Kuo ši knyga galėtų pasirodyti aktuali lietuviškai auditorijai pranešime žiniasklaidai kalbamės su knygos leidybos iniciatore ir jos vertėja, menininke Viktorija Damerell.
– Viktorija, papasakokite apie save – kaip būdama šiuolaikinė menininkė ir kuratorė apskritai susidomėjote klimato kaitos diskursu?
– Ilgą laiką mano santykis su aplinkosaugos temomis buvo toks, kaip daugelio mano pažįstamų. Supranti, kad padėtis sunki ir blogėjanti, kad esi ją lemiančios kultūros dalimi, o žingsniai, kurių gali imtis, labai riboti arba labai radikalūs.
Sąžiningai suvokus to – šiuolaikinio gyvenimo, kai perki kažkur toli užaugintą maistą, netvarius prietaisus ar drabužius, važinėji automobiliu – pasekmes, gali apimti baisi kaltė ir ją sekantis paralyžius. Ilgą laiką, saugodama savo ramybę, tą suvokimą stūmiau į šalį. Gal ir stengiausi, kaip man atrodė, daryti, ką galiu (rūšiuoti, mažiau vartoti ir panašiai), bet visus šiuos sprendimus dariau „racionaliai“, iš saugaus, jausmų nepaliečiančio nuotolio.
Pirma tikresnė akistata su šiomis problemomis atėjo kartu su realesniu pačios gamtos patyrimu. Prieš kelis metus teko laimė vienai pagyventi kaime, šalia miško, pelkių. Iki tol tokio gyvenimo būdo nevertinau,
„išėjimas į mišką“ man atrodė gan romantizuota veikla. Bet per laiką (ten buvau pusantrų metų) su ta aplinka, tuo mišku savaime užsimezgė ryšys. O atsivėrusi artumui ir grožiui, pasirodo, savaime atsiveri ir tos patirties trapumui, taip pat su juo susijusiam skausmui.
– Su kokiais knygos išleidimo ir vertimo iššūkiais susidūrėte?
– Ėmiausi šio darbo, nes pirmiausia tiesiog labai norėjau pasidalinti knyga su savo artimaisiais. Iš pradžių negalvojau nei apie leidyklą, nei apie autorines teises, nei apie pačio vertimo literatūrinį lygį. Tiesiog žinojau, kad jaučiu šio teksto vertę ir esmę, gerai pagaunu jo niuansus ir to man buvo gana, kad nuspręsčiau, jog ši užduotis man. Visgi pradėjus versti kilo noras padaryti šį darbą iki galo, profesionaliai. Taip susipažinau su redaktore Lolita Petrašiūnaite. Parodžiau jai tuo metu savo išverstą trečdalį ir žinoma, pradžioje ji buvo gana skeptiška. Ir dabar iki galo nesuprantu, kodėl ji nusprendė man padėti (šypsosi). Peržiūrėjusi mano darbą ji, davė man daug pastabų ir patarimų, kaip pagerinti vertimą, performuluoti tekstą, kad jis atitiktų lietuvišką struktūrą. Kadangi nesu profesionali vertėja, daug jai savaime suprantamų dalykų, man buvo visiškai nauji. Atsižvelgiau į jos patarimus, ir kai nusiunčiau pataisytą tekstą, regis, ji nustebo, kad tekstas iš tiesų pagerėjo. Sutarėme, kad Lolita imsis knygos redakcijos. Žinoma, vėliau jai dar teko gerokai su manimi pavargti. Proceso pabaigoje tekstą peržiūrinėjome kartu. Kokią savaitę pas ją kone apsigyvenau.
Kitas iššūkis buvo surasti leidyklą. Čia gelbėjo mano naivumas, nes kažkodėl neįsivaizdavau, kiek tam galėtų būti visokių kliūčių. Pavyzdžiui, kad leidyklos linkusios pačios ieškoti ir rinktis tai, ką nori išleisti. Kad kiekviena leidykla turi savo kryptį ir griežtai atsirenka, ar tam tikra knyga į ją pataiko. Kad paprastai leidyklos iš anksto planuoja savo biudžetą ir jokiems papildomiems projektams pinigų dažniausiai nebūna numačiusios. Visgi čia man labai pasisekė, kadangi šių paieškų metu atsirado žmogus, patikėjęs šio projekto svarba ir nuspredęs paremti jį finansiškai. Tai leido suformuoti leidykloms patrauklesnį pasiūlymą ir galiausiai galėjau netgi rinktis iš trijų teigiamai sureagavusių leidyklų.
