Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į vokiečių nelaisvę pateko daug britų, amerikiečių, kanadiečių, kitų Vakarų šalių karių. Karo lakūnams buvo sukurtos atskiros belaisvių stovyklos, viena jų – „Stalag Luft III“. Čia belaisviai neketino sėdėti rankas sudėję ir suplanavo pabėgti. „Per karą kiekvieno karininko pareiga, nors jam likimas lėmė tapti karo belaisviu, visais įmanomais būdais stengtis pabėgti“ – knygoje „Didysis pabėgimas“ rašo Paulas Brickhillas. Suplanavę pabėgimą iš „Stalag Luft III“, belaisviai atliko neįtikėtiną darbą: plikomis rankomis ir primityviais įrankiais jie kasė tunelius, padirbinėjo pasus, gamino netikrus ginklus, siuvo vokiečių karininkų uniformas – jų prireiktų ištrūkus. Pabėgimui vadovavo legendinis Rogeris Bushellis, dar žinomas kaip Didysis X. Jo ilgiau nei metus kruopščiai rengtai operacijai ruoštasi taip slaptai, kad įtarieji vokiečių sargybiniai nieko nesužinojo. Pagaliau atėjus lemiamai nakčiai, sekundžių tikslumu suplanuotas pabėgimas pradėtas įgyvendinti. Deja, ne viskas vyko pagal planą...
„Didysis pabėgimas“ – tai istorija apie žygdarbį įveikus didžiulius sunkumus. Ji įrodo, kad niekas nesutrukdys grupei vyrų, kad ir kokios tautybės jie būtų, siekti savo tikslo. Padariniai gali būti tragiški, tačiau dirbdami drauge žmonės gali pasiekti viską.
Lietuvių skaitytojams bus įdomu, kad vienas iš bėglių buvo britų karinėse oro pajėgose tarnavęs lietuvių pilotas kapitonas R.Marcinkus. Kartu su grupe likimo draugų lietuvis buvo pagautas prie Dancigo (dab. Gdanskas, Lenkija) ir sušaudytas 1944 m. kovo mėn.
Pagal šią knygą 1963 m. pastatytas žymus „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape).
Ištrauka
Vienas tunelis, kaip nusprendė Rogeris, turės eiti nuo 123-iojo bloko po vakarine tvora iki miškų tolumoje – akivaizdus sprendimas, nes šis barakas arčiausiai tvoros. Jis taip pat stovėjo atokiausiai nuo vokiečių kareivinių ir toliausiai nuo vartų. Vadinasi, čia daugiausia nuošalumo ir daugiau galimybių įspėti apie netikėtą paiešką. Tai irgi reiškė, kad kaip tik šį baraką ir įtars vokiečiai, bet juk visko negali turėti.
– Šitą pavadinsim „Tomu“, – pasakė Rogeris dėmesingam komitetui. – Juos reikės vadinti tik vardais ir niekaip kitaip. Jei koks niekšas šioje stovykloje neatsargiai pratars žodį „tunelis“, surengsiu jam karo lauko teismą.
Antrasis tunelis turėjo eiti iš 122-ojo barako, nes šis stovyklos viduryje sukeltų ne tiek daug įtarimų. Jis bus vadinamas „Diku“. Trečiasis eis iš 104-ojo barako šalia šiaurinės tvoros. Čia reikės kasti papildomą šimtą metrų, tačiau vokiečiai šią vietą laikys mažai tikėtina. Rogeris pavadino jį „Hariu“.
Rogeris, Floody’is ir kiti tunelių karaliai, ieškodami tinkamos vietos liukui, apžiūrėjo tris barakus. Tai pati svarbiausia darbo dalis, nes tunelius paprastai išduodavo liukai. Todėl slaptos durys turi būti tobulos. Tai tikras galvos skausmas, mat vokiečiai pastatė barakus maždaug pusmetrį aukščiau nuo žemės, kad galėtų po jais palįsti ir patikrinti, ar tik kas nekiša nagų prie jų tėvynės žemės. Bet padarė vieną klaidą: iš plytų ir cemento sumūrijo pamatą po kiekviena barako prausykla ir nedidelius pamatėlius po kiekvienu gyvenamuoju kambariu, kur stovėjo krosnelės. „Šeškai“ (taip buvo vadinami vokiečių sargybiniai) čia palįsti negalėjo, todėl toje vietoje ir būtų protinga įtaisyti liukus.
