Lietuvių kalba pasirodžiusio romano (iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė) veikėjos – dvi visai nepanašios seserys – Džulija ir Alisija. Žymi pianistė Džulija Forester po jos šeimą ištikusios katastrofos bando atgauti ramybę gimtajame Norfolke, sename Vorton Parko dvare. Čia tebegyvi prisiminimai apie senelį, aistringą orchidėjų mylėtoją. Renovuojant dvaro pastatus, į dienos šviesą iškyla kažkieno seniai rašytas dienoraštis ir sena meilės istoriją, nuo kurios prasidėjo dvaro nuosmukis. Džulija pasineria į praeitį – Olivijos ir Hario Krofordų gyvenimą. Šios jaunos poros istorija perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo laikus, nubloškia į Tailandą, ir pasirodo, kad netvirta jų santuoka nulėmė būsimų kartų, tarp jų ir Džulijos, likimą ir laimę.
„Orchidėjų namai“ – aistringas ir romantiškas pasakojimas apie kelių giminės kartų istoriją, apie visa nugalinčią meilę, nuoskaudą, kaltę ir atleidimą.
Šiame interviu Lucinda Riley kalba apie tai, kokiam žanrui priskirtų savo naująjį romaną, apie sėkmę abipus Atlanto ir kodėl jaučiasi tikras laimės kūdikis.
- Ar „Orchidėjų namai“ – Jūsų pirmas romanas?
- Pirmą knygą parašiau 22-ejų, kai susirgau ir teko kurį laiką praleisti patale. Iškart sutariau su leidykla „Simon ir Shuster“ dar dėl trijų knygų. Iš viso parašiau aštuonis romanus Lucindos Edmonds slapyvardžiu. Visi mano romanai buvo gerai perkami. Bet paskui rašydama knygą pastojau ir kūrybos teko atsisakyti – šešerius metus buvau tiesiog mama. Prieš kokius trejus metus vėl atsirado poreikis kurti. Kaip tik tada nusprendžiau parašyti „Orchidėjų namus“. Niekam nerodžiau rankraščio, kol jo nebaigiau, o tada atidaviau savo agentui ir paprašiau išsiųsti leidykloms. Šį kartą rankraštį pasirašiau tikruoju vardu. Norėjau, kad į mane būtų žiūrima kaip į naują rašytoją, be ankstesnių knygų šleifo. Nedėjau daug vilčių, nes žinojau, kokia šiuo metu sudėtinga situacija leidybos versle. Grįžusi namo ėmiau ieškoti psichologijos kursų, norėjau įgyti laipsnį, – toks buvo mano atsarginis planas, jeigu „Orchidėjų namais“ niekas nesusidomėtų. Bet didelei mano nuostabai ir džiaugsmui, leidykla „Penguin“ labai greitai atsiliepė ir nupirko romaną.
- Jei reikėtų Jūsų knygas prisikirti kokiai nors kategorijai, į kokią lentyną jas padėtumėte? Nepasakyčiau, kad tai moteriški romanai, įdomu, kaip apibrėžtumėte jų žanrą?
- Stengiuosi neriboti savęs žanrais. Mano romanus sunku priskirti kokiai nors kategorijai. Sprendžiant iš skaitytojų laiškų, mano kūryba patinka įvairaus amžiaus žmonėms. Man rašo žmonės nuo 20 iki 80 metų – tai nuostabu. Gal taip yra todėl, kad noriu kuo įtaigiau papasakoti gerą istoriją. Kadangi pati esu emocinga, mano knygos taip pat kupinos emocijų. Mano tikslas – priversti skaitytoją ką nors pajusti, bent mažuma sujaudinti jo širdį. Gyvename materialiame pasaulyje, kartais pasvarstau, kad praradome gebėjimą vertinti svarbiausius dalykus – šeimą, bendrumo jausmą, dvasingumą, gerumą ir, žinoma, meilę. Turiu galvoje ne seilėjimąsi, o tikrą jausmą. Jausmai mus geriausiai charakterizuoja, jie lemia kiekvieną mūsų poelgį. Aš net apsiverkiu, kai kuriam nors mano veikėjui nutinka nelaimė...
