„Optimizmas labai gerai apibūdina tarpukario Kauno fenomeną. Tai poimperinė sąmonės būsena – didžiulis entuziazmas statyti savo valstybę, kurti naują modernų identitetą. Tikėjimas progresu yra ir pagrindinis modernizmo bruožas“, – apie pavadinimo pasirinkimą pasakoja knygos sudarytoja architektūros istorikė Marija Drėmaitė.
1919 m. Kaunui netikėtai tapus laikinąja Lietuvos sostine, miesto transformacija prilygo stebuklui. Per 20 metų Kaunas patyrė demografinį šuolį, jo teritorija išaugo septynis kartus, pastatyta 12 000 naujų modernių pastatų, ir iš nedidelio provincialaus miesto tapo elegantiška, europietiška sostine.
Architektūra čia atliko didžiulį vaidmenį. Jos svarba nesumenko ir sovietinės okupacijos metais, kai Kauno modernistinis paveldas įkūnijo prarastą valstybingumą, tapo jo atminimu, simboliniu langu į Vakarus ir kokybės pavyzdžiu Lietuvos architektams. Ankstyvuoju sovietmečiu „socialistinio realizmo“ ideologija nepajėgė transformuoti susiklosčiusios Kauno architektūrinės tradicijos. Reprezentacinėse gatvėse atsirado netgi tiesmukų tarpukario pastatų kopijų. Šiandienos Kaunui modernistinis paveldas yra svarbus tapatybės šaltinis ir miesto žavesio ašis.
Knygoje atskleidžiami ir kiti konfliktai, pavyzdžiui, modernistinių aspiracijų ir tradicijos bei tautinės ideologijos derinimas, arba laikinumo būsena, kuri veikė tarsi stabdis, neleidžiantis judėti visu pajėgumu. „Dalis Kauno elito manė, kad neverta investuoti į statybas Kaune, nes tai prilygtų susitaikymui su Vilniaus praradimu“, – sako M.Drėmaitė.
„Optimizmo architektūra“, kurios bendraautoriai yra Vaidas Petrulis ir Giedrė Jankevičiūtė, iš ligšiolinių leidinių apie tarpukario Kauno modernizmą išsiskiria tuo, kad ne tik ne tik aprašo architektūros raidą ar atskirus pastatus, bet per architektūrą ir urbanistiką pasakoja laikmečio istoriją.
Ne pačių sugalvota sėkmės istorija
„Optimizmo architektūra“ yra ne siauram rateliui pasakojamas architektūrinių tyrinėjimų rezultatas, o istorija, papasakota su nauju įkvėpimu“, – sako Seimo narys Arūnas Gelūnas.
Jis pabrėžia, kad Kauno modernizmas pasižymi ne keletu išskirtinių statinių, o visuma – maždaug šešiais tūkstančiais išlikusių objektų.
Pasak A.Gelūno, anksčiau ėjusio Kultūros ministro ir ambasadoriaus prie UNESCO pareigas, Kauno fenomenui iki šiol skirta palyginti nedaug dėmesio: „Vilniaus baroką žino visi, o Kauno funkcionalizmo – dar ne. Kai kalbu su UNESCO ekspertais, jie sako: jei norėtumėte į paveldo sąrašą įrašyti dar vieną gotikinę bažnyčią, kaip prancūzai ar vokiečiai, – jokių šansų. Bet jūs turite tokį naratyvą – ne atskirus pastatus, o visą įkvepiantį pasakojimą, kaip lietuviai kartu su žydais, nuo bolševikų bėgančiais rusais, vietiniais lenkais ir vokiečiais kuria daugialypę europietišką kultūrą“.
2015 m. Kauno 1919–1939 m. architektūrai suteiktas Europos paveldo ženklas, miestas yra oficialus kandidatas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir 2022-ųjų metų Europos kultūros sostinė. „Tai yra objektyvus išorės įvertinimas, o ne mūsų pačių susigalvota sėkmė, paremta meile Kaunui, tarpukariui ar „Žalgiriui“, – mano A.Gelūnas.
Ši knyga lydi ir išplėtoja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą parodą „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“, kuri trečiadienį atidaryta Nacionalinėje dailės galerijoje. Ekspozicija čia veiks iki kovo 18 d., vėliau mažiausiai metus keliaus po Europą ir galiausiai apsistos Kauno miesto muziejuje.