Balandžio 11 dieną Rogeris ir Floody’is liukams jau buvo išrinkę visas vietas. „Tomo“ liukas bus tamsiame kampe prie kamino 123-iajame bloke. „Dikas“ prasidės 122-ojo prausykloje, o „Hario“ anga bus po krosnele viename iš galinių didžiųjų kambarių 104-ajame barake.
Minskewitzius, liukų specialistas, buvo žemas, kresnas, nedidelis lenkų karininkas iš KOP, trumpa smailia ir žila barzdele, kurią nuolat pešiodavo. Vokiečių darbininkai stovykloje paliko šiek tiek cemento, tad Minskewitzius iš jo išpylė maždaug vieno kvadratinio metro betoninę plokštę ir sutvirtino medinėmis lentomis. Į ją įcementavo stovykloje besimėtančius spygliuotos vielos likučius ir į šonus įleido porą ąselių, beveik nepastebimų, bet išsikišusių tiek, kad už jų būtų galima užkabinti vielą. Pakišo plokštę po šiaudiniu čiužiniu išdžiūti, o tuo metu 123-iojo bloko cementinėse grindyse iškirto plokštę, lygiai tokio paties dydžio kaip ir tą, kurią išliejo pats.
„Valkatos“ (taip buvo vadinami belaisviai, turėję stebėti prisiartinančius vokiečių sargybinius) lauke tykojo „šeškų“, kol Minskewitzius tarsi chirurgas darbavosi kaltu. Kai baigė, savadarbė plokštė skylėje tiko idealiai ir ją buvo galima pakelti, užkišus vielą už ąselių. Pačios vielos būdavo sukišamos į plyšius, kai liukas uždarytas, bet jas per sekundę galėjai išžvejoti peiliu. Plokštė gulėjo ant paminkštinto rėmo apačioje, o visi įtrūkiai buvo užtepti cemento košele ir apžerti purvu.
Darbas padarytas taip preciziškai tiksliai, kad Rogeris ir Floody’is atsivedė Massey’į apžiūrėti vietos „Tomui“. Massey’is apžiūrėjo kampą ir pasakė:
– Vieta gera, Bushelli, bet kaip tu ją paslėpsi, kai išgremši čia skylę?
– Jau išgremžėm, sere, – tarė Rogeris, o Massey’is pasilenkė ištiesęs sužalotą koją ir įsistebeilijęs vos įžiūrėjo kontūrus. Net papurtė galvą netikėdamas.
– Tiesiog įspūdinga, – pratarė jis.
Nebūčiau patikėjęs, jei pats nebūčiau matęs.
„Dikui“ Minskewitzius sukūrė vieną iš pačių sudėtingiausių liukų per visą belaisvių stovyklų istoriją. 122-ojo bloko prausyklos cementinių grindų viduryje buvo vieno kvadratinio metro dydžio geležinės grotelės, pro kurias vanduo subėgdavo į metro gylio cementinį šulinį. Maždaug trisdešimties centimetrų aukštyje nuo dugno įtaisytu vamzdžiu vanduo ištekėdavo toliau, todėl ant dugno visada būdavo bent trečdalis metro vandens iki pat vamzdžio.
Saugomas „valkatų“ lauke, Minskewitzius nuėmė groteles, išsėmė vandenį ir gerai nusausino senais skudurais. Jis nuskobė vieną betoninę sieną ir atkapstė birią žemę, puikiai tinkamą tuneliui kasti. Išliejo naują plokštę išdaužtai sienai uždengti, įstatė, užtaisė plyšius muilu ir smėliu, atgal įdėjo groteles ir pripylė vandens iki kanalizacijos vamzdžio. „Šeškai“ neturėjo jokios vilties rasti „Diko“, nebent būtų apdovanoti aiškiaregystės dovana, bet, žinoma, nebuvo.