– Kokius didžiausias ekologines blogybes ar nejautrumą gamtai matote Lietuvoje?
– Sakyčiau, kad didžiausia blogybė ir yra nejautrumas. Visos konkrečios problemos – tokios, kaip su gamtos veikimo principais nesuderinama gamyba ir vartojimas, tarša, ekosistemų naikinimas – yra tos nejautros rezultatai. Gal tik neskubėčiau to nejautrumo kituose ar savyje smerkti. Pritarčiau Charleso Eisensteino pastebėjimui, kad nejautra, kaip ir godumas ar, pavyzdžiui, kokios nors priklausomybės, yra gilesnių reiškinių pasekmė. Niekas sąmoningai nesirenka būti nejautriu – tai išsivysto kaip gynybinis mechanizmas, kuriuo bandome saugotis nuo skaudžių, mums nepavaldžių situacijų. Tik aišku paradoksas toks, jog noras atsiriboti nuo mus skaudinančio pasaulio ir yra tokio pasaulio gyvavimo pagrindas.
– O kaip į jūsų akiratį pateko Charlesas Eisensteinas? Kuo jis išsiskyrė nuo kitų apie klimato kaitą rašančių aktyvistų?
– Pirmą kartą apie jį sužinojau 2019 metais, internete užsiregistravusi į jo vestą kursą. Ačiū Instagramo algoritmams! Mane jis pirmiausia patraukė ne kaip aktyvistas, o kaip neįtikėtinai įžvalgus ir originalus mąstytojas, aprėpiantis visą šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančių problemų spektrą, gebantis nusileisti iki pačių esmingiausių jų šaknų. Klausydama jo pirmą kartą gyvenime pajutau visišką rezonansą – žmogus palietė ir labai raiškiai išartikuliavo aibę mane dominusių klausimų – nuo tikrovės prigimties, žmonijos vaidmens žemėje, sąmonės ir materijos sąsajos bei kančios pasaulyje prasmės. Apie klimato kaitą jis kalba visų šių pamatinių klausimų kontekste ir tai daro meistriškai integruodamas tiek kritinį, moksliniu pasaulio pažinimu besiremiantį mąstymą, tiek subtilesnius, senosioms protėvių kultūroms arba kol kas dar kultūros paraštėms priskiriamus, tikrovės patyrimo būdus.
Iš kitų aplinkosaugos aktyvistų jis išsiskiria absoliučiai šviežiu problemos matymo kampu, suteikiančiu labai daug pozityvumo, kuris nėra nei dirbtinis, nei paviršutiniškas. Šis pozityvumas kyla iš suvokimo, kad dabartinės pasaulio krizės nėra nekintama fizinė ir biologinė duotybė, o greičiau tam tikro vyraujančio mūsų civilizacijos naratyvo vaisius apie tai, kas esame, kas tikra ir kas vertinga. Eisensteinas tai vadina Atskirties pasakojimu. Kadangi pagal šį pasakojimą gamta ir žmogus yra atskiri, nenuostabu, kad esame linkę įsivaizduoti, jog tai, ką darome gamtai, mūsų pačių neliečia. Kol bandome spręsti krizes vadovaudamiesi šiuo įsitikinimu (kuris už tas krizes ir atsakingas), užduotis atrodo beviltiška. Tačiau Eisenstein pastebėjo, kad šis pasakojimas po truputį kinta. Kolektyvinei žmonių sąmonei plečiantis, atsiveria naujas savęs, kaip civilizacijos suvokimas, kurį autorius vadina Bendrasties (principo, pagal kurį viskas ir visi esame glaudžiai susiję) pasakojimu. Kai pažvelgiame į pasaulį per bendrasties prizmę, to, kas įmanoma, ribos fundamentaliai išsiplečia.
– Kodėl nutarėte išversti būtent „Klimatas – naujasis pasakojimas“ ? Kokią įtaka ši, 2018 metais išleista knyga, jau padarė pasauliniu mastu?
