„Ši knyga nėra laidų chronologija ar nuoseklus pasakojimas apie jas. Ja norėjau atidengti televizijos uždangą, parodyti žmones, kurie dirba su laida ir tai, kas lieka už kadro, ko žiūrovas negali pamatyti. Norėjosi apibendrinti patirtį ir pasidalinti tam tikrais pastebėjimais, – aiškino P.Galkontaitė. – Šios knygos istorijos nėra pramanas – jos tikros, pranokstančios bet kokią serialų kūrėjų vaizduotę. Giminystė Lietuvoje nėra laimės garantas, nuo Vienuolio „Paskenduolės“ laikų ne daug kas pasikeitė. Vyrai dažniausia galvoja apie stabilumo išsaugojimą, o moterys ilgisi meilės ir išskirtinumo. Už kiekvienų durų slypi savos baimės ir priklausomybės.“
Psichologė E.Čekuolienė prisipažino knygoje įžvelgusi daug gilesnius klodus nei laidoje ir pavadino šį leidinį „psichologine publicistika“.
„Atsiprašymo psichologija turi labai daug lygių. Prisiversti atsiprašyti yra labai sunku, nes reikia tapti labai stipriu žmogumi, kad tai padarytum. Tačiau labai įdomu, kas darosi su žmogaus siela, kai jis sako tą stebuklingą žodį „atsiprašau“. Kita vertus, neužtenka išgirsti šį žodį, kad atleistum – tai tik pirmas žingsnis į atleidimą. Šioje knygoje daug dvasinės gilumos, kurioje galima surasti stiprybės“, – tikino psichologė.
Tuo tarpu aktorius Č.Stonys, pats ne vieną sezoną dirbęs šioje laidoje, buvo įsitikinęs, kad tiek laida, tiek knyga negali nejaudinti, nes, anot jo, „nėra nejautrių žmonių“.
„Tai nėra lengvai skaitomas greito restorano maistas. Aš skaitau ją iki šiol, nors beveik visas istorijas žinau. Knygos didžiausia vertė yra ta, kad ji nukreipia žvilgsnį nuo tų žmonių į save, priverčia susimąstyti, kur buvau neteisus, ką ne taip padariau“, – mintimis dalijosi aktorius.
Jis prisipažino, kad prisidėdamas prie laidos kūrimo dažnai verkdavo.
„Verkdavau tris kartus: kai atvažiuodavo daugelį metų nesimatę žmonės, kai žiūrėdavau jų susitikimo filmavimą, o vėliau – ir žiūrėdamas laidą. Dabar skaitydamas knygą – vėl verkiu, – nuoširdžiai atviravo Č.Stonys. – Joks dušas taip mūsų nenuplaus, kaip mūsų pačių ašaros.“
