– Jūs gavote Astridos Lindgren apdovanojimą, tai lyg ir Nobelio prizas Vaikų literatūros kūrėjams. Jūsų kaip autoriaus ir dailininko sėkmė dabar švenčiama visame pasaulyje, bet Jūs kaip žmogus dar nesate visiems pažįstamas. Kaip galėtumėte save pristatyti?
– Knygą „Prarastas daiktas“ kartu su režisieriumi Andrew Ruhermannu pavertėte į trumpametražį animacinį filmą, kuris laimėjo netgi Oskaro apdovanojimą – sveikinu! O kaip Jums, australui, pasirodė tas Holivudas?
– Jūsų knygos vaikams yra lygiai taip pat mėgstamos ir suaugusiųjų. Kaip Jūs įsivaizduojate savo skaitytojus?
– Kuo skiriasi gera iliustracija nuo blogos?
– Kaip atrodo Jūsų darbo vieta?
– Būdamas 37 m. jau gavote svarbiausią literatūrinį apdovanojimą, kas toliau?
– Kokį gebėjimą dar norėtumėte įgyti?
– Koks yra sėkmės jausmas?
– Dažniausiai Jūsų knygų veikėjai yra įvairios paklydusios sielos keistuose pasauliuose. Ar kūrėjui reikia vienatvės?
– Jūsų darbai dažniausiai neturi daug teksto. Ar ir gyvenime naudojate tiek nedaug žodžių?
– Kur ieškote įkvėpimo savo istorijoms?
– Kai buvote vaikas, kuo norėjote tapti užaugęs?
– Esate sakęs, kad Jūsų istorijos gimsta ir išsivysto iš visokių mažų keverzonių, kurių sukuriate šimtus. O kas nutinka su tais eskizais, kurie nevirsta istorijomis?
– Jūsų istorijos dažnai paliečia tokias temas kaip depresija, vienišumas, susvetimėjimas. O kaip nupieštumėte meilę?
– Ar yra kas nors, ką vis stengiatės ir stengiatės nupiešti, bet nesiseka taip, kaip turėtų?
– Kiek Shaunas Tanas pats yra panašus į istorijų herojus?
Sh. Tanas šiuo metu yra parašęs apie 15 knygų. Lietuvoje jau išleistos dvi: „Atokaus priemiesčio istorijos“ ir „Prarastas daiktas“ (leidykla „Nieko rimto). Abi knygos turi keistus, į nieką nepanašius veikėjus, vietovės – tokios, kuriose greičiausiai niekad nepabuvosi, o pasakojama apie dalykus, kurie dažnai lieka užmarštyje. Pirmoji knyga jungia netradicines istorijas apie keisto miestelio įvykius. Antroji knyga, pagal kurią sukurtas trumpametražis animacinis filmas pelnė „Oskarą“, iš pirmo žvilgsnio paprasta – apie pamestą daiktą ir jį atradusį žmogų. Tačiau Shauno Tano knygos – tai vizualiojo pasakojimo galia paremtos istorijos, kurios labiau ne pasakojamos, bet jaučiamos, ir kurias būtina paskaityti – patiks ar ne, galėsi spręsti tik pabandęs.
