15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Nobelio literatūros premijos laureato L.Pirandello nesibaigiančios tikrojo „aš“ paieškos

„Arba gyveni gyvenimą, arba jį rašai“, – teigė iš Sicilijos kilęs italų dramaturgas, Nobelio literatūros premijos laureatas Luigi Pirandello (1867–1936). Žvelgiant į rašytojo biografiją, nelieka abejonių, kad Pirandello buvo iš tų, kurie gyvenimą rašė: paliko daugiau nei keliasdešimt pjesių ir apysakų, taip pat eilėraščių, parašė septynis romanus, tarp jų ir „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“, kurį pirmą kartą lietuvių kalba išleido leidykla LAPAS (vertė Goda Bulybenko), rašoma leidyklos pranešime žiniasklaidai.
Luigi Pirandello
Luigi Pirandello / Leidyklos nuotr.

Chaoso vaikas

Pirandello gimė sieros pirklio šeimoje pietų Sicilijoje, Caos (Chaos) pramintoje vietovėje, tad rašytojas neretai save vadindavo „chaoso sūnumi“. Nuo vaikystės žavėjosi tarnaitės jam sekamomis pasakomis ir legendomis, jį kaip klausytoją nunešusiomis į kitą realybę. Greitai pats pradėjo kurti – jau būdamas dvylikos parašė pirmąją tragediją. Jaunystės išgyvenimai, pavyzdžiui, tėvo neištikimybė, darbas sieros kasyklose ar meilė pusseserei ir ketinimas ją vesti, stipriai paveikė būsimo klasiko kūrybą, jis šias patirtis ir jų emocinį krūvį perkėlė į savo kuriamą fikcinę erdvę.

Tėvas tikėjosi, kad sūnus seks jo pėdomis, tačiau Pirandello norėjo gilinti savo žinias ir kurti. Jis mokėsi Palermo ir Romos universitetuose, vėliau – Bonoje, kur baigęs romanų filologijos studijas įgijo daktaro laipsnį.

Po studijų vėl grįžo prie kūrybos ir 1894-aisiais publikavo pirmąjį apsakymų rinkinį „Meilė be meilės“ (Amori senza amore). Tais pačiais metais Pirandello vedė tėvo jam išrinktą nuotaką – sieros pirklio dukrą Marią Antoniettą Portulano, kurios prieš tai niekada nebuvo matęs. Santuoka pasirodė patogi – Pirandello nereikėjo rūpintis finansais, tad atsidavė kūrybai.

Pirandello nuostata, jog jis – chaoso vaikas, pasitvirtino, kai buvo užtvindytos sieros kasyklos, į kurias rašytojo tėvas buvo investavęs ne tik asmenines lėšas, bet ir Antoniettos kraitį. Po nelaimės šeima prarado didelę dalį turto. Dramaturgo žmona, sužinojusi apie šį įvykį, patyrė stiprų psichologinį sukrėtimą, jos būklė liko prasta visą likusį gyvenimą. Pirandello buvo priverstas užsidirbti pragyvenimui, tad dar labiau įniko rašyti, mokė italų ir vokiečių kalbų. Šiuo laiku kūrėjo žinomumas ir svarba literatūriniame lauke tik augo, o asmeniniame gyvenime jį slėgė rūpesčiai. Naktimis prižiūrėdavo negaluojančią žmoną, kurios būklė vis blogėjo – Antonietta netgi pradėjo fiziškai smurtauti. Praėjus šešiolikai metų nuo finansinės nelaimės, Pirandello žmona buvo apgyvendinta globos namuose.

Ambivalentiškas fašistas

Pirandello žavėjosi Benito Mussolinio idėjomis ir trečiojo dešimtmečio viduryje įstojo į nacionalinę fašistų partiją. Tai rašytojui atnešė naudos: jis tapo teatro Romoje (Teatro d’Arte di Roma) savininku ir režisieriumi, valstybės lyderio palaikymas suteikė galimybę savo kūrinius pristatyti platesnei Europos auditorijai – didžiųjų miestų teatruose, taip pat Pietų Amerikoje.

