Ši šalis ilgus amžius turėjo supervalstybės statusą – klestėjo jos kultūra, ekonomika, karyba. Kurį laiką Vakarai buvo įgavę galios persvarą, bet šiuo metu Kinija susigrąžina pozicijas. Analizuojant įtakingų mąstytojų idėjas ir svarbiausius istorinius įvykius paaiškėja, kaip kinai mato savo vietą pasaulio istorijoje. Nuo to priklauso šiuolaikinės šalies ekonominė politika, santykiai su JAV ir kitomis šalimis, supratimas, kaip valdyti valstybę, ir santykis su žmogaus teisių klausimais.
M.Schumanas savo knygoje padeda perprasti vieną iš nedaugelio iki mūsų laikų išlikusių senovės civilizacijų ir jos žmonių mentalitetą.
Skaitytojams pateikiame ištrauką iš skyriaus „Pagaminta Kinijoje“, kuriame atskleidžiama, jog ši šalis jau du tūkstančius metų gamina įvairias prekes, kurios savo laiku ne tik žavėjo vakariečius, tačiau ir tapo reikšminga pasaulio kultūros bei istorijos dalimi.
Marco Polo akimis, XIII amžiaus Kinijos imperija buvo tikrovėje įgyvendinta ateities vizija: joje ne tik kunkuliavo vietinė ir tarptautinė prekyba, bet ir tryško kūrybinio genijaus versmė. Be to, šalis buvo turtinga – ir net labai. Polo per mongolų valdomą Kiniją keliavo tarsi galvą pametęs turistas, neatsigėrėdamas rūmų architektūra, miestais, kuriuose virė gyvenimas, ir nuo prekių lūžtančiomis prekyvietėmis – šiaip ar taip, jis pats buvo pirklys. Tėviškėje jis, kaip ir kiti europiečiai, tiesiog nieko panašaus nebuvo regėjęs. Šio regiono – palyginti su Kinija, dar tik užkampio – valanda kol kas nebuvo išmušusi.
Pasakojimas apie dvidešimt ketverius metus – nuo 1271 iki 1295-ųjų – trukusią kelionę į Kiniją ir atgal taip panėšėjo į pasaką, kad amo netekę tų laikų Europos skaitytojai Polo praminė Milijono istorijų žmogumi (Il Milione).
Polo pasakojo keliaudamas po Pekino apylinkes dešimt dienų „visur išvydęs daug gražių miestų ir dailių tvirtovių su klestinčia prekyba ir nuostabiais dirbiniais.
Pasakodamas jis nešykštėjo neįtikėtinų detalių: įsismaginęs porino apie visur, kur tik lankėsi, regėtas net svyruojančias šūsnis šilko, aukso, grūdų ir kitų gausių „atsargų“, apie pirklių laivų sausakimšas upių pakrantes, prabangiai išpuoštus rūmus ir dvarus. Pietvakarinės Sičuanio provincijos didmiestyje Čengdu jis išvydo Mindziango upe plaukiant „tiek laivų – tokią daugybę, – kad nepatikėtum nei širdimi, nei, pats nepamatęs, akimis. Šia upe aukštyn ir žemyn pirkliai gabena tokią baisybę, tokią gausybę nuostabių prekių, kad tuo, pats neregėjęs, negalėtų patikėti joks pasaulio žmogus.“
Polo pasakojo keliaudamas po Pekino apylinkes dešimt dienų „visur išvydęs daug gražių miestų ir dailių tvirtovių su klestinčia prekyba ir nuostabiais dirbiniais, gražiais laukais, žaviais vynuogynais ir civilizuotais žmonėmis“. Tačiau tokie vaizdai ten visai įprasti, tad jis pats toliau pareiškė: „Nėra nieko ypatingo ir paminėtino; todėl apie tai nieko nepasakosime.“
Visame pasaulyje nėra buvę karalystės, turėjusios bent pusę visko, kas priklauso šiai, nes karalius turėjo savo žinioje tiek, kad galėjai tik žavėtis.
