– Kaip keičiasi skaitymo situacija Latvijoje? Su kokiomis problemomis susiduria bibliotekininkai?
– Aš, kaip bibliotekininkė, visada sakau, kad mes esame toje geroje vietoje, kur visada susitinkame su skaitančiais vaikais. Bet iš tikrųjų skaitymo situacija labai sudėtinga, nes mes skaitome tiek daug, kiek dar niekada neskaitėme.
Tekstai mus pasiekia įvairiausiais kanalais, ne tik iš interneto. Visur pilna įvairiausių plakatų. Įlipame į troleibusą – ir ten pilna informacijos. Vaikai skaito daugiau, negu ankstesniais laikais, bet ta informacija, kurią jie perskaito, yra labai paviršutiniška ir fragmentiška. Tai reiškia, kad jie negali sukaupti dėmesio, kurio reikia, norint perskaityti didesnius tekstus, įsiminti veikėjus, siužetą. Jie labai greitai pavargsta, perskaito nedidelę pastraipą ir viskas – dėmesys nuslopsta.
Tai pati didžiausia problema ir svarbiausias pasikeitimas. Vaikų knygų rinkoje dominuoja knygos, kuriose daugiau iliustracijų, mažiau teksto. Jos tarsi skirtos vizualiajam skaitymui, tam, kas lengviau suvokiama, negu teksto skaitymas.
Mes Latvijoje stengiamės kurti dideles valstybines skaitymo skatinimo programas. Jau nuo 2001 m. veikia tokia programa „Vaikų ir jaunimo žiuri“. Iš pradžių ji veikė kaip „Vaikų žiuri“. Tai reiškia, kad vaikai visus metus skaito naujausias jiems išleistas knygas, o metų gale jas įvertina – parašo internete, kas jiems patiko šiose knygose. Pamažu ši programa išaugo. Dabar joje dalyvauja skaitytojai nuo penkerių iki 18 metų.
Nuo 2012 m. turime ir tėvų žiuri. Tai reiškia, kad dalyvauja ir suaugusieji. Jie tarsi parodo vaikams, kad ir jie yra skaitytojai, tiesiog tam, kad juos palaikytų. Specialią akciją šioje programoje rengiame tėčiams. Tai darome todėl, kad nuo pat pradžių jaučiame štai ką – trečdalis dalyvaujančių programoje yra berniukai, o du trečdaliai – mergaitės. Visą laiką taip yra.
Kviesdami skaityti tėčius ir vyresniuosius brolius ar senelius, rodome savo berniukams pavyzdį, kad skaitymas – tai ne tik moterų užsiėmimas, kaip dabar atrodo. Kaip įsitikinome ir Vilniuje vykusioje konferencijoje „Raštingumas skaitmeniniame amžiuje“, ne tik visoje Europoje, bet ir visame pasaulyje berniukai skaito prasčiau negu mergaitės.
Vaikai skaito daugiau, negu ankstesniais laikais, bet ta informacija, kurią jie perskaito, yra labai paviršutiniška ir fragmentiška.
– Ar daug tėčių dalyvauja programoje?
– Ne tiek jau ir daug. Pavyzdžiui, iš 1300 suaugusiųjų žiuri, apie 100 yra tėčiai. Tai apie 10 proc. Bet mes ir tuo džiaugiamės. Kasmet išleidžiame plakatą, kuriame kviečiame skaityti ir vyrus. Jų parašytos recenzijos dalyvauja loterijoje. Galima laimėti bilietus šeimai į muziejų ar ekskursiją, žurnalo ar laikraščio prenumeratą.
– Ikimokyklinukams Latvijoje yra kita valstybinė skaitymo programa – „Knygų startas“. Kūrėte ją patys ar rėmėtės kitų šalių pavyzdžiais?
– Šią programą rengiame pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį. Ten ta programa veikia jau seniai ir daugelis Europos šalių remiasi anglų sugalvotu projektu. Šeima pakviečiama į biblioteką, kur gauna dovaną savo pirmagimiui. Tai toks krepšys, kuriame yra knyga, skirta garsiai skaityti, ir metodinės rekomendacijos, kodėl taip svarbu su mažu vaiku pradėti skaityti balsu.
Knyga pats pigiausias instrumentas, padedantis užmegzti artimą kontaktą su vaiku, nes aplinka tarsi ir nesiūlo gilesnių temų pokalbiams, o knyga suteikia labai daug tokių temų, kurios niekada nebūtų aptariamos su vaiku. Galbūt realiame gyvenime tokių situacijų gali ir nepasitaikyti. Tarkim, apie draugystę, mirtį ir panašius dalykus. Šios temos atsiranda vaikų knygose dažniau, nei pasitaikydavo ankstesniais laikais.
Vaikų knygų rinka auga. Jomis domisi leidyklos. Mūsų rašytojai rašo kitaip, nei anksčiau. Sovietiniais laikais turėjome tik literatūrinę pasaką ir poeziją. Latviai labai mėgsta kurti poeziją vaikams. Dabar jau turime vaikams ir nuotykių apsakymų, detektyvų, probleminės literatūros jaunimui, kurios sovietiniais laikais visai neturėjome.
Vaikams kuriami ir komiksai, kurių ilgą laiką net nenorėdavo komplektuoti viešosios bibliotekos. Jos sakydavo – ten juk nėra ko skaityti, tik paveikslėliai.... Bet tai netiesa. Komiksai skirti mūsų skaitytojui, kuris jau visai kitaip elgiasi ir turi kitokių interesų.
– Noriu jūsų dar paklausti apie „Vaikų žiuri“. Tai seniai veikianti programa, kokius pastebite jos rezultatus?