Pasitreniravus užtrukdavo tik minutę dvi nuimti groteles, išsemti šulinėlį ir pakelti plokštę. Vėliau, kai apačioje buvo iškasta šachta ir kasėjai joje dingdavo, į vietą būdavo įstatoma plokštė ir grotelės, šulinį užpildydavo vanduo, ir jie galėdavo laimingi dirbti apačioje kelias valandas be jokio „valkatos“ priežiūros viršuje.
Floody’is, Cantonas, Smogikas ir Marshallas jau pradėjo kasti šachtą po „Tomo“ liuku. Ji tęsis devynis metrus žemyn, kad vėliau iškasto tunelio nepasiektų garso detektoriai aplink tvorą.
Tada Smogikas ėmėsi „Hario“ liuko. 104-ojo bloko 23-iajame kambaryje jis nukėlė krosnelę nuo plytelių pagrindo, po vieną išėmė plyteles ir priklijavo prie medinio rėmo, kurį jam pagamino Traviso dailidės. Jis įtaisė šias slaptas duris su vyriais vietoj buvusio tvirto plytelių pagrindo.
Apačioje aptiko tvirtą plytų ir cemento pagrindą, per kurį reikėjo pasiekti žemę. Kažkas padovanojo jam seną kirtiklį, kuriuo darbavosi rusų darbininkai. Smogikas pritaisė rankeną iš beisbolo lazdos ir sudaužė sucementuotas plytas. Kilo siaubingas triukšmas, koks ir turėtų kilti daužant plytas; buvo akivaizdu, kad Glemnitzas, Gumakaklis ar bet kuris „šeškas“ tuoj pat atlėks pasidomėti net iš už puskilometrio.
Lauke prie langų susirinko pustuzinis diversantų ir porą dienų kuo garsiau trankė skardines ir medį gamindami nekaltus daiktus, pavyzdžiui, kepimo skardas, kol Smogikas prakaitavo mosuodamas kirtikliu ir prisikasė iki žemės. Jis darbavosi puikiai.
Buvo gera, kai Floody’is pranešė Rogeriui, kad paskutinis liukas baigtas. Tai buvo rizikingiausia plano dalis, nes, pamatęs menkiausias išardytų grindų daleles, net Kvailelis, nenuovokiausias iš „šeškų“, būtų įtaręs ką nors negera. Kai Smogikas gamino „Hario“ liuką, grindys buvo išardytos apie dešimt dienų, ir, pro šalį einant „šeškui“, uždengiamos čiužiniu. Taip nebūtum išsisukęs vėliau, tačiau pirmosiomis persikraustymo į šiaurinę stovyklą dienomis „šeškai“ nebuvo gerai organizuoti, ir rizika pasitvirtino.
Visi mokantys siūti įsitraukė į Tommy’io Guesto siuvyklos darbus. Menininkai nukeliavo į Timo Walenno klastočių studiją, kasybininkai – į tunelius, inžinieriai – į Johnny’io Traviso skyrių ir t. t. Kiti tapo „valkatomis“ ar „pingvinais“. „Pingvinai“ buvo žmonės, kurie išbarstydavo smėlį iš tunelių. Dauguma, žinoma, tapo „valkatomis“ ir buvo pasmerkti valandų valandas slampinėti, tykoti „šeškų“ ir įspėti apie jų artinimąsi prie kurios pavojingosios zonos.
Prie 110-ojo barako galo ant taburetės sėdiniuodavo žmogus su knyga ir stebėdavo šiukšlinę. Jei dėžės ir anglių kibiro padėtis pranešdavo pavojų, jis lėtai atsistodavo ir pataisydavo langines. Kai prie 120-ojo bloko kampo vyras paprasčiausiai išsipūsdavo nosį, tai pamatęs George’as Harshas įkišdavo galvą pro duris ir trumpai pratardavo:
– „Šeškai“. Susipakuokit.
Per kelias sekundes liukas užsidarydavo, vielos būdavo sudėtos į vietas, o plyšiai užtaisyti smėlio ir cemento pasta.
Visas planas rutuliojosi taip sklandžiai, kad Rogeris vieną
rytą susimąstęs pratarė Floody’iui ir George’ui Harshui:
– Žinot, šįkart kai kurie iš mūsų švęsti Kalėdas tikrai gali namie.
Ir nors kartą jie nesijuokė.
