Leidyklos VAGA išleistoje naujoje britų autoriaus ir žurnalisto Oliverio Burkemano knygoje „Priešnuodis“ supažindinama su neįprasta draugija – eksperimentinės psichologijos šalininkais, budistais, terorizmo ekspertais, dvasiniais mokytojais, verslo konsultantais, filosofais – kurią vienija bendras kiek netikėtas požiūris į gyvenimą. Jie tikina, kad „pozityvi mąstysena“ ir neišsenkamas optimizmas yra ne sprendimas, o problema. Yra alternatyvus, „negatyvusis“ kelias į laimę ir sėkmę, ir šiame kelyje būtina sąlyga – atvirai priimti tai, ko didžioji dauguma žmonių visomis išgalėmis vengia: pesimizmą, nesaugumą, netikrumą, nesėkmes. Dalinamės ištrauka iš kurstančios mąstyti, apverčiančios nuostatas ir pakylėjančios O. Burkemano knygos „Priešnuodis“ – kurį drąsiai būtų galima vadinti pagiriamuoju žodžiu negatyviai mąstysenai.
Ar ambicingi tikslai – laimingo gyvenimo pagrindas?
Daugybėje savigalbos knygų teigiama, kad ambicingi ir itin konkretūs tikslai – tai laimingo ir pasitenkinimą teikiančio gyvenimo pagrindas: „Kitais metais tuo pačiu metu būsiu vedęs savo svajonių moterį; sėdėsiu savo namo prie jūros balkone; uždirbsiu 10 tūkstančių svarų per mėnesį!“ Vienas iš uoliausių tokios strategijos propaguotojų Brianas Tracy knygoje „Tikslai! Pakilkite į viršūnę greičiau, nei kada nors svajojote“ („Goals! How to Get Everything You Want – Faster Than You Ever Thought Possible“) teigia, kad „gyventi neturint aiškių tikslų – tai tas pat, lyg vairuoti tirštame rūke... Aiškūs tikslai leidžia spausti gyvenimo greičio pedalą ir sparčiai lėkti pirmyn.“
Tačiau Džordžo Vašingtono universiteto vadybos studijų profesorius Ch. Kayesas pastebi, kad dažnai būna visai ne taip. Veiklos tikslas iškeliamas, paskelbiamas ir paprastai priimamas džiaugsmingai. Tačiau tada pradeda aiškėti, kad toks sprendimas nebuvo pats geriausias – prasideda tikslodicėja. Tikslo siekti trukdantys faktai tampa priežastimi, verčiančia dėti daugiau pastangų ir išteklių. Nieko keista, kad padėtis dar prastėja. Ch. Kayeso manymu, panašiai nutiko ir kopiant į Everestą 1996 metais.
Everestą jis mini kaip metaforą, rodančią, kaip pražūtinga beatodairiškai siekti tikslo. Dėl to dažnai sulaukia pasipiktinusių klausytojų replikų. Bet Ch. Kayesas nuomonės nepakeitė: „Nesuklysiu pasakęs, kad apie Everesto katastrofą galvoju kone kasdien. Šis įvykis man – beveik kaip artimojo mirtis. Galima sakyti, esu apsėstas šios minties.“ Ch. Kayeso įvykių hipotezę patvirtina patikimi duomenys, gauti 1963 metais atlikus dabar beveik jau užmirštą psichologinį tyrimą. Tyrimo dalyviai buvo profesionalūs alpinistai, kopimo į Everestą ekspedicijos dalyviai.
Tais metais septyniolika kopėjų tikėjosi tapti pirmaisiais amerikiečiais, pasiekusiais šio kalno viršūnę. Psichologas Jamesas Lesteris suprato, kad ši ekspedicija – geriausia proga išsiaiškinti, kas skatina žmones ryžtis tokiems sunkiems ir pavojingiems iššūkiams. Iš Jungtinių Valstijų karinio laivyno gavę finansavimą, J.Lesteris su keliais bendradarbiais alpinistus sukvietė į Berklį Kalifornijoje, ir jie atliko kelis asmenybės testus. Paskui, rodydamas nepaprastą atsidavimą šiam tyrimui, J.Lesteris iš saulėtosios Kalifornijos į ekspediciją išvyko su alpinistais ir lydėjo iki antrosios stovyklos beveik šešių su puse kilometrų aukštyje. Ten kopėjai ir šerpai atliko dar kelis jo paskirtus testus.
Stiprėjant abejonėms auga pasiryžimas įveikti iššūkius
Knygoje „Destructive Goal Pursuit: The Mountain Everest Disaster“ („Pražūtingas tikslo siekimas: tragedija Evereste“) Chrisas Kayesas pateikia J.Lesterio sudarytą tipiško kopėjo į Everestą portretą: jis „nenustygsta vietoje, nepakenčia rutinos, trokšta būti nepriklausomas, dominuoja asmeniniuose santykiuose ir menkai domisi socialiniu bendravimu kaip reiškiniu. Tokie žmonės labai trokšta pasižymėti ir būti savarankiški.“ Tokia išvada ypatingai nestebina. J.Lesteris tik patvirtino, ką ir taip žinome: kopėjai – tai dominuoti mėgstantys vienišiai, nepaisantys socialinių normų. Kur kas labiau patraukia kasdienių dienoraščių įrašai, kuriuos, J.Lesterio paprašyti, žygio dalyviai pildė visus tris pasirengimo ekspedicijai mėnesius ir visą laiką, kol užkopė į viršūnę.