- Iš pradžių „Orchidėjų namai“ pasirodė Jungtinėje Karalystėje, o paskui, nepraėjus nė metams, buvo išleistas ir JAV. Koks jausmas apima, kai jūsų parašyta knyga skaitoma abipus vandenyno?
 |
| Leidyklos nuotr./Knygos viršelis |
- Nuostabus jausmas! Prieš metus knyga „Orchidėjų namai“ dar net nebuvo išleista. Džiaugiausi, kad ji atsidurs bent vienoje kitoje lentynoje, o paskui ja susidomėjo knygų klubas „Richard & Judy“ ir kitų šalių leidyklos. Niekada nepamiršiu agento, atstovaujančio man Amerikoje, skambučio aną sausį... Pasijutau kaip „X faktoriaus“ dalyvė, išrinkta į finalinį ketvertuką! Tai buvo taip netikėta, kad mane apėmė euforija. Neseniai lankiausi Frankfurto knygų mugėje, kur leidykla „Penguin“ surengė vakarėlį man ir užsienio leidėjams. Aš ir mano vaikai padėkojome 18 skirtingų kalbų, kuriomis išleista mano knyga. Vokietijoje „Orchidėjų namai“ net 14 savaičių laikėsi perkamiausių knygų dešimtuko viršūnėje ir vien ten jos buvo parduota apie 600 tūkstančių egzempliorių. Iš viso pasaulyje jau parduota beveik milijonas egzempliorių. Šiais metais planuoju apsilankyti daugumoje šalių, kuriose išleistos mano knygos. Įsivaizduokit, JAV „Orchidėjų namai“ pasirodė Valentino dieną – per mano gimtadienį. Tad savo gimtadienį atšvenčiau Niujorke! Aš – laimės kūdikis!
- Kokias knygas skaitote laisvalaikiu?
- Literatūros klausimu esu gana atsargi, bet tikrai nieko prieš paskaityti Jilly Cooper romanus! Aš aistringa skaitytoja, mėgstu įvairią literatūrą. Dažniausiai pereinu visas meilės kokiam nors rašytojui stadijas, perskaitydama viską, ką jis ar ji yra parašę. Paskutinis mano „stabas“ – F. Scottas Fitzgeraldas. Neseniai dar kartą perskaičiau visas jo knygas. Norėčiau rašyti kaip jis, Fitzgeraldas – mano herojus! Bet niekada neskaitysiu detektyvų ir visokių istorijų apie patologoanatomus. Pasaulyje užtenkamai niūrumo, bent skaitydama knygas nuo jos pabėgsiu.
- Koks Jūsų kūrybos procesas? Pirmiausiai apgalvojate siužetą ar leidžiate žodžiams lietis laisvai?
- Niekada nežinau, kur pakryps pasakojama istorija. Pasirenku laikotarpį ir vietas, kuriose vyks veiksmas, ir pradedu rašyti. Nebraižau schemų ar žemėlapių, kurių turėčiau laikytis, labai retai pasižymiu pastabas. Vos pradedu rašyti, valdžią perima mano veikėjai, o aš leidžiuosi jų vedama.
- Ką patartumėte tiems, kurie nori rašyti knygas, pasakoti vaizdingas, detalių kupinas istorijas – panašias į jūsiškes?
- Duokite laisvę vaizduotei – gyvenkite, kvėpuokite tuo pasauliu, apie kurį rašote, įkurdinkite jame savo veikėjus. Niekada nemanykite, kad tai, apie ką rašote, netikra – tikrovė dažnai gerokai keistesnė nei grožinė literatūra – kaip įrodymą galiu pateikti daugybę savo skaitytojų laiškų! Be to, jei jau pradėjote rašyti, NESUSTOKITE, kol nebaigsite! Tai gali būti lemtinga klaida.
