Po 1926 m. perversmo emigracijoje atsidūręs ir Vilniaus universitete disertaciją apsigynęs P.Ancevičius tapo vienu žymiausių Lenkijos sovietologų. 1939 m. ištremtas iš Vilniaus, jis gyveno Varšuvoje ir dirbo dienraštyje „Kurjer Warszawski“. Pirmojo karo mėnesio pabaigoje grįžęs į Lietuvą, P.Ancevičiaus Varšuvos apsiaustį aprašė dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbtoje reportažų serijoje.
Šiame laikraštyje pasirodė ir jo reportažai iš Vilniaus. Vėliau, kaip „Lietuvos žinių“ korespondentas, P.Ancevičius išvyko į Berlyną. Iš ten į Lietuvą grįžo tik 1942 m. Po poros metų pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą, kur apie 1958 m. pradėjo rašyti atsiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą. Juose jis taipogi atsiminė 1939 m. reportažus iš Vilniaus ir papildė faktais, kurių anuomet nepraleido cenzūra, ir įvykių Kaune aprašymu.
P.Ancevičiaus reportažai ir atsiminimai grįsti ne tik asmenine patirtimi Lenkijoje ir Lietuvoje, bet ir įspūdžiais, patirtais bendraujant su jo pažįstamais aukštais to meto lenkų ir lietuvių politikais bei visuomenės veikėjais.
Vienas tokių buvo Varšuvoje gyvenęs poetas Juozapas Albinas Herbačiauskas, be kitų dalykų tarp amžininkų garsėjęs kaip mistikas ir pranašas.
Siūlome porą ištraukų iš knygos su autoriaus užrašytomis J.A.Herbačiausko pranašystėmis Lenkijai pačioje karo pradžioje ir praėjus porai jo savaičių:
J.A.Herbačiausko samprotavimai
J.A.Herbačiauskas, su kuriuo gyvenant Varšuvoj tekdavo laikas nuo laiko susitikti ir pasikalbėti įvairiais klausimais, – rugsėjo 4 dieną atrodė kažkaip neprastai. Nuo karo pradžios nebuvau jo matęs. Galimas dalykas, kad karas į jį, kaip ir į visus, buvo savotiškai paveikęs.
Bevalgydamas „Vrublio“ restorane pietus, kaip ir paprastai, diskutavome įvairiais klausimais, arba tiksliau, aš daugiausia su įdomumu klausiau savotiškų J.A.Herbačiausko samprotavimų.
– Žmogau, – kalbėjo įsikarščiavęs J.A.Herbačiauskas, – sakau Tau, kad viskas baigta, viskas. Lenkų tautai vėl teks eiti tuo erškėčių keliu, kuriuo ji ėjo prieš atgaunant nepriklausomybę. Tai kankinių tauta. Jos tokia misija žmonijos istorijoj. Taip. Sakau Tau, kad tos kovos jai nieko gera nelemia.
– Tamsta, profesoriau, per daug pesimistiškai nukalbi. Kokiais duomenimis Tamsta gali paremti taip kategoriškus savo tvirtinimus?
– Ech, mesk tokius naiviškus pasakojimus. Man nereikalingi duomenys, nes nesu materialistas. Aš, kaip mistikas, vadovaujuos iracionališkais, dvasiniais momentais, kuriuos ne visi gali suprasti. O visa tai man leidžia tvirtinti, kad lenkų tautai vėl skirta pergyventi baisią tragediją.
– Žmogau, ar Tu žinai, kodėl nusižudė pulk. Slavikas? – nei iš šio, nei iš to metė klausimą J.A.Herbačiauskas.
– Ne, nežinau, – atsakiau, ir pradėjau aiškinti, kad to niekas negali žinoti, nes artimiausiai pulk. Slaviko stovį žmonės, su kuriais man teko kalbėti, kaip, pavyzdžiui, Aleksandras Pristonas ar pulk. Vaclovas Lipinskis, kategoriškai paneigė iš įvairių šaltinių kylančius gandus ir tvirtino, kad velionis nepaliko jokių laiškų, kuriuose būtų nurodęs savo tragiškos mirties priežastis.
