Taip pat autorius šiuo metu yra viena ryškiausių Lietuvos slam poezijos scenos figūrų. NŽ-A skaitytojams, kurie galbūt nėra pažįstami su šiuo konceptu, galiu trumpai pristatyti, kad slemo metu poetai varžosi skaitydami savo kūrinius ir juos įvertina auditorija, žinoma, atsižvelgdama ne tik (o gal ir ne tiek) į tekstų kokybę, bet ir į jų atlikimą. Ne vieną kartą laimėjęs tokias poetų grumtynes, Martynenko jau atstovavo ir Lietuvai Europos slam poezijos čempionate. Šiemet pasirodė ir pirmoji jo knyga be penkių pasaulio pradžia. Knygą sudaro tekstai, jau ne kartą džiuginę slam poezijos klausytojus ir mėgėjus, todėl prieš skaitant šią knygą kyla klausimas dėl jos žanro. Juk vienas pagrindinių slam poezijos atributų yra autentiškas tekstų atlikimas, todėl yra įdomi tranzicija iš atliekamo teksto į jo popierinį variantą ir įdomu, ar toks poslinkis neatėmė dalies tekstų paveikumo.
Pirmas dalykas, krintantis į akį skaitant šią knygą, yra tai, kad dauguma tekstų parašyti pirmu asmeniu. Didžioji dalis jų – autobiografiški, to neslepia ir pats autorius. Dauguma jų nukelia į įvairiausius epizodus iš autoriaus praeities ir vienaip ar kitaip reflektuoja asmeniškas autoriaus patirtis. Kartais šie tekstai pasakoja apie išgyventas ribines patirtis – akistatas su mirtimi, kartais jie tiesiog susitelkia ties vaikystės nutikimais. Vienaip ar kitaip kyla įspūdis, jog Martynenko visuomet pasakoja tikrą istoriją, tačiau šios knygos paantraštė byloja, jog tai visgi yra ne atsiminimai, o (kad ir ką tai reikštų) tekstai malonumui sužadinti. Tai, manau, žymi vieną dalyką – šie tekstai turi literatūrinę ambiciją, todėl jų vertinimo kriterijai irgi turi būti literatūriniai.
Knyga pradedama tekstu „nepripratau“ (p. 9), kuris puikiai atspindi pagrindinius Martynenko kūrybos principus.
Knyga pradedama tekstu „nepripratau“ (p. 9), kuris puikiai atspindi pagrindinius Martynenko kūrybos principus. Jame reflektuojami vienos dienos įvykiai ligoninėje: „Šiandien ligoninėje mane ištinka viena mano gyvenimo diena“. Tai ir yra pagrindinė teksto ašis. Visi epizodai išdėstyti padrikai ir yra gan fragmentiški. Vargu ar galima įžvelgti kokį nors kompozicinį ryšį tarp nubudimo iš komos ir vėliau tekste sekančio epizodo apie gangrenuojančias rūkaliaus kojas. Visus fragmentus jungia tik nuolat pasikartojantis „šiandien“. Taip autorius bando kurti įtampą tarp atsidūrimo prie mirties slenksčio ir trapaus, bet betarpiško susidūrimo su tikrove čia ir dabar. Ši tema plėtojama ir tekstui artėjant finalo link, kai subjektas (jeigu šios knygos kalbėtoją galima taip vadinti) klausia endokrinologo: „Ar tu ką nors tiki? Ar tu kuo nors džiaugiesi? Ar tu turi kokią nors viltį? Ar tu jautiesi už ką nors dėkingas? Ar tu ką nors myli?“ (p. 11). Visi išvardijami dalykai turi tam tikrą tęstinumo semantiką. Taip kuriama opozicija tarp ilgalaikės perspektyvos bei buvimo „čia ir dabar“. Galiausiai endokrinologo atsakymas grąžina mus į dabartį; „Žinai, man atrodo, kad myliu ir tikiu, bet būtų lengviau, jei to nedaryčiau. / Ir dar jaučiuosi visai dėkingas už tai, kad mūsų kūnai neveikia taip, kad miegodami apsišiktume“. Taip užbaigiamas tekstas atkreipia dėmesį į paprasčiausias ir banaliausias gyvenimo detales. Matome, kad svarbi impresija ir akimirkos pagava. Tai ir laikyčiau vienu svarbiausių Martynenko poetikos bruožų. Nemažai knygos tekstų ir sukasi aplink priešpriešą tarp carpe diem ir memento mori. Čia svarbūs tampa susidūrimai tarp sąmonės ir ją ištinkančios tikrovės.
Aukščiau minėtame tekste akimirkos pagava dar turi šiokią tokią reikšmę. Tačiau knygoje apstu tekstų, kurie be koncepto daugiau nieko ir neturi. Pavyzdžiui, tokie tekstai kaip „tai, ko išmokau už baro“ (p. 12) arba „pyktis liaudies išminčiai“ (p. 41). Juose tiesiog išvardijami susidūrimai su žmonėmis, kartais pašiepiama viena ar kita jų savybė, ir viskas. Tarkime, pastarasis tekstas po trijų puslapių sarkazmo apie liaudies išminčių pamėgtas frazes baigiasi taip: „Neperšokęs griovio nesakyk „op“. Kartais vien dėl to, kad pasakau „op!“ man pavyksta peršokti griovį. / Ir dėl to, kad būtent dabar šalia manęs nėra nė vieno griovio, – / op. / Op. / Op.“ Na, gal visai ir šmaikštus šokinėjimas per pseudoišminties griovius, bet manau, kad vien tik šmaikščios refleksijos literatūrai nepakanka. Nesakau, kad tai – blogas dalykas, tačiau nuolat pasikartojantis toks tekstų turinys kelia žiovulį, juolab kad jie daugiau nieko ir nepasiūlo.
Nemažai tekstų knygoje padriki. Skaitant kyla mintis, kad jiems trūksta nuoseklumo ir veržlumo. Dažnai atrodo, kad paskiros scenos ar fragmentai menkai susiję. Tarkime, „užtemimas“. Jis prasideda taip: „Kai kurios psichiatrinės ligoninės Lietuvoje atrodo tarsi kažkas, ką išvykdama pamiršo pasiimti Sovietų Sąjunga“ (p. 75). Pradžia kuria lūkestį, kad toliau bus kalbama apie sovietines atgyvenas ir jų pėdsaką šiandienos psichiatrijoje. Tai iš dalies įgyvendinama ir dalis fragmentų koncentruojasi į ligoninės realijų bei vaistais girdomų personažų aprašymus: „Karolina sakė, kad matė mane globojančią dvasią – ji atrodo kaip didžiulis panaudotas gandonas. Jonas prisipažino, kad jo toteminis gyvūnas, jo dvasios padaras yra Eminemas“. Tačiau galiausiai tekstas pereina prie poetiško šviesos ir šešėlių aprašymo: „Psichiatrai sakė, kad mano sąmonėje daug šešėlių. Tada tu, mano meile, aplankai mane ir atneši man šviesos. Kur yra šviesos ten yra šešėlių. Dabar prisimenu – šešėlis yra dabartiškiausia tavo galūnė“ (p. 77). Kuriama opozicija tarp šešėlio kaip tam tikros fiziologinės būklės metaforos ir šešėlio, kuris yra įsikūręs subjekto sąmonėje, todėl jo negali pasiekti joks Risperidonas, Haloperidolis, Zoloftas. Galime suprasti teksto užmanymą ir pagrindinę mintį, tačiau toks staigus stilistikos pasikeitimas vis dėlto atrodo nerangus ir nemotyvuotas.
Nemažai tekstų knygoje padriki. Skaitant kyla mintis, kad jiems trūksta nuoseklumo ir veržlumo.
Taip pat yra nemažai tekstų, kurie tiesiog užpildo puslapius, tačiau negeneruoja jokių rimtesnių reikšmių. Pavyzdžiui, „savarankiškumas (apie pornografiją)“ (p. 116). Per ištisus šešis puslapius nusidriekęs tekstas pasižymi tik šmaikščiai atpasakota pirmosios masturbacijos patirtimi ir detaliu pornoindustrijos aprašymu. Arba „tingiu, bet galiu paplot“ (p. 66). Čia pasakojamos dvi atskiros istorijos – apie narkotikų pardavėją ir flirtą su mergina. Ir kai jau tikiesi kokio nors sprendimo, jungties, poetinės užuominos ar dar ko nors, šie epizodai taip ir lieka žaisti Marco Polo.
Žinoma, knygoje yra ir šiek tiek labiau literatūriškų tekstų. Tarkime, pasakojimas apie senelį „skylė“ (p. 22). Arba kažko panašesnio į poeziją – „dalybos“ (p. 96), „balta vėliava“ (p. 198). Tačiau šie keli tekstai krenta į akį tikrai ne dėl jų puikumo, o dėl apskritai labai skurdžios knygos meninės visumos. Atsidūrę bet kurioje doresnės eseistikos ar poezijos rinktinėje, jie paskęstų kaip gana nuobodoki.
Nėra reikalo per daug gilintis į tekstų poetiką ar meninę vertę. Martynenko fenomenas veikiau turėtų dominti literatūros sociologijos požiūriu. Knyga yra išleista 2000 egzempliorių tiražu. Manau, jis bus išpirktas, bent jau taip byloja autoriaus internetinio blogo populiarumas ir sausakimšos barų erdvės per slam poezijos skaitymus. Visa tai signalizuoja esminį dalyką, kad vis dėlto be penkių pasaulio pradžia yra popliteratūros pavyzdys. Šie tekstai patraukia jauną skaitytoją (ar klausytoją) pirmiausia temomis. Naktinis gyvenimas, seksas, alkoholis, narkotikai. Į katilą įmeti dar šiek tiek cinizmo, ironijos, sarkazmo, ir štai! Viskas, ko reikia hipsteriui, šalia galimybės pasipuikuoti, kad domisi menu. O tai, kad labiau, kaip jaunimas sako, cheesy meilės aprašymo už šią nebūna, hipsteriui nelabai rūpi – „Tu priglaudi mano galvą prie savo krūtinės, ausį – kiek virš krūtinės. / Ir aš girdžiu: Tu čia, tu čia, tu čia...“ (p. 191).
Net nežinau, kaip visa tai apibendrinti. Knyga labai padrika. Visi tekstai gana vienodi. Žanro požiūriu tai labiau primena eseistiką nei poeziją. O dėl malonumo, kurį šie tekstai žadėjo sukelti, galiu pasakyti tik tiek, kad jie sukelia panašų malonumą kaip juokas, bičiuliui bare papasakojus šmaikštų nutikimą. Iki literatūrinės ar estetinės kokybės jiems tikrai toloka. Knyga verta dėmesio, bet, kaip jau minėjau, ne dėl meninės vertės, o fenomeno, kuris gerai apibrėžia jaunąją skaitytojų kartą. Martynenko knygą rekomenduočiau tiems, kas į literatūrą žiūri kaip į pramogą, ir šiaip mėgsta greitą maistą. Nors nežinau, kiek ši mano rekomendacija prasminga. Labai abejoju, kad bent dalis Martynenko auditorijos skaito Naująjį Židinį.
Marius Povilas Elijas Martynenko, Be penkių pasaulio pradžia: Tekstai malonumui sužadinti, Vilnius: Tyto alba, 2018, 224 p., 2000 egz. Dailininkė Asta Puikienė
