Nobelio premija poetei skirta „už jos su niekuo nesupainiojamą poetišką balsą, savo paprastu grožiu darantį individo egzistenciją universalią“. Ji tapo 16-a moterimi, gavusia šį apdovanojimą.
Ši poetė jau buvo įvertinta ne viena svarbia premija. Jai buvo skirtas Nacionalinis humanitarinis medalis, Pulitzerio premija, Nacionalinė knygos premija, Nacionalinis knygų kritikų ratelio apdovanojimas ir daug kitų.
Vienas iš akademijos narių, komentuodamas šį sprendimą, sakė, kad poetė yra atvira ir neinanti į kompromisus, ji siekia būti suprasta, taip pat pasižymi ir humoro jausmu. Jis sakė, kad poetės kūrybai būdinga šeimos gyvenimo tema, rimtas, bet tuo pačiu metu ir žaismingas inteligentiškumas, rafinuotas kompozicijos jausmas.
Akademija skelbia, kad ji semiasi įkvėpimo iš mitų ir klasikinių motyvų, esamų daugumoje jos kūrinių. Jos rinkinį „Averno“ akademija apibūdino kaip „tobulą rinkinį, Persefonės nužengimo į pragarą mirties dievo Hado nelaisvėn vizionierišką interpretaciją“.
L.Glück gimė 1943 metais, ji yra išleidusi 14 poezijos ir esė apie poeziją knygų. Pirmasis jos rinkinys „Firstborn“ pasirodė 1968 metais.
Jos kūryboje daug asmeniškų, skaudžių temų, ji rašė apie patirtas traumas, apie mirtį ir išgijimą. Poetė taip pat rašė apie anoreksiją, nuo kurios kentė paauglystėje, – ji sakė, kad tai buvo jos būdas tapti nepriklausoma nuo motinos.
Vertėjas M.Burokas: „Labiausiai užburia jos tekstų intonacija“
Jos poezijos vertimų į lietuvių kalbą galima rasti čia.
L.Glück poezijos į lietuvių kalbą vertęs poetas Marius Burokas 15min sakė: „Visų pirma smagu, kad beveik po dešimties metų Nobelio premija vėl teikiama už poeziją. Paskutinįkart poetas ją gavo 2011 m. – tai buvo Tomas Transtriomeris. Nobelio komitetas vėl nustebino visus, pasirinkdamas autorę, kurios tikrai nebuvo jokiuose lažybų sąrašuose ar prognozėse. Autorė šmėkščiojo spėlionių paribiuose, bet niekada nebuvo svarstoma kaip rimta kandidatė.
L.Glück – viena žinomiausių Amerikos poečių, 14 poezijos rinkinių autorė, laimėjusi daugybę svarbių literatūrinių apdovanojimų, įskaitant Nacionalinį humanitarinių mokslų medalį, Pulitzerio premiją, Nacionalinę knygos premiją, Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimą ir daugelį kitų. 2003–2004 m. L.Glück buvo paskelbta JAV poete laureate.
Ji rašo apie asmeninius, lyg ir kasdienius dalykus – šeimos gyvenimą, meilę, skyrybas, brendimą, senatvę, bet sugeba pakylėti tai į universalų lygmenį. Ji unikaliai derina tokią tarsi atsietą stebėtojos poziciją su intymiomis, tiksliomis asmeninio gyvenimo detalėmis. Skaitant jos poeziją atrodo, tarsi virš žmonių, peizažo, gyvenimų būtų pakibęs tamsus likimo debesis, grėsmės nuojauta. Tačiau tuo pat metu ji puikiai pagauna ir pirmosios meilės džiugesį, ir kūnų trauką, ir aistros subtilybes.
L.Glück poezija taupi, asketiška, net griežta. Intensyvi ir hipnotizuojanti. Labiausiai užburia jos tekstų intonacija – rami, bet įtraukianti, jauti po tekstu slypinčias įtampas. Gaila, kad jos į lietuvių kalbą išversta visai nedaug – vos keletas tekstų. Galbūt Nobelio premija, kaip visad, atkreips skaitytojų dėmesį į šią unikalią poetę.“
Skaitant jos poeziją atrodo tarsi virš žmonių, peizažo, gyvenimų būtų pakibęs tamsus likimo debesis, grėsmės nuojauta.
„Viena geriausių amerikiečių poečių“
„Manau, kad ji yra viena geriausių amerikiečių poečių“, – apie Nobelio premijos laureatę sako poetas, vertėjas Rimas Užgiris. Jis su šios poetės kūryba susipažino tuomet, kai jo dėstytojas dalyvavo Tarptautinės knygų premijos komisijoje, ir į trumpąjį jos sąrašą pakliuvo ir L.Glück knyga „A Village Life“. Savo studentus dėstytojas pakvietė į apdovanojimų ceremoniją, tiesa, pati poetė joje nepasirodė.
