą, kodėl L.Glück įdomesnės gėlės nei daržovės? Ar čia esama kažkokios skirties tarsi daržovių auginimas būtų toks ūkininkiškas, o gėlės veikiau dvasingas procesas. Štai D.Norkūno verstame „Sode“ rašoma: Jie nemato savęs/ klūpančių drėgnoje dirvoje,/ pradėjusių gyvenimą be prošvaisčių,/ už nugaros jiems driekias žalsvos kalvos, nusėtos gėlėmis – (41)
M.Burokas: Manau, kad auginti daržoves iš pažiūros neatrodo labai poetiška, nes turi žinoti labai daug praktiškų reikalų: kokia dirva, kada laistyti, genėti, tręšti.
D.Norkūnas: Yra toks nemalonus dalykas kaip kompostas.
M.Burokas: Arba sliekai.
Vis dėlto, L.Glück poezijoje gėlės yra simbolis, o ne realios gėlės. Apie tikrąsias reikėtų rašyti minint anksčiau vardintus dalykus.
– Kas galbūt buvo netikėčiausia?
D.Norkūnas: Kai pamačiau žodį „scylė“. Maniau, kad tai yra paukštis, bet pasirodo tai gėlė.
M.Burokas: Man galbūt netikėčiausia buvo tas sugebėjimas užuominomis perteikti metų laikus, jų kaitą, apskritai laiko tėkmę. Bet čia jau autorės talentas.
– Knygos lyrinis „aš“ taip pat kalba gėlės vardu. Kodėl?
M.Burokas: Viešpaties sode visi mes gėlės, trumpalaikės, greit nužydinčios – turbūt taip reiktų suprasti šį kreipimąsi.
„Laukinis vilkdalgis“
– Rinkinys pradedamas eilėraščiu „Laukinis vilkdalgis“, kuriame ryškėja mirties motyvas.
M.Burokas: Šį eilėraštį iš visų man buvo sudėtingiausia išversti. „Laukinis vilkdalgis“ yra vienas žinomiausių šiuolaikinės amerikiečių poezijos eilėraščių, jis gana dažnai cituojamas. Pirmąjį kartą jis (t.y. šio eilėraščio vertimas) buvo išspausdintas „Literatūroje ir mene“, tačiau nuo pirmosios publikacijos jis smarkiai pasikeitė: taisiau jį pats, o vėliau dar redaktorius. Pats tekstas yra talpus, o ypač pabaiga.
– Paskutinis posmas skamba taip: ir iš šerdies manos gyvasties/ išsiveržia šaltinis, šešėlių mėlis tamsus/ raibuoja jūros žydram vandeny.
M.Burokas: Šios eilutės skamba labai konkrečiai, tačiau kartu yra labai abstrakčios.
– Jose ryški ir mėlyna spalva, jos daug visame rinkinyje. Ar tai kažkoks L.Glück mėlynasis laikotarpis?
D.Norkūnas: Manau, kad mėlyna spalva yra universalus simbolis.
M.Burokas: Dangaus. Ko gero, čia dar būtų galima įtraukti ir religinę interpretaciją. <…>
– Jos estetika labai aiški. Galbūt būtų galima apibūdinti kaip vėsią vasarą.
D.Norkūnas: Arba Rytų pakrantės, o konkrečiai Vermonto valstijos estetika.
– Papasakokite apie Vermonto valstiją.
M.Burokas: Ar tu žinai ką nors apie ją?
D.Norkūnas: Žinau, kad Barnie Sandersas yra iš ten. Rodos, prieš dvejus ar trejus metus joje buvo paskelbtas naujas nutarimas, kuriuo numatoma naujakuriams suteikti 5 tūkst. dolerių. Manyčiau, kad tai jau blogas ženklas.
M.Burokas: Iš Vermonto valstijos taip pat kilęs ir kitas žymus amerikiečių poetas Robertas Frostas.
Lietuvių skaitytojui neįprasta žiūra
– Jūsų požiūriu, kodėl taip dažnai minimas „Aušrinės“ pavadinimas?