Buvusiose Pietų Song imperijos žemėse jam kone užkando žadą. „Neapsakoma, kokie dideli šios karalystės turtai, – pripažino. – Visame pasaulyje nėra buvę karalystės, turėjusios bent pusę visko, kas priklauso šiai, nes karalius turėjo savo žinioje tiek, kad galėjai tik žavėtis.“ Paskui jis nukeliavo iki Jangdzės, ir apie ją pasakojo: „Šia upe plaukioja daugiau laivų nei visose krikščionių upėse ar visose jų jūrose, o ir brangių daiktų gabenama daugiau ir jie vertingesni.“ Įspūdingesnis net už Jangdzę buvo Didysis kanalas. „Itin gausus grūdų ir ryžių derlius nuimamas ir vandeniu gabenamas“ į sostinę, aiškino jis, žinoma, apimtas pagarbaus susižavėjimo. „Nemanykite, kad gabenama jūra: plaukiama upe ir ežerais.“ Valdžia „turėjo iškasdinusi labai didelį, platų ir gilų kanalą, tarpusavyje jungiantį upes ir ežerus. Šiuo keliu plaukioja dideli laivai.“
Song imperijos miestus jis apibūdino kaip pasakų šalį su rūmais, šventyklomis, sodais, dvarais, gyvomis prekyvietėmis ir architektūriniais stebuklais. Sudžou mieste Polo pamatė „gerus 6 000 akmeninių tiltų, po kuriais nesunkiai praplauktų vienas ar du irkliniai laivai“. Buvusi Pietų Song dinastijos sostinė Hangdžou „neabejotinai yra geriausias ir didingiausias pasaulio miestas! – sušuko jis. – Pirklių čia taip gausu, jie tokie turtingi ir prekiauja tiek daug, kad tiesos apie juos nepapasakos niekas, nes tai neaprėpiama.“ Aplink žymųjį miesto ežerą „stovi tiek kilmingiesiems ir didikams priklausančių gražių rūmų ir puikių namų, kad nieko geriau ir prašmatniau už šį stebuklą sugalvoti ar pastatyti neįmanoma“.
Ypač didelį įspūdį jam padarė buvusio Song imperatoriaus rūmai: „Šiuose rūmuose – 20 menių, ir visos vienodo dydžio; jos tokios erdvios, kad prie stalo vaišėms nesunkiai susėstų 10 000 žmonių; be to, visos labai didingai ištapytos ir paauksuotos“.
Pakrantėje Marco Polo stebėjosi Kinijos užsienio prekyba.
Pakrantėje Marco Polo stebėjosi Kinijos užsienio prekyba. Į uostamiestį Čiuandžou, teigė jis, iš Indijos atplaukia laivai, pakrauti perlų, brangakmenių ir kitokių prabangos prekių, ir jos iš ten laivais toliau plukdomos į visą imperiją. „Kiekvienam į Aleksandriją ar kitur išplaukiančiam į krikščionių kraštus gabensimų pipirų pakrautam laivui tenka šimtas kitų, atplaukiančių į šį uostą“ – Čiandžou.
Polo nupieštas „Katajaus“, kaip auksu ir šilku išpuoštos pasakų šalies, paveikslas Vakaruose tapo įprastu Kinijos įvaizdžiu ir gyvavo ištisus šimtmečius. Nors Polo (ar galbūt jo istoriją užrašęs žmogus) tikrai mėgo hiperboles, kalbėdamas apie Kinijos ekonomiką nuo tiesos per daug nenutolo. Dabar Vakaruose Kinijos ekonomika apibūdinama kaip „besivystanti“, besivejanti turtingesnes ir pažangesnes Jungtines Valstijas ir Europą. Tačiau dabartinė padėtis yra nukrypimas nuo ankstesnės. Nuo Kristaus laikų iki XIX amžiaus Kinijai buvo įprasta priklausyti ekonomiškai stipriausioms pasaulio šalims. (Svarbiausia jos varžovė buvo Indija.)
Daug anksčiau, nei Marco Polo leidosi į žymiąją kelionę, Kinija tapo gamybos milžine, aukštųjų technologijų eksportuotoja.
Daug anksčiau, nei Marco Polo leidosi į žymiąją kelionę, Kinija tapo gamybos milžine, aukštųjų technologijų eksportuotoja, naujovių kūrimo centru ir vienu iš pasaulinės ekonomikos variklių. Kiniškojoje pasaulio istorijoje nerasime laikotarpio, kai jos ekonomika pasaulinėje arenoje būtų buvusi tik „kylanti“. Patogiai įsitaisiusi viršūnėje, Kinija sau stebėjo, kaip visi kiti grumdosi mėgindami ją prisivyti. Kiek siekia istorijos metraščiai, ji beveik visą laiką buvo viena iš didžiųjų ekonomikos galiūnių. <…>
Kas skatino pirklius nepabūgus piktųjų dykumos dvasių, taifūnų ir ledinuotų uolų atbrailų keliauti į Kiniją? Kinai turėjo daug pinigų ir galėjo nupirkti atgabentų prekių. Maža to – šalis gamino daikčiukų, kurių pasaulis troško, o niekas kitas pagaminti nemokėjo.
Prisimenant žmonijos istoriją, Kinija gana ilgai garsėjo nuostabiai sumanytais aukščiausios kokybės prabangiais gaminiais.
Šiandien Kiniją siejame su prastos kokybės, apatinei lentynai skirtomis prekėmis, žinomų gaminių klastotėmis ir gendančia technika. Daugelis užrašu „pagaminta Kinijoje“ paženklintų gaminių joje tik surenkami – juos susiuva, suveržia, sukala ar suklijuoja nesuskaičiuojamos daugiausia pasaulyje gyventojų turinčios šalies darbininkų rankos. Dizainas, technologijos ir daugelis dalių – tai, kas iš tikrųjų lemia daiktų vertę, – išrasta kitur.
Tačiau, prisimenant žmonijos istoriją, Kinija gana ilgai garsėjo nuostabiai sumanytais aukščiausios kokybės prabangiais gaminiais, o jiems gaminti dažnai taikė technologijas ir žinias, kurių jokia kita šalis neturėjo – ar turėjo tik žemesnio lygio. <…>
Kinijoje buvo padarytas pasaulinės civilizacijos pažangos istorijai labai svarbus išradimas – popierius.
Šio išradimo garbė tradiciškai priskiriama rūmų eunuchui Cai Luniui (Cài Lún). Apie 75 m. po Kr. jis pradėjo tarnybą Han dinastijos valdovo rūmuose, vėliau buvo paaukštintas ir turėjo prižiūrėti valdovui priklausančias instrumentų ir ginklų dirbtuves. Pasak vieno seno teksto, Cai sugalvojo būdą gaminti popierių iš šilkmedžio žievės, kanapių pluošto atliekų, žvejybos tinklų ir skudurų. 105 metais išdėstęs šią mintį imperatoriui, eunuchas pelnė daug pagyrų. „Nuo tada popierius naudojamas visur, ir visi jį vadina aristokratiškojo Cai popieriumi“, – pasakojama tame tekste.
Kinijoje buvo padarytas pasaulinės civilizacijos pažangos istorijai labai svarbus išradimas – popierius.
Pati ši istorija gal ir neišgalvota, tačiau joje Cai priskiriama tikriausiai per daug garbės. Yra duomenų, kad popierius Kinijoje buvo gaminamas jau keliais šimtmečiais anksčiau. Turbūt seniausia skiautelė rasta kasinėjant ne vėlesniais nei imperatoriaus U laikais datuojamą kapą netoli Sianio, taigi maždaug dviem šimtmečiais senesnį nei Cai laikai. Tačiau taip pat aptikta kažkokios popierių primenančios medžiagos skiautelių, kurios net dar dviem ar trimis šimtmečiais senesnės. Galbūt jos pagamintos vandenyje smulkinant medžiagos skutus. Be to, duomenų esama ir rašytiniuose šaltiniuose, tarp jų – viena XII a. pr. Kr. istorija apie žmogžudystę nuodais, kurie buvo suvynioti į popierių. Galbūt Cai indėlis buvo sumanymas pridėti medžio žievės – taip patobulinus gamybos procesą, popierius išeidavo kokybiškesnis.
Pradžioje popierių buvo įprasčiau naudoti kaip vyniojamąją medžiagą ir audinį drabužiams, taip pat namų vidui įrengti.