– Tylėk, žmogau, susimildamas tylėk ir nekalbėk niekų, – nekantraudamas pertraukė mane J.A.Herbačiauskas ir pradėjo man aiškinti Slaveko tragiškos mirties paslaptis:
– Žmogau, atmink, kad Slavekas buvo tikras riteris ir dvasios aristokratas. Kartu jis buvo mistikas ir dau giau vadovavosi intuicija negu šaltu protu, paremtu pirkliška materialistine kalkuliacija. O toks žmogus, visą savo gyvenimą kovojęs už Lenkijos laisvę, Lenkijos likimui negalėjo būti abejingas. Jis nujautė ir matė, kad Lenkija po Pilsudskio mirties eina į baisią pražūtį ir kad nuo to jos niekas negali sulaikyti, nes nėra tinkamo vado. O tokio vado, kuris galėtų Lenkiją nuo pražūties išgelbėti, lenkų tarpe negalėjo atsirasti.
Žmogau, Tu tik įsigilink į lenkų tautos istoriją. Jos klestėjimo ir triumfo laikotarpiai yra susiję su viešpatavimu Lenkijoj nelenkiškos kultūros valdovų. Geriausiai lenkų tautai klojosi, kai ją valdė lietuviškos kilmės valdovai. Aš Tau ne kartą sakiau, kad lietuvių tautos pašaukimas – valdyti Lenkiją. Tik to nesupranta lenkai ir lietuviai. O Slavekas tai suprato ir todėl nusižudė, nes jis nenorėjo ir negalėjo, kaip riteris, būti liudininkas naujos, baisios lenkų tautos tragedijos. O žinok, kad tokiems žmonėms yra svarbu laiku numirti. Jeigu mirtis pati neateina, tai toks žmogus turi tiek drąsos ir tokį stiprų charakterį, kad jie patys mirtį pasikviečia. Didybės esmė glūdi tame, kad ji nebijo mirties. Ar Tu supranti mane?
– Taip, – atsakiau Herbačiauskui, norėdamas baigti užsitęsusią diskusiją, nors su jo išvedžiojimais ir nesutikau.
– Na, tai gerai. O dabar einame.
<...>
„.. na ką, ar aš nesakiau?!“
Tą dieną man buvo lemta susitikti ir profesorių J.A.Herbačiauską. Sutikau jį visai netikėtai, palei Vengerkevičiaus kavinę, kurioje kasdieną lankydavosi Herbačiauskas, nežiūrėdamas karo.
– Na, ką, ar aš nesakiau?! – sutiko mane iš karto profesorius su įprasta jam demoniška šypsena.
– Ką, tamsta, sakai? – atsakiau nustebęs į klausimą klausimu.
– Kaip tai ką, – jau einant mums į Vengerkevičiaus kavinę kalbėjo Herbačiauskas. – Kiek kartų sakiau tamstai, kad lenkų tauta yra kankinių tauta ir kad Lietuvos pašaukimas valdyti Lenkiją, nes kitaip su ta tauta dedasi baisūs dalykai! Sakau tau, baisūs dalykai.
– Bet aš iš tikrųjų nieko nesuprantu, ką tamsta, ponas profesoriau, nori pasakyti, – tariau aš, vis labiau stebėdamas profesorių, kuris man atrodė, kažkaip nepaprastai per paskutines savaites pasikeitęs, susenęs, ypatingai nervuotas ir t. t.
– Žmogau! O joj, o joj! Kas su tavimi pasidarė, kad tu nesupranti taip paprastų dalykų? – nervinosi Herbačiauskas. – Nejaugi karas būtų į tave taip kvailinančiai paveikęs, kaip ir kitus?
– Bet iš tiesų, profesoriau, negaliu suprasti. Gal ir karas taip į mane paveikė, – atsakiau.
– Taigi, žmogau, juk dabar jau viskas aišku, absoliučiai viskas, – kalbėjo mostaguodamas rankomis Herbačiauskas.
– Kaip tai viskas? – įsiterpiau.
