Jubiliejinė knyga yra dvikalbė, tekstai pateikti lietuvių ir lenkų kalbomis, papildyti vertėjos prof. Reginos Koženiauskienės komentarais, aktualiais kitų profesionalų tyrimais ir straipsniais.
Siekiant išlaikyti autentiškumą, nuspręsta perspausdinti originalaus teksto repliką – visas pirmojo leidimo tekstas yra atkartotas, neaplenkiant nei rašybos, nei korektūros klaidų.
Be to, knygoje atkurta pirminė struktūra, kad šiuolaikinis žmogus suprastų, kaip ji atrodė anuomet. Sudėtyje palikti gana neįprasti elementai: cenzūros komiteto leidimas spausdinti knygą, dedikacija, A.Mickevičiaus pratarmė ir prenumeratorių sąrašai.
Svarbų vaidmenį atlieka Stasio Eidrigevičiaus Iliustracijos, kurtos dar 1988 metais būtent Mickevičiaus baladėms. „Dailininko pokalbis su poetu yra dar vienas interpretacinis raktas į A.Mickevičiaus poeziją“, – knygos pristatymo renginyje teigė Monika Ramonaitė, leidybos projekto vadovė ir VU muziejaus direktorė.
Ji taip pat akcentavo, kad poeziją A.Mickevičius rašė paveiktas to meto Vilniaus universiteto aplinkos ir bendro Vilniaus konteksto. Poeto įsitraukimas į slaptų draugijų veiklą, bičiulystė su kitais VU studentais, nostalgija jau nebeegzistuojančiai ATR, laisvės ilgesys – svarbūs veiksniai ir temos Mickevičiaus kūryboje.
Knygą recenzavęs ir jos pristatymą moderavęs prof. dr. Arvydas Pacevičius pasidomėjo ar galėjo pirmosios rinktinės atsiradimą inspiruoti būtent meilė? Leidinio sudarytoja, istorikė dr. Reda Griškaitė patvirtino, kad meilė išties yra labai svarbus veiksnys, bet „labai daug meilės šitoje knygoje yra skiriama Vilniui, ne tik moteriai.“
Pasak tyrėjos, vien jau dedikacija yra neįprasta, mat knyga yra skirta keturiems Vilniaus laikų bičiuliams, o ne giminaičiams ar mecenatams. Tekstuose daug prisiminimų apie vyrų draugystę, kuri plėtojosi Vilniaus fone: „Be Vilniaus misticizmo, romantizmo, Vilniaus laikų nebūtų ir šitos knygos. Man Vilnius ir A.Mickevičius yra neatskiriami dalykai, nes A.Mickevičiaus romantizmą pagimdė Vilniaus romantizmas.“
Pristatyme dalyvavusi Alicija Dzisevič, A.Mickevičiaus muziejaus muziejininkė dar pridūrė: „Adomas ir Vilnius yra be galo susiję vienas su kitu. <...> A.Mickevičius labai prisidėjo prie to, kad Vilnius yra Vilnius šiandien. Jie vienas kitam padėjo – miestas ir Mickevičius.“
Ekspertė pasidalino įspūdingais faktais – A.Mickevičius buvo poliglotas ir mokėjo 9, o galbūt net 12 kalbų, kaip teigia skirtingi šaltiniai. Tikėtina, kad tarp tų 12 buvo ir lietuvių kalba, nors apart kelių liaudiškų dainų tekstų, jis nėra rašęs lietuviškai.
Iki gegužės 10 d. smalsuoliai kviečiami aplankyti vieno eksponato parodą M.Mažvydo bibliotekoje. Ten galima pamatyti originalų 1822 m. A.Mickevičiaus išleistą „Poezijos“ rinkinį.