Būti fašistu rašytojui atrodė tas pat, kas būti italu. Regis, nemėgstančiam parlamentarizmo Pirandello fašizmas pasiūlė atsvarą. Dramaturgas simboliniu gestu išreiškė palaikymą Italijos valdžios įvykdytai Abisinijos aneksijai – atidavė valdžiai savąjį Nobelio premijos medalį, kad šis būtų išlydytas, o metalas panaudotas kariniams tikslams. Tačiau tuo pat metu Pirandello skelbėsi esąs apolitiškas. Dramaturgas dažnai kivirčydavosi su fašistų lyderiais, prieš kurių akis kartą suplėšė savo fašistų partijos nario kortelę. Aiškus fašistų kaip kultūros priešų suvokimas atsispindėjo paskutinėje, tačiau nebaigtoje rašyti dramaturgo pjesėje „Kalnų milžinai“ (I giganti della montagna, 1934). Nuo įstojimo į partiją Pirandello veikė prieštaraudamas sau.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

Paskutinis Pirandello ir fašistų partijos konfliktas įvyko jau po kūrėjo mirties. „Mano mirtis turėtų praeiti tyliai“, – teigė Pirandello. Jis išreiškė norą būti palaidotas be jo kūną lydinčių draugų ir artimųjų, be gėlių ar žvakių, tenorėjo, jog jį nuogą susuktų į paklodę ir sudegintų. Fašistų valdžia noro nepaisė, kalbėta, jog negalima leisti Pirandello būti palaidotam kaip skurdžiui, tad 1936-ųjų gruodį mirus dramaturgui buvo suorganizuotos valstybinės laidotuvės.

Pirandello teatro žaidimai

1934-aisiais Pirandello laimėjo Nobelio literatūros premiją už drąsų ir išradingą sceninio meno atgaivinimą bei kone magišką galią psichologinę analizę paversti geru teatru.

Neretai literatūros bei teatro kritikai kurio nors rašytojo ir dramaturgo kūrybai apibūdinti pasitelkia žodį pirandeliškas. Dažniausiai ši sąvoka taikoma tiems kūriniams, kuriuose išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos arba skaitytoją knygos puslapiuose lydi nepatikimas pasakotojas. Pirandello savo kūryboje akcentuoja, kad tai, ką suvokiame kaip tikrovę, tėra iliuzija, o vienos tiesos išvis nėra. Visa tai dramaturgas bandė atskleisti pasitelkdamas metateatro elementus. Pirandello akcentavo, jog veiksmas scenoje priklauso sukurtai fikcijai – pjesei, literatūros atveju – prozos kūriniui, o personažai – tai aktoriai, kurie kuria naują fiktyvią tikrovę. Kitaip tariant, teatrą teatre. Tai itin ryškiai matoma vienoje žymiausių dramaturgo pjesių „Šeši veikėjai ieško autoriaus“ (Sei personaggi in cerca d’autore, 1921). Savo kūrybos metodus kūrėjas vadino veidrodžio teatru (teatro dello specchio): pasak Pirandello, teatras – tai gyvenimo atspindys ir žiūrovas, stebėdamas spektaklį, mato tikrąjį, apnuogintą gyvenimą, taip sukuriama erdvė savirefleksijai. Pirandello laikomas vienu modernios dramos kūrėjų, taip pat davęs pradžią absurdo teatrui.

Dar viena dažna Pirandello kūrybos tema – žmogaus-veikėjo daugialypiškumas. Tai ypač ryšku jo paskutiniame romane „Vienas, nė vieno ir šimtas tūkstančių“, pirmą kartą pasirodžiusiame 1926-aisiais. Pagrindinis kūrinio veikėjas – bankininkas Vitangelo Moscarda – iš žmonos išgirsta, kad jo nosis kreiva. Šis iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas komentaras tampa egzistencinės tikrojo „aš“ paieškos pradžia: suvokimas, kad paties vaizdinys galvoje skiriasi nuo to, ką mato aplinkiniai, veda prie bandymų surasti tikrąjį save tarp „vieno, nė vieno ir šimto tūkstančių“. Teatrališkais elementais ir filosofiniais apmąstymais prisodrintą tekstą pats kūrėjas apibūdino kaip giliai humoristinį. Pasak dramaturgo sūnaus, Pirandello ilgą laiką gyveno šiuo romanu, rašė jį penkiolika metų, nebaigto kūrinio dalis vis įtraukdamas į kitus savo darbus. Tad šis romanas – nelyg didelės rašytojo kūrybos dalies sintezė.

Romaną „Vienas, nė vieno ir šimtas tūkstančių“ pirmą kartą lietuvių kalba išleido leidykla LAPAS, iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais