„Rato“ autoriai M.Strandbergas ir S.B.Elfgren Švedijos leidėjams duodame interviu papasakojo apie skaitytojų reakcijas, trilogijos populiarumą ir knygų rašymą duetu.
Kaip judu susitikote?
Matsas: Sara dirbo scenarijų redaktore vienoje kino kompanijoje, kai viena jos draugė žurnalistė parekomendavo jai mano ankstesnius romanus.
Sara: Man patiko Matso rašymo stilius, ir, kai toji draugė ruošėsi imti iš jo interviu, prisijungiau, kad galėčiau jam prisistatyti. Paklausiau, ar jį sudomintų pasiūlymas parašyti scenarijų filmui.
Matsas: Aš buvau labai sužavėtas ir iš karto pasakiau „taip“.
Sara: Susitikome su Matsu ir pristatėme jam kelias idėjas filmo scenarijui. Tačiau daugiausia kalbėjomės apie siaubo filmus.
Matsas: Greitai supratome, kad mūsų pomėgiai labai panašūs.
Sara: Neilgai trukus išėjau iš savo darbo ir, šalia kitų veiklų, tapau laisvai samdoma scenarijų rašytoja. Tuomet ir gimė idėja rašyti kartu.
Kuo ypatingas vienos knygas rašymas dviese? Kaip vyksta šis procesas?
Sara: Pirmiausia sugalvojome veikėjus ir susidėliojome pagrindines visų trijų knygų siužeto linijas. Norėjome sukurti stiprias istorijas ir rašyti knygas, kurios prašytųsi būti perskaitytos dar kartą. Pavyzdžiui, pirmojoje knygoje yra daug užuominų į epizodus iš trečiosios knygos. Mes norėjome, kad mūsų veikėjų charakteriai būtų plėtojami nuo pat pradžių iki pat galo.
Matsas: Iš pradžių kaip įmanoma smulkiau detalizuojame, kas įvyks kituose keturiuose skyriuose. Kiekvienas iš mūsų parašo po du skyrius, tada jais apsikeičiame ir be jokio gailesčio redaguojame. Tuomet apsikeičiame dar kartą ir peržiūrime, kas buvo pakeista.
Sara: Kartais turime sustoti, perskaityti knygą nuo pradžių ir pasižiūrėti, ar nereikia visko keisti iš pagrindų. Kai užbaigiame pirmąjį knygos variantą, redaguojame jį iki negalėjimo. Be to, mums padeda savanoriai skaitytojai.
Matsas: Pirmoji knyga „Ratas“ visiškai užvaldė mūsų gyvenimus. Tai buvo beprotiška. Mes skambindavome vienas kitam vidury nakties, nuolatos siuntinėjome skyrius pirmyn ir atgal… Taip darėmė tam, kad atrastumėme savo balsą kaip rašytojų duetas.
Ar jūs ginčijatės? Jei ne – kaip to išvengiate?
Matsas: Žinoma, kartais būna blogų dienų ir pradedame erzinti vienas kitą. Ypač, kai esame pavargę, nervingi ir kai būname visą savaitę redagavę po 18 valandų per parą. Tačiau niekada nesame turėję tikrai rimto kivirčo.
Sara: Į kai kuriuos dalykus reikia tiesiog nekreipti dėmesio. Kartais turi teisę būti piktas, jei po kurio laiko vėl suimi save į rankas. Jei kuris nors iš mūsų būna kuo nors nepatenkintas, mes būtinai apie tai pasikalbame. Labai svarbu neleisti konfliktams įsisenėti.
Matsas: Mes abu žinome savo ir vienas kito silpnybes. Stengiamės prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir rūpintis vienas kitu.
Kokie rašytojų dueto darbo privalumai?
Sara: Tavo idėjos tampa dvigubai geresnės! Labai gera dalintis viskuo, kas nutinka, su žmogumi, kuris yra taip pat kaip ir tu pasišventęs šiam darbui. Dalintis tiek gerais, tiek blogais dalykais.
Matsas: Ir kai vienas iš mūsų būna pavargęs ar patiria krizę, kitas gali būti stipria parama.
Sara: Taip, mes padedame vienas kitam. Taip pat visuomet turime draugiją susitikimuose su skaitytojais bei knygų mugėse.
O kas yra blogiausia, kai dirbi kaip rašytojų duetas?
Sara: Tiesa pasakius, nieko negaliu sugalvoti.
Matsas: Aš taip pat. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kaip siaubinga turėtų būtų dirbti su netinkamu žmogumi.
Sara: Būtent. Su kuo nors, kas jaučiasi pernelyg svarbus arba nekreipia dėmesio į detales. Prieš pradėdamas panašų projektą, turi įsitikinti, kad dalijatės ta pačia vizija ir darbo filosofija.
Kurie iš pagrindinių knygos „Ratas“ veikėjų panašiausi į jus pačius? Kokiais paaugliais buvote jūs?
Sara: Aš buvau labai panaši į Minu, kai buvau paauglė. Bet tikriausiai buvau ciniškesnė.
Matsas: Užaugau mažame miestelyje, pavadinimu Fagersta, ir mokykloje iš manes dažnai tyčiodavosi. Buvau Ana Karina. Tada, besimokydamas vidurinėje, persikrausčiau į Stokholmą ir tapau Vanesa. Tačiau manyje taip pat buvo daug Minu. Deja, įdėjau daugybę pastangų tam, kad tapčiau populiaresnis. Norėčiau, kad būčiau skyręs daugiau dėmesio svarbesniems – ir smagesniems – dalykams.
Sara: Aš buvau susitelkusi į mokslus ir svajojau atrasti grupę žmonių, kurioje jausčiausi sava. Per visus tuos metus taip nenutiko, tačiau turėjau kelis draugus ne iš mokyklos. Tarp mūsų su Maksu bendra tai, kad mes nepritapome įprastoje mokyklos hierarchijoje. Mes stebėjome viską iš šalies.
Matsas: Aš tik norėčiau pridėti, kad visuose veikėjuose yra po dalelę mūsų.
Kaip galite leisti kai kuriems veikėjams patirti tokius siaubingus dalykus?
Matsas: Mes norėjome parodyti, kad mūsų knygose niekas nėra saugus, visiems gresia pavojus.
Sara: Bet tikrai jautėmės baisiai apie tai rašydami. Ir kas kartą, kai vėl perskaitai tas dalis, jautiesi vis blogiau.
Matsas: Tai tiesa, dėl to mes jaučiaumės bjauriai.
Ar tiesa, kad Engelsfošo miestelis iš tikrųjų egzistuoja?
Matsas: Ir taip, ir ne. Mūsų Engelsfošas yra išgalvotas. Jis šiek tiek susijęs su Fagersta, miesteliu, kuriame užaugau. Bet Fagersta yra daug gražesnė vieta.
Sara: Mes buvome tokie užsiėmę, kai rašėme „Ratą“, kad net nepagalvojome patikrinti, ar iš tiesų egzistuoja vieta tokiu pavadinimu. Kiek vėliau sužinojome, kad tokia vieta yra, tačiau tai – ne miestelis, net vargu ar kaimas. Buvau ten nukeliavusi, jis gana mielas.