Po Cai naujovių popierių greitai pradėta naudoti plačiai. Seniausias popieriaus lapelis su užrašu, rastas viename sargybos bokšte, datuojamas maždaug 110 m. po Kr. Vis dėlto pradžioje popierių buvo įprasčiau naudoti kaip vyniojamąją medžiagą ir audinį drabužiams, taip pat namų vidui įrengti; tik III amžiuje jis Kinijoje laipsniškai išstūmė svarbiausias rašymui naudotas medžiagas – medines ir bambukines juosteles.
Popieriaus ir jo gamybos technologijos į vakarus plito net dar lėčiau už šilkininkystę. III a. po Kr. datuojamo popieriaus aptikta tuometiniuose Šilko kelio oazių miestuose, kurie dabar yra Kinijos vakaruose. Tikriausiai V amžiuje jis jau gamintas Turfano srityje, kuri yra šiaurinėje Sindziango dalyje. VIII amžiaus viduryje išradimas jau buvo radęs kelią iki Vidurinių Rytų. Pasak vienos dažnai kartojamos istorijos, musulmonai popieriaus gamybos metodų išmoko paėmę į nelaisvę kažkiek kinų per žymųjį Talaso mūšį 751 metais, mat tie belaisviai turėjo reikiamų įgūdžių. Tačiau tai tikriausiai tėra prasimanymas. Vis dėlto tikrai labai tikėtina, kad popierių į Europą atgabeno būtent musulmonai – naujovė į ją X amžiuje pateko per jų valdomą Ispaniją. Tačiau iki XII amžiaus jo Europoje negamino – o tada nuo Cai Lunio laikų jau buvo praėjęs visas tūkstantmetis.
Kinai popierių pradėjo naudoti greitai, o europiečiams prireikė laiko. Kai kurie įtakingi europiečiai tam netgi priešinosi. Palyginti su atspariu ir įprastesniu pergamentu, nepatvarūs popieriaus lapai atrodė neverti rašyto žodžio. XII amžiuje Petras Garbingasis, Prancūzijoje esančio Kliuni vienuolyno abatas, piligriminėje kelionėje prie Šv.Jokūbo kapo Ispanijos šiaurėje, Santjago de Komposteloje, pamatė žydų amatininkus ant popieriaus spausdinant Talmudą – rabinų komentarų rinkinį. Petrui tai nepatiko. Popierius buvo pagamintas „iš senų skudurų ar kažkokios kitos bjauresnės medžiagos“.
Praėjus trims šimtmečiams, vokiečių vienuolis benediktinas Jonas Tritenheimietis įspėjo profesionalius raštininkus dėl popieriaus nepatvarumo: „Ant pergamento užrašytas žodis išliks tūkstantį metų, – rašė jis. – Spausdinama ant popieriaus. Kiek jis atlaikys? Popierinė knyga – daugių daugiausia du šimtmečius. Taip, daugelis mano galį patikėti savo darbus popieriui. Apie tai spręs ainiai.“
Kinai popierių pradėjo naudoti greitai, o europiečiams prireikė laiko.
Kita vertus, kinai ėmė popierių naudoti ir tokiam reikalui, kuris, atrodytų, dar delikatesnis – pinigams. Dar viena iš didžiųjų Kinijoje sukurtų naujovių buvo popierinės valiutos idėja. Ji pirmiausia gimė apie 1000 m. po Kr. pietvakariniame prekybinės veiklos centre – Čengdu mieste. Tenykščiai pirkliai ir amatininkai pavargo tampytis su savimi supervalstybė grįžta geležinių monetų vėrinius – anuomet svarbiausią toje srityje cirkuliavusią valiutą. Į vieną vėrinį paprastai suverdavo apie 1 100 monetų. Tik pabandykite tiek susidėti į kišenę! Ir kuo sandoris didesnis, tuo našta būdavo sunkesnė.
Vietiniai verslininkai pradėjo leisti savos formos vekselius, kuriuos naudojant vieno žmogaus pinigai galėjo pereiti kito nuosavybėn jiems apsieinant be visų tų monetų. 1005 metais Čengdu pareigūnai įsikišo ir pradėjo šią veiklą reguliuoti – suvienodino banknotų formas.
