Šią Osamu Dazai knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o į lietuvių kalbą vertė Saulė Budrytė.
„Netekęs teisės būti žmogumi“ kalba apie istorinį laikotarpį, kai po pasaulinių karų Japonijos visuomenėje buvo juntamos beprasmybės nuotaikos. Šiame laike atveriamas pasakojimas apie vyrą Jodzo Obą, kuris per visą savo gyvenimą taip ir nepritapo visuomenėje – gyveno jos pakraštyje.
Alkoholis, narkotikai, savęs paieškos gyvenime – tai dalis atributų, kurie persekiojo tiek Jodzo Obą, tiek ir Osamu Dazai. Abu jie – rašytojas ir jo sukurtas personažas – kūrinyje tarsi susilieja į vieną asmenį, kuris ne kartą bandė nusižudyti. Tai verčia suklusti skaitytoją.
-
Anapilin iškeliavo L.Riley: kuo įdomi jos kūryba, kurią skaitė milijonai?
-
J.Conradas nebuvo gimtakalbis anglas, bet tapo britų klasiku
-
Benas Arvydas Grigas: „Leidžiu knygas, kurios man pačiam yra maloniausios“
-
E.Banytė: gyvenimas trumpas, turi skaityti tai, kas limpa prie tavęs ir prie ko prilimpi tu
Man pačiam Osamu Dazai įsiminė savo minčių dėstymu – nepaprastai įdomu sekti, kaip jis kuria idėjų labirintus, kaip prieina prie išvadų, kurios jam taip ir neleidžia patirti kitokio gyvenimo skonio. Tik tą, kuris yra likęs visuomenės pakraštyje.
1948 m. birželio 13-oji buvo paskutinė Osamu Dazai diena – tądien jis pasitraukė iš gyvenimo. Dabar Japonijoje jis yra tikra žvaigždė – po to, kai neliko kūrėjo, jo kūryba suspindo. Nors Vakarų pasaulis dar tik bando atrasti Osamu Dazai.
15min kalbasi su Osamu Dazai knygos „Netekęs teisės būti žmogumi“ vertėja Saule Budryte – apie šią knygą, jos išskirtinumą, Japonijos rašytojo fikcijos ir realybės pasaulį bei gyvenimą visuomenės pakraštyje.
– Kaip jums į rankas pateko Osamu Dazai knyga „Netekęs teisės būti žmogumi“? Pamenate, kokios mintys užplūdo pirmą kartą ją perskaičius?
– Apie šį rašytoją žinojau jau labai seniai, ko gero, dar mokykloje, bet „Netekęs teisės būti žmogumi“ pirmą sykį perskaičiau jau studijų metais, kai rinkausi temą savo bakalauriniam darbui. Tuo metu atrodė, kad knyga savyje talpina itin stiprų emocinį krūvį, nes tai paskutinis užbaigtas Dazai kūrinys prieš pat rašytojo savižudybę – tarsi savotiškas jo testamentas. Tai nebuvo kūrinys, kurį perskaitęs gali tuoj pat užmiršti.
– Osamu Dazai laikomas vienu svarbiausių XX amžiaus Japonijos autorių, dar ir dabar prie jo kapo Tokijuje renkasi gerbėjai taip atiduodami pagarbą rašytojui. Tačiau Vakarų pasaulyje jis yra mažiau žinomas. Kodėl Vakarų skaitytojai dar nespėjo atrasti Osamu Dazai?
– Sunku būtų įvardyti tikslią priežastį, bet manau, jog turėjo įtakos ir faktas, jog Dazai mirė pakankamai jaunas prieš spėdamas pelnyti kritikų ir literatų pripažinimą tiek Japonijoje, tiek globaliai.
Pačioje Japonijoje jis pagaliau buvo įtrauktas į svarbiausių rašytojų panteoną tik po savo mirties. Taip pat jis nelaimėjo jokių žymesnių literatūros premijų, tad galbūt tai mažiau imponuoja Vakarų skaitytojui?
Galima sakyti, kad rašytojai Japonijoje priklauso padidintos rizikos grupei, o pati savižudybė neretu atveju romantizuojama.
– Osamu Dazai – tai slapyvardis. Tikrasis autoriaus vardas yra Shūji Tsushima. Kokią prasmę slepia šis pseudonimas? Ir kodėl autoriui jo prireikė?
– Slėptis po įvairiais pseudonimais yra gan įprasta praktika tarp rašytojų tiek Japonijoje, tiek pasauliniu mastu, o dėl Dazai slapyvardžio reikšmės ir kilmės esama įvairių spekuliacijų, tačiau niekas lig šiol nežino tikslaus atsakymo.
