Aleksandras Puškinas buvo vienas tų kūrėjų, kurie mėgo lošti. Jis lošdavo kortomis sąlyginai sėkmingai ir visuomet vėliau atsiskaitydavo, jeigu prasiskolindavo. Tiesa, kreditoriams jis ypatingai gerų jausmų nepuoselėdavo ir kartais jiems paskirdavo piktus šaržus ir epigramas. Kuomet jos kartais būdavo paviešinamos, visuomenėje kildavo skandalai.
Levas Tolstojus į lošimą žiūrėjo rimtai ir žaisdamas negalėdavo sulaikyti emocijų. Kaip žinia, azartiniuose žaidimuose tokiems lošėjams – pavojinga. Maksimas Gorkis pasakojo matęs, kaip jau pagyvenusio L.Tolstojos rankos drebėdavo, kuomet jis prisiliesdavo prie kortų. Pirmą kartą L.Tolstojus smarkiai prasilošė vos tik susižavėjęs azartiniais lošimais – 1849 metais, o paskutinį kartą – 1862 metais, iššvaistęs už „Kaukazo belaisvį“ gautus pinigus.
Fiodoras Dostojevskis elgėsi profesionaliai – savo lošimų istorijas jis sudėjo romane „Lošėjas“. Ne paslaptis, kad šį romaną rašytojas rašė iš grynai komercinių paskatų, kaip ir kai kuriuos kitus savo kūrinius – spaudžiamas leidėjų ir priverstas padengti skolas. Jų F.Dostojevskio lošėjo „karjeroje“ netrūko.
Kiek geriau sekėsi Nikolajui Nekrasovui. Antroje gyvenimo pusėje praturtėjęs jis įsitraukė į azartinius lošimus ir medžioklę. Lošimais jis domėjosi visada, tačiau tik nuo 1850-ųjų galėjo sau leisti imti lošti iš stambių sumų. Kartą N.Nekrasovas, jo paties žodžiais tariant, pralošė 83 tūkst. rublių, tais laikais milžinišką sumą. Tačiau išlošdavo jis dar daugiau – didžiausias jo laimėjimas siekė 600 tūkst. rublių. Vien šios sumos rodo, su kuo ir kokiame lygyje lošdavo poetas. Jam lošti sekdavosi todėl, kad jis sugebėdavo neprarasti blaivaus proto, buvo labai pastabus ir netgi paliko užrašus su patarimais lošėjams.
Apie šiuos užrašus savo atsiminimų knygoje „Baltas koridorius“ mini Vladislavas Chodasevičius. Poetas buvo vienas aistringiausių XX amžiaus pradžios literatūrinių Maskvos sluoksnių lošėjų. V.Chodasevičius lošdavo labai „meniškai“, jam patikdavo stebėti lošėjus.