– Rezultatai tokie – vis daugiau dalyvauja vaikų. Kiekvienais metais – apie 20 tūkst. Manau, tai labai geras skaičius. Gerai ir tai, kad ši programa vienija. Tai reiškia, kad ją vykdome su latvių centrais užsienyje. Ten, kur gyvena daug latvių, jų vaikai lanko savaitgalines latvių kalbos mokyklas, kad neprarastų ryšio su tėvyne.
Pasaulyje yra 54 latvių centrai, kuriuose vaikai skaito tas pačias knygas, kurias skaito ir vaikai Latvijoje. Tai mes laikome gerais ryšiais. Galbūt kada nors tie vaikai grįš. Kas žino? Bet kai kalbamės su mūsų emigrantais užsienyje, mes sakome – jūs nebūtinai turite grįžti į šalį, kurioje jums nėra darbo ar kitų palankių sąlygų, bet, jei jūsų vaikas nepraras ryšio su tėvų kraštu, skaitydamas šitas knygas, kai užaugs ir bus verslininkas, jis kurs tą verslą su Latvija, ir dėl to bus geriau visiems. Kai taip su jais kalbu, tėvai jaučiasi patenkinti.
Vaikams kuriami ir komiksai, kurių ilgą laiką net nenorėdavo komplektuoti viešosios bibliotekos.
Vaikams kuriami ir komiksai, kurių ilgą laiką net nenorėdavo komplektuoti viešosios bibliotekos.
Kitas dalykas, skaitymo tyrimai rodo, kad mūsų programa atlieka labai svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui 2009 m. atliktuose tarptautiniuose PISA skaitymo tyrimuose Latvijos rezultatas rodo, kad tik 2,9 proc. penkiolikmečių moksleivių buvo labai geri skaitytojai. Tik 2,9 proc.! Likusieji – vidutiniški ir prasti skaitytojai.
Bet praėjusiais metais pakartotiniai tyrimai rodė jau 4,6 proc. labai gerų skaitytojų. Tai reiškia, kad mūsų darbas labai svarbus. Skaitymo teorija skelbia, kad neįmanoma tapti geru skaitytoju skaitant vadovėlius arba neutralią informacinę literatūrą. Tapti geru skaitytoju galima skaitant tokias knygas, kurios suteikia skaitymo džiaugsmą. Todėl ir mūsų rekomenduojamos knygos yra tokios, kurios gali patraukti, sudominti skaitytoją.
– Tai knygos, kurias rekomenduoja specialistai?
– Taip, tai nedidelė kolekcija, kurią mes kiekvienais metais siunčiame į mokyklas ir bibliotekas. Ją sudaro maždaug 28 knygos, po penkias arba šešias knygas kiekvienai amžiaus grupei ir keturios knygos tėvams, suaugusiems. Pastarosios yra šiek tiek su pedagoginės pakraipos.
– Siunčiate knygas, ar knygų sąrašą?
– Ne, siunčiame knygas. Perkame jas. Programoje dalyvauja 714 mokyklų ir bibliotekų. Tiek jų buvo pernai. Už valstybės pinigus neišgalime nupirkti visų knygų, bet dalį nuperkame. Jie atvažiuoja ir pasiima. Kiek neužtenka, perka pačios savivaldybės. Visiems nepajėgiame nupirkti.
Valstybės skiriami pinigai dideli. Pavyzdžiui, pernai ši suma siekė 70 tūkst. eurų. Bet vis tiek knygos labai brangsta. Vienas knygų rinkinys kainuoja apie 200 eurų. Matematika paprasta – reikia 140 tūkst. eurų vien tik knygoms.
Knygos – dar ne viskas. Reikia, kad skaitytojai vaikai jomis susidomėtų. Būtini plakatai, rašikliai, mažos dovanėlės. Juos reikia pamažu jaukinti. Funkcionuoja elementarūs mechanizmai, kurių kartais nesupranta politikai. Jie sako – duosime pinigų tik knygoms, jūs nedarykite plakatų, nepirkite tų dovanų. O mes sakome – kodėl jūs negerbiate profesionalų? Programa be visų šių dalykų neveiks. Šiuo klausimu su politikais mums dar teks padirbėti (juokiasi).
– Ar vaikų žiuri renka geriausias knygas?
– Taip. Išleidome knygą, apibendrinančią 15 metų programos patirtį. [...] Kolekciją iš 28 knygų surenka profesionalai, o vaikai rašo apie vieną iš knygų – tą, kuri jiems labiausiai patiko. Po to sudarome populiariausių knygų sąrašą.
Knygoje pavaizduoti rezultatai, knygų viršeliai. Tai ne tik latviškos knygos, bet ir verstinės, pavyzdžiui, Kika Mika [Linos Žutautės „Kakė Makė“ latviškai – LRT]. Vaikams ši knyga labai patinka. Manau, ji užims garbingą vietą.
Rengiame didelę skaitymo šventę, kai visi ekspertai atvažiuoja į Rygą, į nacionalinę biblioteką. Šiais metais ji bus kovo 11 d. Tuomet skelbiame, kurios knygos pačios įdomiausios vaikams ir dalijame dovanas rašytojams, vertėjams, leidėjams ir iliustruotojams.
– Manau, taip jūs parodote didelį pasitikėjimą skaitytojais – vaikais.
– Taip, bet juk šios knygos ir sukurtos vaikams. Turime žinoti, ką jie apie jas galvoja. Suaugusiųjų žiuri nuomonė ne tokia reikšminga kaip vaikų. Tokiu būdu, mes parodome, kokie jie mums svarbūs.