Prieš apsistodamas ties „Osamu Dazai“ autorius pakeitė ne vieną pseudonimą. „Osamu“ greičiausiai yra paimtas iš paties rašytojo vardo, nes antrasis skiemuo „ji“ iš „Shūji“ užrašomas tuo pačiu hieroglifu, kaip ir „Osamu“ – tai kitas jo tarimas.
„Dazai“ kilmei pats autorius yra pateikęs bent kelias prieštaringas versijas, bet reikia nepamiršti, kad jis pasižymėjo savitu humoro jausmu ir polinkiu vedžioti kritikus ir skaitytojus už nosies. Dazaifu – Japonijoje VII a. antroje pusėje įsteigtas valdžios organas, kurio jurisdikcijoje buvo Kiūšiū, Iki ir Cušimos salos, todėl toks pseudonimas dėl keliamų asociacijų skambėjo gan pretenzingai silpnos sveikatos berniukui iš kaimo, koks buvo Shūji Tsushima.
Egzistuoja versija, jog Dazai savo slapyvardį pasirinko vieno aukšto dazaifu pareigūno ir poeto garbei, mat šis taip pat turėjo išskirtinį pomėgį alkoholiui.
– Knyga „Netekęs teisės būti žmogumi“ yra atspindys vadinamojo „romanas apie save“ žanro. Kuo išskirtinė tokia kūryba ir kuo šiame kontekste įdomus Osamu Dazai?
– „Romanas apie save“ (jap. watakushi shōsetsu) yra specifinis, europietiškos natūralizmo srovės įkvėptas literatūros žanras, kuris tapo dominuojančia tendencija japonų literatūroje nuo pat XX a. pradžios.
Tradiciškai tai būna pasakojimas pirmu asmeniu, kuriame išsitrina riba tarp autoriaus ir pagrindinio herojaus, nes visi aprašomi įvykiai, prieštaravimai yra paties autoriaus prieštaravimai. Pagrindinis tokio kūrinio vertinimo kriterijus – kiek rašytojas–herojus yra nuoširdus savo išpažintyje. Žanrui būdingas kraštutinis atvirumas, kuris vietomis šokiruoja. Tai iliustruoja rašytojo Shimazaki Tōson pavyzdys, kai 1918 m. periodiškai pradėjus leisti „Naują gyvenimą“ jis sulaukė kritikų pasipiktinimo amoraliu elgesiu dėl ten aprašomų savo kraujomaišiškų ryšių su dukterėčia. Nepaisant to, kūrinys buvo įvertintas už rašytojo nuoširdumą perteikiant savo vidines moralines kovas.
Dazai vėliau į šį žanrą įneša naujų vėjų, kai jo finaliniame kūrinyje „Netekęs teisės būti žmogumi“ pasakotojas jau nebe pagrindinis herojus, o pašalinis žmogus, atsitiktinai gavęs ir perskaitęs jo užrašus. Distancija suteikia kūriniui objektyvumo, tačiau tuo pat metu galutinai panaikinama riba tarp fikcijos ir realybės.
– Išties šis romanas atrodo tarsi fikcija, tačiau peržvelgus Osamu Dazai biografiją matome, kad tiek kūrinyje, tiek autoriaus gyvenime daug paralelių – nepritapimas visuomenėje, alkoholizmas, nesuskaičiuojama gausa moterų, bandymai nusižudyti, kūrybiniai norai. Ko „Netekęs teisės būti žmogumi“ skaitytojui atskleidžia daugiau – Osamu Dazai gyvenimo išpažinties ar gebėjimo kurti fikciją?
– Manau, kad toks buvo Dazai tikslas – skaitytojui sukelti tam tikrą mįslingą įspūdį, pasimetimą mėginant iššifruoti, kiek iš tiesų autobiografinis yra šis kūrinys. Vis dėlto, nepaisant nenuginčijamų panašumų, pradėjus lyginti gyvenimo faktus, kūrinyje rastume daug pagražinimų, utriravimo ir neatitikimų su autoriaus biografija. Taip pat tai toli gražu ne vienintelis Dazai kūrinys, glaudžiai persipinantis su jo paties gyvenimu. Man regis, jog rašytojas kūrė savotišką legendą apie savo paties personažo „Osamu Dazai“ ar „Jodzo Obos“ (neminint kitų) gyvenimą, tam pasitelkdamas tiek fikciją, tiek išpažintį.
Prieš apsistodamas ties „Osamu Dazai“ autorius pakeitė ne vieną pseudonimą.