– Tuo metu, kai pradėjau šį projektą, tai buvo naujausia Eisensteino parašyta knyga. Ėmiausi ją versti, nes ji man pasirodė labai universali ir tinkanti gerokai platesnei auditorijai nei aplinkosaugos aktyvistai. Man atrodo, svarbu su ja supažindinti Lietuvos publiką, nes iki šiol čia nesusidūriau su panašia mąstymo perspektyva.
Eisensteinas Lietuvoje iki šiol beveik nežinomas, tačiau pasaulyje, ypač JAV, jo įdėjos yra paskatinusios ne vieną judėjimą. Įkvėpti jo knygų, žmonės buriasi į ekobendruomenes, eksperimentuoja su naujomis finansinėmis sistemomis, rūpinasi aplinka vietiniu mastu – savo žeme, savo medžiais, savo upeliais. Konkrečiai ši knyga patvirtina daugelio intuiciją, kad iš meilės kylantis rūpestis, kad ir koks atrodytų neracionalus, yra pats efektyviausias būdas spręsti aplinkosaugos problemas. Ir tai autorius pateikia labai pasvertais, net ir pragmatiškiausiam skeptikui atvirais, argumentais. Manau, jo tekstai atliepia gilų daugelyje mūsų esantį troškimą daryti tai, kas prasminga, ir suteikia jam žemišką, racionalų pagrindą.
– Eisensteinas rašo, kad klimato kaitos aktyvizmas „persunktas karinio pasakojimo, karinių metaforų ir strategijų“. Ar panašiai atrodo žvelgiant ir į lietuvišką kalbėjimo apie klimato kaitą naratyvą? Kaip manote, kodėl dalis lietuvių vis dar abejingi šiai temai?
– Viena abejingumo priežasčių galėtų būti kaltės ir bejėgiškumo jausmai ir impulsas nuo jų atsiriboti. Kitas, manau, su tuo susijęs aspektas – pats problemos formulavimas, pagrindinį dėmesį skiriant CO2 emisijai. Kadangi ryšys tarp klimato atšilimo ir žmonių veiklos išskiriamo CO2 kiekio yra toks kompleksiškas ir, jį tinkamai įvertinti gali tik mokslininkai, nemaža dalis galios struktūromis nepasitikinčių piliečių šias išvadas iš principo atmeta. Ši tendencija pastebima visame pasaulyje. Į tai atsižvelgdamas Eisensteinas siūlo į klimato kaitą žvelgti per kitą, visiems daug prieinamesnę vietinių ekosistemų prizmę. Anot jo, net jei klimatas pradėtų vėsti, o ne šilti, tai neturėtų tapti priežastimi nustoti rūpintis gamta. Gamtos irimo pasekmes galime matyti plika akimi, stebėdami vandens, gyvūnijos ir augalijos pokyčius arčiausiai mūsų esančioje aplinkoje. Bet tam pirmiausia turime suvokti, kad esame tos gamtos dalis ir problemų sprendimo galime imtis patys, nesitikėdami, kad viską išspręs globalios institucijos.
– Skaitydama šią knygą su viskuo sutikau, išskyrus siūlymą stabdyti visuomenių militarizavimą, tai, esant tokiai situacijai su mūsų kaimyninėmis valstybėmis, tiesiog atrodo nerealu. Ar knygoje esama kažko, kam pati turėtumėte kontrargumentų ar pastabų?
– Knyga parašyta jau žvelgiant iš kitos, mums dar neįprastos, bet kai kur jau bundančios – bendrasties – perspektyvos. Kol matome save kaip atskirus nuo aplinkos, nuo kitų žmonių, netgi nuo tam tikrų, nepriimtinų savo pačių asmenybės dalių, tol ne tik idėja apie demilitarizaciją, bet ir daugybė kitų knygoje pristatomų pasiūlymų atrodo fantastiniai. Manau, verta skaityti šią knygą ne stengiantis jos idėjas sutalpinti į dabartinę mūsų pasaulėžiūrą, o priimti ją kaip kvietimą žengti į mums dar nežinomą, bet galbūt jau kažkam rezonuojantį naujų, neįtikėtinų galimybių pasaulį. Šį pakvietimą knygoje autorius paremia realiais, neįtikėtinai skambančių, bet jau įgyvendintų idėjų pavyzdžiais, suteikiančiais prošvaistę, kad ir tai, kas šiandien mums vis dar atrodo nerealu, kada nors taps įmanoma.