Pakeliui į pagrindinę stovyklą amerikiečių alpinistai pasidalijo į dvi grupes, turinčias skirtingas nuomones, kaip geriausia kopti į viršūnę. Didesnė grupė pasisakė už puikiai žinomą maršrutą pietiniu šlaitu – šią kalnų perėją talžo stiprūs vėjai, todėl sniego čia beveik nėra. Mažesnioji grupė norėjo kopti vakariniu kalnagūbriu – atokiu ir dar neišbandytu maršrutu (net ir šiandien kraupus statistinis paradoksas teigia, kad žuvusiųjų, kopiančių vakariniu kalnagūbriu, dalis siekia daugiau nei 100 procentų, kitaip tariant, eidami šiuo maršrutu, daugiau žmonių mirė nei pasiekė viršūnę).
Pastebėjęs išsiskyrusias kopėjų nuomones, J.Lesteris paprašė dienoraščiuose reguliariai rašyti, kaip, einant pasirinktu maršrutu, kinta jų optimistinės ar pesimistinės nuostatos. Vėliau atlikta dienoraščių įrašų analizė atskleidė netikėtus rezultatus. Artėjant tai dienai, kai turėjo būti pasiekta viršūnė, vakariniu šlaitu kopusios grupės optimizmas sparčiai blėso, jį gožė vis didesnės abejonės. To buvo galima tikėtis, žinant, kad kopė neišbandytu maršrutu. Tačiau iš įrašų galima spręsti, kad, stiprėjant kopėjų abejonėms ir pesimizmui dėl vakarinio maršruto, kartu augo ir pasiryžimas jį įveikti. „Kuo labiau kopėjai abejojo savo galimybėmis sėkmingai pasiekti viršūnę, – rašo Ch.Kayesas, – tuo labiau buvo pasiryžę laikytis pasirinkto plano.“
Negatyvus kelias į laimę – mažiau pražūtingas?
Jei kada skaitėte kokią nors populiarią knygą apie ateities planavimo svarbą, joje beveik neabejotinai – ir gal ne kartą – buvo paminėtas Jeilio universiteto atliktas tikslų tyrimas. Dabar jo rezultatai tapę kone legenda, nes įrodo, kaip svarbu detaliai planuoti gyvenimą: tyrimo rezultatai cituojami ir minėtoje Briano Tracy knygoje „Tikslai!“ („Goals!“), ir daugybėje kitų veikalų, nuo iš pažiūros gana mokslinių (kad ir „Psychological Foundations of Success“ („Psichologiniai sėkmės pagrindai“) iki populiariosios literatūros (vadybos vadovėlis „Train Your People and Whack the Competition“ („Mokykite savo darbuotojus ir atsikratykite konkurencijos“).
Tyrimo esmė tokia: tyrėjai paklausė 1953 metų laidos Jeilio universiteto absolventų, ar jie turi susirašę konkrečius viso gyvenimo tikslus. Tą buvo padarę tik 3 procentai studentų. Po dvidešimties metų tyrėjai susirado tuos pačius absolventus, nes norėjo sužinoti, kaip susiklostė jų gyvenimas. Rezultatai buvo vienareikšmiai: tie 3 procentai, žinoję tikslus, finansiškai buvo labiau pasiturintys, nei tie 97 procentai kartu sudėjus. Tai pribloškianti išvada ir puiki pamoka bet kuriam jaunuoliui, svajojančiam per gyvenimą tik plaukti pasroviui. Tad visai nekeista, kad šis tyrimas savigalbos srityje ir įmonių veikloje tapo kone legenda. Vienintelė problema – kad jis išties yra legenda: Jeilio universiteto tikslų tyrimas niekada nebuvo atliktas.
Žinoma, tai, kad nėra vieno tikslų naudą įrodančio tyrimo, nereiškia, jog tikslų turėjimas neturi privalumų. Yra daugybė išties atliktų ir jų naudą patvirtinančių tyrimų. Tačiau ši istorija įrodo, kokias aukštumas pasiekė žavėjimasis tikslais. Patys gal niekada nebuvome susirašę „gyvenimo tikslų“ ir gal nesutinkame su tariamo Jeilio tyrimo idėja, kad materialūs turtai – tai bilietas į laimę. Už viso to slypi esminis, kone visuotinis, poreikis.
Būtent tokio nuolatinio planavimo nauda ir abejoja negatyvaus kelio į laimę šalininkai, nes panašu, kad tikslų kūrimas ir noras juos būtinai įgyvendinti dažnai siaubingais būdais atsisuka prieš mus. Pagrįstai galima manyti: daugeliui mūsų ir daugumai organizacijų, kuriose dirbame, būtų naudinga kelti mažiau tikslų ir apskritai nustoti taip uoliai planuoti ateitį.
Taip galima teigti, remiantis išvada, padaryta ir Ch.Kayeso, ir Jameso Lesterio, atlikus Everesto alpinistų elgsenos tyrimą: dažniausiai ateities tikslus užsibrėžiame ir ateitį imame planuoti ne todėl, kad objektyviai manome, jog pasiruošti ateičiai ir apie ją galvoti – naudinga, o dėl kur kas emocionalesnių priežasčių – negalime ištverti neaiškumo ir nežinomybės. Nerimaudami dėl neaiškios ateities, dar atkakliau siekiame įgyvendinti pasirinktą ateities viziją – ne todėl, kad ją greičiau pasiektume, bet kad lengviau atsikratytume dabartinio netikrumo.
„Nežinomybė skatina ateitį idealizuoti, – man sakė Ch.Kayesas. – Sau imame tvirtinti, kad viskas pavyks – jei tik ta įsivaizduojama ateitis atrodys pasiekiama.“ Suprantama, norint įkopti į Everestą, tenka daug planuoti ir turėti aiškų tikslą – pasiekti viršūnę. Tačiau, remdamasis turėtais duomenimis, Ch.Kayesas teigė: 1996 metais beatodairiškai siekti pražūtingo tikslo kopėjus skatino nepakantumas netikrumui.