Popierinės valiutos leidybą 1023 metais perėmė Song dinastijos valdžia, ir išradimas buvo pritaikytas visos šalies mastu. Song imperijos pareigūnams ši idėja labai patiko, nes padėjo įveikti dėl kaimynų kilusius finansinius sunkumus. Jie nuogąstavo, kad Kinijoje cirkuliuojančios monetos – ypač varinės – bus išgabentos į barbarų šalis, keliančias imperijai grėsmę iš šiaurės, o tai sustiprins Kinijos priešus ir kartu susilpnins vidaus ūkį. Perėjus prie kontroliuojamos popierinės valiutos, atsirado galimybė išvengti tokio pinigų nuotėkio. Valdžia Čengdu mieste įkūrė Vekselių valdybą ir paleido į apyvartą oficialius ant popieriaus atspausdintus vekselius, kurie suteikė turėtojui teisę nustatytose valstybinėse įstaigose gauti ant jų nurodytą sumą grynaisiais. Iš pradžių vienas vekselis verte prilygo vienam monetų vėriniui, vėliau buvo išleisti ir kitokie įvairios vertės vekseliai.
Valdžia reguliavo visą popierinių pinigų gamybos procesą – nuo popieriaus gamybai naudojamų žaliavų tvarkymo iki pačių vekselių platinimo. Siekiant sutrukdyti klastotojams, į popieriaus masę buvo įmaišoma šilko ir kitų rūšių pluošto, be to, ant vekselių spausdinti sunkiai atkartojami marginiai ir serijos numeriai. Tiesiog ant pačių vekselių buvo išspausdintas griežtas įspėjimas dėl bausmės už klastojimą: „Imperatoriaus įsakymu, popierinius pinigus padirbinėjantys nusikaltėliai bus baudžiami nukertant galvą.“
Popierinių pinigų sistema buvo sumanyta ir įgyvendinta nuostabiai šiuolaikiškai. Song imperatoriaus rūmuose nuspręsta, kad grynųjų atsargomis vekselių visiškai padengti nereikia, ir laikytasi visai tos pačios nuomonės, kuria vadovaujasi ir šiuolaikiniai centriniai bankai, – kad vekselių vertę užtikrins pasitikėjimas šalies ekonomika ir valstybe. Tai leido iš popierinių pinigų sistemos išgauti didžiausią įmanomą ekonominę naudą, nes labai palengvino prekybą ir mainus. Taip atsirado geresnės sąlygos ekonominiam augimui ir verslo veiklai. „Pinigai, vienas iš tų žmogaus sukurtų stebuklingų dalykų, savo kūrėjui naudingi tik nuolat būdami apyvartoje; išėmus iš rinkos ir užrakinus geležinėje skrynioje, jų buvimas nebeturi prasmės“, – atkreipė dėmesį vienas to meto kinų intelektualas.
Popierinių pinigų sistema buvo sumanyta ir įgyvendinta nuostabiai šiuolaikiškai.
Kinijos popieriniai pinigai sužavėjo Marcą Polą. Europiečiai neturėjo nieko panašaus, ir iš jo atsiminimų susidaro įspūdis, tarsi jam net buvo sunku patikėti, kad tokia sistema įmanoma. „Kelissyk per metus pirkliai – po kelis drauge – atvyksta su perlais, brangakmeniais, auksu, sidabru ir kitkuo (tai yra aukso ir šilko audiniais) ir atneša visa tai didžiajam valdovui [Juan dinastijos imperatoriui]“, – prisimindamas stebėjosi jis. Kaip užmokestį už tuos vertingus daiktus, rūmų pareigūnai pirkliams tepasiūlo popierinių banknotų. „Pirkliai priima juos kuo mieliausiai, o tada jais naudojasi visame krašte, kad ir ką pirkdami.“ Net dar labiau neįtikėtina, kad „visi jo pavaldiniai visose jam pavaldžiose gyvenamose srityse noriai kaip užmokestį priima šiuos banknotus, nes jais visada gali eiti ir apmokėti prekes. Už juos gali nusipirkti visko.