„Ši knyga atvėrė man akis į jos kūrybą. Dar po kelerių metų jos knyga „Faithful and Virtuous Night“ pelnė Nacionalinės knygos premiją, ji paliko didžiulį įspūdį. Tuomet ėmiau domėtis ir tuo, ką ji parašė anksčiau – perskaičiau, ko gero, stipriausią jos knygą „The Wild Iris“. Tai itin paveikus kūrinys, jame autorė kalba gėlių, augalų vardu, užduoda esminius klausimus, kalba apie mūsų santykius su kitais, paliečia transcendentines temas, kreipiasi į Dievą. Manau, kad tai viena stipriausių per pastaruosius trisdešimt metų anglų kalba parašytų poezijos knygų. Vėliau perskaičiau ir jos dar vieną knygą „Meadowlands“ – joje poetė kasdienybę supina su mitologija“, – pasakojo R.Užgiris.
Jis sakė, kad autorė žavi tuo, jog skirtinguose savo kūriniuose pasirenka vis kitas kryptis – nors galima atpažinti jos balsą, pasakojimo būdą, ji vis keičiasi, rodo skirtingą požiūrį į pasaulį.
„Jos kūrybai įtaką padarė išpažintinė poezija, tačiau greta asmeninių elementų jai taip pat būdingas metafizinis mąstymas, mitologizavimas. Kiekvienoje knygoje ji keičia žvilgsnį, kryptį – kai kur tai gali būti apmąstymai apie Dievą, jo vaizdinį, kai kur – išpažintinė poezija. Jos poezijos tematika – apmąstyti žmogaus būseną pasaulyje“, – sakė poetas ir vertėjas.
Tai, kad L.Glück buvo įvertinta Nobelio literatūros premija, jį labai pradžiugino, bet kartu ir nustebino. „Kai prieš kelerius metus buvo apdovanotas Bobas Dylanas, galvojau, kad dabar artimu metu amerikiečiams jau šios premijos neskirs. Tiesą sakant, kai premija buvo skirta B.Dylanui, tai mane kiek nuvylė, visgi jis roko žvaigždė, ne visai iš literatūrinio pasaulio. Taip buvo kiek nuvertintas amerikiečių literatūrinis gyvenimas. Tačiau šiemet komisija pasitaisė“, – sakė R.Užgiris.
Paklaustas, nuo kurio rinkinio siūlytų pradėti pažintį su šios poetės kūryba, jis sakė, kad labiausiai rekomenduotų „The Wild Iris“, o tiems, kas nori labiau išpažintinės poezijos – „Faithful and Virtuous Night“.
Išrinko du laureatus
Praėjusiais metais Nobelio literatūros premija skirta dviem autoriams – lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk ir austrų rašytojui Peteriui Handkei.
Prieš tai Nobelio literatūros premijos skyrimą buvo supurtęs skandalas. Buvo atsisakyta teikti Nobelio literatūros premiją, nes paaiškėjo, kad 18 moterų pareiškė, jog jas išžagino, lytiškai užpuolė ar prie jų priekabiavo Jeanas-Claude'as Arnault, Akademijos narės Katarinos Frostenson sutuoktinis.
Tai buvo vos aštuntas toks kartas istorijoje, kai Nobelio literatūros premijos nutarta neteikti. Anksčiau premija neteikta 1915, 1919, 1925, 1926, 1927, 1936 ir 1949 metais.
Skandalo nepavyko išvengti
Nors praėjusiais metais svarstyta, kad skiriant Nobelio premiją bus stengiamasi išvengti prieštaringų vertinimų, visgi apdovanojimo skyrimas P.Handkei sulaukė ir pasipiktinimo.
Austrijos rašytojas garsėja savo nacionalistinėmis pažiūromis. Plačiausiai nuskambėjo jo kalba, kurią jis pasakė 2006 metų kovo 18 dieną per Serbijos prezidento Slobodano Miloševičiaus laidotuves. 20 000 laidotuvių dalyvių akivaizdoje jis kritikavo Vakarus, kad jie nesupranta, kas vyksta buvusioje Jugoslavijoje. Po to, kai 2014 metais P.Handkei buvo skirtas Tarptautinis Ibseno apdovanojimas, buvo reikalauta, kad komisija atsistatydintų, o totalitarinių santvarkų ekspertas Berntas Hagtvetas sakė, kad toks premijos įteikimas prilygsta tam, kad Immanuelio Kanto apdovanojimas būtų skirtas Goebbelsui. Kuomet rašytojas atvyko atsiimti apdovanojimo, jis buvo sutiktas protestuotojų. Pats P.Handke pareiškė, kad jo kritikai tegul „keliauja į pragarą“.
P.Handke taip pat yra teigęs, kad Sarajevo musulmonai patys žudė savus ir apkaltino tuo nusikaltimu serbus, taip pat neigė Srebrenicos genocidą. Tokie jo pareiškimai sulaukė ir žymių rašytojų pasipiktinimo. Salmanas Rushdie tuomet teigė, kad P.Handke pribloškė net savo ištikimiausius gerbėjus ir kad jis bandė ginti „genocidinį S.Miloševičiaus režimą“. Po to, kai buvo paskelbta, kad P.Handkei skirta Nobelio premija, S.Rushdie „The Guardian“ teigė, kad jis neturi ko pridėti ir lieka ištikimas mintims, kurias išsakė tada.