D.Norkūnas: Čia jau kalbama ne apie gėles, o Valandų liturgiją (kitaip dar vadinama Brevijorius. Krikščionys kartais savo maldas skirsto į Aušrinę, Rytmetinę, Dieninę, Vakarinę ir Naktinę maldą – 15min).
M.Burokas: Angliškuose eilėraščių pavadinimų variantuose Matins (Aušrinė) bei Vespers (Vakarinė) telpa daugiau reikšmių nei lietuviškuose vertimuose. Tarkime, Vespers taip pat yra ir žvaigždė vakarė. O Matins dar vadinama ir rytmetinė paukščių giesmė.
– O kodėl poetė rašo tokius liturginius tekstus? Galbūt tai kažkokia jos laiko interpretacija?
D.Norkūnas: Mano požiūriu, subjektas čia bando melstis, pripažindamas, kad to nelabai moka, o gal tiesiog sunku. Apskritai jos santykis su dievybe lietuviams gali pasirodyti neįprastas.
– Jos poezija taip pat yra santūri.
M.Burokas: Nereikėtų pamiršti, kad ji užaugo sekuliarių žydų šeimoje, todėl natūraliai Senasis Testamentas jos auklėjime turėjo didelę reikšmę. Kita vertus, lietuviams katalikams neįprastas tiesioginis pokalbis su Dievu. Kuomet sąžiningai be pompastikos bandoma išsiaiškinti savo santykį su tikėjimu. Manau apie tai „Laukinis vilkdalgis“ ir yra.
D.Norkūnas: Dar pridurčiau, kad ne tikinčios bendruomenės dalis, o su Dievu kalbantis individas.
– O kokį vaidmenį šioje maldoje užima sodas?
D.Norkūnas: Turbūt galima daryti aliuziją ir į dangiškąjį sodą.
M.Burokas: Ir į sodą kaip žmonijos metaforą. Gėlės kaip žmonės, kurie užaugę sužydi, subręsta ir miršta. Tik tiek, kad žmogus taip pat gali būti sodo Dievas, bet abu, sodas ir žmogus, turi tą bendrą esybę, kuri valdo viską. Aš tai suprantu, kaip savotišką hierarchinę struktūrą.
– Man asmeniškai sudėtinga skaityti poeziją, kurioje išreiškiamas glaudus santykis su dievybėmis.
D.Norkūnas: Asmeniškai nesu tikintis, bet religinė tematika mane traukia, nes dievybė yra žmogaus sąmonės turinys. Ir jis yra labai veiklus. Nesvarbu, ar tu tikintis ar ne, panagrinėti šį fenomeną yra tikrai vertinga. Be to, nuo jo vargu ar pabėgsi. Vienas lenkų poetas, Zbigniewas Herbertas, yra teigęs, kad savo poezija jis siekia surasti naują žodį tam, ką jo protėviai vadino Dievu.
M.Burokas: Man kai kurie dalykai čia artimi, nes rašydamas savo tekstus bandau išsiaiškinti tą patį. Tik kitaip. Netikinčiu savęs negaliu vadinti, kiek besišnekėdamas su savimi išsiaiškinau (juokiasi). Šiuo klausimu iš L.Glück galima daug ko išmokti.
Iš kitos pusės, versti knygą buvo ganėtinai sudėtinga, nes reikėjo perteikti stipriai abstraktų, bet kartu ir itin paprastą kalbėjimo būdą. Skaitydamas angliškai galvojau, kaip čia viskas easy, bet nė velnio taip nebuvo – juk viską lygiai tokia pačia lengva ranka ir adekvačiai reikėjo ir perteikti. Todėl labai lauksiu išmanančių poeziją skaitytojų įvertinimo.
Apie leidybos ir vertimo žabangas
– Neskaitant to, kad L.Glück parašė šią knygą, kiek ji pati prisidėjo prie „Laukinio vilkdalgio“ išėjimo Lietuvoje?