– Kalbant apie herojų Jodzo Obą, ar sau radote atsakymą, kodėl Osamu Dazai personažas taip ir nerado galimybės pritapti visuomenėje? Jis ją smerkė ir kaltino dėl daugelio dalykų, kūrinys atskleidžia, kad neretai ir šlykštėjosi tuo, ką žmonija apskritai nuveikė istorijos eigoje. Galbūt tiek Jodzo Oba, tiek pats knygos autorius buvo asmenys, kurie kiek plačiau žiūrėjo į tai, kas mes, žmonės, esame iš tikrųjų, ko kiekvienas iš mūsų siekiame ir ką turime vardan to aukoti?
– Šiam personažui būdingi kraštutinumai: jis yra hiperjautrus, naivus, negeba priimti savarankiškų sprendimų, veikėjas, kuris niekad taip ir nesugebėjo „suaugti“. Taip pat jam būdingas radikalus individualizmas visuomenėje, kur sociumo, bendruomenės poreikiai visada buvo aukščiau individo poreikių.
Manau, kad savo atsakymą į šį klausimą skaitytojas turėtų atrasti pats, nes kūrinys yra labai dėkingas interpretacijoms.
– Romanas pirmą kartą išleistas 1948 metais, kai Japonijos visuomenė buvo apimta nevilties nuotaikų, ieškojo prasmės užuomazgų. Kuo šiame kūrinyje dėstomos Osamu Dazai mintys aktualios šių dienų skaitytojui? Išties šioje pandeminėje nežinioje neretas iš mūsų taip pat balansuojame ties neviltimi ir noru atrasti prasmę.
– Iš tiesų tai lūžinio laikotarpio kūrinys, pasirodęs netrukus po Japonijos pralaimėto karo. Netrūksta sakančių, jog šiuo metu pasaulis irgi išgyvena lūžinį laikotarpį, kuomet vyksta savotiška paradigmų kaita.
Manyčiau, kad šiuo atžvilgiu knyga pasirodė tinkamu metu: galbūt net po tiek metų kai kurie skaitytojai galės pritaikyti kažką sau, tokiu būdu atrasdami šiokią tokią paguodą ieškant prasmės. Kūrinys galėtų būti atsvara šiuolaikiniam gyvenimo būdui ir ritmui, kur nuolat reikalaujamas perdėtas pozityvumas.
– Vieni dramatiškiausių Osamu Dazai knygos momentų – bandymai nusižudyti. Sukrečia tai, kaip autorius, dėstydamas savo pasaulio filosofiją, prieina prie minčių, kai savižudybė atrodo lieka vienintele galimybe. Personažas ir pats Osamu Dazai nusižudyti bandė net kelis kartus. Ar tai yra atspindys, kad ir pačiam Osamu Dazai buvo sunku gyventi užribyje? Jis juk ir pats šlykštėjosi savo turtinga prigimtimi. Galų gale – vienas jo įkvėpėjų, rašytojas Ryūnosuke Akutagawa, taip pat nusižudė.
– Dazai čia tikrai nebuvo išimtis – be jo gyvybę sau atėmė ne tik Akutagawa, bet ir tokie rašytojai kaip Yukio Mishima bei Nobelio premijos laureatas Yasunari Kawabata. Praėjus metams nuo Dazai mirties, šalia jo kapo nusižudė ir buvęs jo mokinys Hidemitsu Tanaka.
Galima sakyti, kad rašytojai Japonijoje priklauso padidintos rizikos grupei, o pati savižudybė neretu atveju romantizuojama.
Žinoma, Dazai buvo nepaprastai sukrėstas ir nesavalaikės Akutagawos mirties. Tiesa ir tai, jog jis didelę dalį savo gyvenimo praleido kažkur visuomenės paraštėse, tas pats galioja ir jo kūrybai – jis kelis kartus negavo prestižinės Akutagawos premijos, jo nepripažino svarbiausi to meto Japonijos rašytojai, kol po mirties jis buvo iškeltas kaip stabas tragiško ir visuomenės nesuprasto herojaus įvaizdžiui įtvirtinti.
– „Netekęs teisės būti žmogumi“ atveria naują ir dar nepažintą žvilgsnį į Japonijos literatūrą. Kuo jus žavi Tekančios Saulės šalies autorių kūryba? Kuo ji išskirtinė? Kokius autorius ir jų knygas norėtumėte pristatyti lietuvių skaitytojams?
– Aš pati esu modernios japonų klasikos ir R.Akutagawos gerbėja – šis rašytojas gebėjo meistriškai prikelti naujam gyvenimui tradicines japoniškas istorijas, praturtindamas jas moderniais psichologiniais motyvais. Norėčiau lietuvių kalba pagaliau išvysti daugiau šiuolaikinių jo vertimų. Manau, kad vertinga būtų išleisti ir kitą kertinį Dazai kūrinį „Besileidžianti saulė“.
– Ačiū už pokalbį.