– Tylėk ir klausyk! – atkirto jis kategoriškai ir kalbėjo toliau. – Žmogau, dabar visai aiški pasidarė ta didelė lenkų tautos tragedija, kad ką lietuvis sukūrė, tą lenkai prašvilpė. Tu supranti dabar mano žodžių prasmę apie tai, kad Lietuvos pašaukimas valdyti tą kankinių tautą.
– Taip, suprantu, – atsakiau.
– Na, tai įsikalk sau į galvą tą teisybę, kad Lenkiją sukūrė lietuvis Pilsudskis ir kol jis ją valdė, tol buvo viskas tvarkoj. Tas jo lietuviškas genijus surasdavo išeitį iš sunkiausių situacijų. O dabar mes matom, prie ko lenkai privedė jo palikimą. Žmogau, jie prašvilpė Lenkiją, taip, prašvilpė ir tai per porą savaičių. Juk jau Lenkijos nėra. Tu supranti, kad jos jau nėra ir tai taip per trumpą laikotarpį. O jeigu būtų gyvas Pilsudskis, jo lietuviškas genijus jam tikriausiai būtų padėjęs neleisti Lenkijos į katastrofą taip, kaip jis jau anksčiau ne kartą apsaugojo nuo pražūties. O vieni lenkai buvo bejėgiai, jie nežinojo, ką daryti, ir tik patys sau savo rankomis iškasė duobę, leisdami vokiečiams susitarti su sovietais. Sakau tau, kad tu visa tai sau gerai įsikaltum į galvą, žmogau!
– Būtent, ką?
– O gi tą, kad lenkai prašvilpė lietuvių palikimą, išskasdami sau patys savo rankomis duobę.
Staiga Herbačiauskas pasidarė nepaprastai sentimentalus ir pakeitė pasikalbėjimo temą. Pradėjo jis prisimindinėti Lietuvos žurnalistų ekskursiją Varšuvoje, su kurios dalyviais Faustu Kirša, Keliuočiu ir Paleckiu teko Herbačiauskui ir man praleisti keletą valandų diskutuojant ir kalbantis įvairiomis temomis.
– Įdomu, ką jie dabar veikia? – teiravosi Herbačiauskas. – Jie turbūt mane visai pamiršo. Jeigu kas mane prisimena, tai tik Keliuotis.
– O gal Kirša ir Paleckis taip pat tamsta mini, kokioj nors kavinėj Kaune, gerdami kavą, – tariau.
– Taip, taip, gal ir mini. Juk Paleckis padarė nuotrauką, išeinant mums iš „Žvirblio“ restorano, o neprisiuntė.
Beminint pažįstamus, su kuriais dar taip neseniai šnekučiavome Varšuvoj, Herbačiauskas prisiminė ir buvusį „Vilniaus žodžio” redaktorių Joną Lotvį, kuris 1938–1939 m. studijavo varšuviškėj politinių mokslų mokykloje ir kuriam jis ne kartą burdavo, pranašaudamas ateitį.
– Lotvys, turbūt, kariuomenėj, – kalbėjo Herbačiauskas. – O gal jis jau į nelaisvę pakliuvo? Gyvas tai jis dar tikrai yra. Taip sako mano nujautimas.
– Nujautimas kai kuomet gali ir klaidinti žmogų, – įterpiau, lyg ir norėdamas palaikyti kalbą.
– Taip, bet tik ne Herbačiauską, – atsakė jis su patosu. – Manęs nujautimas niekad neapvylė ir jis man sako, kad Lotvys yra dar gyvas, tik nežinau kur.
Kiek patylėjęs, Herbačiauskas tęsė:
– O aš Lotviui išbūriau, kad jis daugiau į Varšuvą neatvažiuos. Taip. Jis man nenorėjo tikėti, bet štai pasirodo, kad mano pranašystė neišsipildė. Lotvys į Varšuvą neatvažiavo.
– O gal tamsta paburtum man? – įsiterpiau.
– Žmogau, dabar ne pranašavimams laikas, – atsakė Herbačiauskas.