M.Burokas: Jeigu L.Glück ir jos agentai nebūtų palaiminę šio viršelio, knyga nebūtų išėjusi. Lygiai taip pat jie turėjo patvirtinti nugarėlėje esantį tekstą, kurį perrašinėjau du kartus. Nusiuntus pirmąjį anotacijos variantą, jie man pasiūlė kritikės Helenos Vendler citatą, tačiau ji lietuvių skaitytojui nieko nesako. Teko ieškoti kompromiso.
– Kas L.Glück ir jos komandai nepatiko?
M.Burokas: Tarkime, taisiau „Dievą“ į „dievišką esybę“. Tiesa, nežinau, kiek į tai kišosi pati autorė.
– Kaip sekėsi su sintakse, kuri anglų kalboje veikia kitaip?
M.Burokas: Daug verčiant iš anglų pripranti. Be abejo, buvo keblesnių atvejų, tačiau tam yra redaktorius. Saulius Repečka, beje, buvo puikus redaktorius ir jam reikėtų išreikšti deramą pagarbą. Jo dėka buvo atpainioti mūsų pripainioti mazgai. Laimei, prichaltūrinome nedaug.
Tarp kitko, skaitėme vienas kito tekstą, mat dirbant dviese kitaip neįmanoma. Tokiu būdu tekstai šiek tiek išsilygina.
– Negi L.Glück taip sudėtinga išversti, kad šiam darbui prireikė dviejų specialistų? O gal tiesiog nepasidalinote?
D.Norkūnas: Ne, čia istorija šiek tiek kita! Iš pradžių leidykla pasiūlė Mariui, bet jis neturėjo užtektinai laiko. Vėliau aš gavau pasiūlymą, bet laiko turėjau truputį. Kadangi Marius ir taip anksčiau buvo vertęs poetės literatūrą, tai nusprendėme pasidalinti.
M.Burokas: O aš visai pratęs dirbti dviese ir man tai patinka. Pirma – atlieki darbą greičiau. Antra – už asmeninę šlovę daug svarbiau, kad knyga išeitų apskritai.
– Bet kodėl tik dabar? Ar tai, kad prie poetės vardo parašyta „Nobelio premija“?
M.Burokas: Deja, taip. Aš vis dar tikiuosi, kad kokia nors leidykla turės kryptinga poezijos vertimo politiką. Kol kas bet kas leidžia bet ką.
– Ar keitėte knygos struktūrą?
M.Burokas: Ne, ne! Juk negalima jos keisti.
– O kodėl neišleidote rinktinės?
M.Burokas: Manau, kad L.Glück atžvilgiu šis pasirinkimas yra racionalus. Aišku, būčiau ėmęs kitą knygą – „Meadowlands“ (Lankos, 1997) ar „Averno“ (Averno ežeras, 2006), pirma iš šių knygų savotiškai perpasakoja „Odisėją“, o antroji remiasi graikų mitu apie Persefonės ir Hado vedybas. Šie rinkiniai man įdomūs kaip mitologijos interpretacija, kaip amžinųjų temų perteikimas per asmeninę ir mitologinę prizmę. Bet „Laukinis vilkdalgis“ ir „Ištikima ir dorybinga naktis“ ( kuri turėtų būti išleista rudenį) yra jos žinomiausios. Nenuostabu, kad leidykla jas išsirinko.
– Vis dėlto, retai kada gauname pilną poezijos rinkinį. Dažniausiai skaitytoją pasiekia rinktinės.
D.Norkūnas: Deja, Lietuvoje taip yra. Jeigu išeina kažkokio poeto verstinė knyga, tai dar viena jo knyga geriausiu atveju pasirodys po 20 metų. Pateikus projektą tam tikrai komisijai, įprastai sulaukiame abejonės: kam to reikia, jeigu neseniai buvo? Dėl šios priežasties dažniausiai daromos rinktinės, kas atsitiko su neseniai mano išversta Jerome`o Rothenbergo „Khurbn“.
M.Burokas: Geriau išversti taip nei iš viso neversti.
