Šiame fone paraleliai yra pasakojamos dviejų jaunų moterų istorijos, jų lūkesčiai ir svajonės, kurias nutraukia prasidėjęs karas, paskutiniąją romano dalį sudaro karo peripetijų blaškomi žmonių likimai, tragiški įvykiai, žmonių, miesto, valstybės griūtis. „Daugiau bei pusę šimtmečio stengėmės nugramdyti tam tikrus savo istorijos sluoksnius. Šį romaną rašiau nes norėjau, kad geriau suprastume savo tapatybę.“ („Panelių iš Laisvės alėjos“ autorė: „Pamirškime mitą, kad esame „grynakraujai lietuviai“// Lietuvos rytas. 2020 06 03)
Kauno kaip Prarastojo Rojaus, svajonių miesto ar ironiškąjį įvaizdį svetur rašytuose romanuose yra įprasminę išeivijos rašytojai Birutė Pūkelkevičiūtė, Julius Kaupas, Pulgis Andriušis, bet tai jau būtų kita plati tema. Pastarojo meto lietuvių literatūros lauke pasirodė ne vienas romanas, kurio veiksmas vyksta Laikinojoje sostinėje, kuriuose susitinka tiek realūs, tiek literatūriniai personažai, o veiksmas vyksta jau chrestomatinėmis tapusiose Kauno erdvėse. Bene ryškiausios šiame kontekste pasirodžiusiomis knygomis galima įvardinti filosofo ir rašytojo Tomo Kavaliausko romaną „Originalas“, suliejantį realius istorinius asmenis, praeitį ir dabartį, savo knygoje apgyvendinusį šiandienos „herojus“ ir istorines asmenybes bei naujai atvėrusį mistiškas Kauno erdves. Kanadoje gyvenančio rašytojo Antano Šileikos „Laikinai Jūsų“ kuria margą lietuviškojo šnipo gyvenimo laikinojoje sostinėje detektyvinę istoriją. Praėjusiais metais pasirodžiusi istorikės Giedrės Milerytės-Japertienės knyga „Kai Kaunas buvo Kaunas“ publicistine literatūrine forma taip pat rekonstruoja vienerių metų Kauno gyvenimo pjūvį pateikdama jį iš vieno asmens perspektyvos. Ką šiame fragmentiškai įvardintame kontekste
Koks Inos Pukelytės romane vaizduojamas Kaunas? Kas jai svarbu? Romane vykstantys įvykiai apima dinamišką aštuonerių metų laikotarpį. Koleidoskopiškai besivystantis veiksmas įtraukia daug asmenybių, virsmų, įvykių. Romano svarbiausieji įvykiai rutuliojasi svarbiausiose Kauno erdvėse: Laisvės alėjoje esančiame Versalyje, Konrado kavinėje, Šančiuose, Panemunės šile, Pakaunės kurorte Kulautuvoje ir kitur. Šios charizmatiškosios veiksmo vietos suteikia romane pasakojamiems įvykiais kaunietiškosios dvasios, žadina skaitytojo vaizduotę, praplečia jo žinojimą arba skatina susidomėjimą pasidomėti vienu ar kitu tarpuakio Kauno įvykiu, asmeniu, faktu. Nors romano autorė vietų detaliai neaprašinėja, o ribojasi minėjimu, vienos ar kitos detalės charakteristika, vis dėlto jie įrėmina romaną, tampa čia vykstančių įvykių dalimi. Kontekstinis fonas, realūs asmenys, kurie epizodiškai šmėsteli romane pasakojamuose įvykiuose, suteikia visam pasakojimui žavesio ir istorinės autentikos detalių. Dar prieš neriant į romano siužeto gelmes manau, kad būtina ir pravartu yra paminėti, kad kaunietė Ina Pukelytė yra teatro istorikė, kuri tyrinėjo tarpukario žydų teatro istoriją ir išleido mokslinę monografiją šia tema. Tad natūralu, kad istorinis kontekstas suteikia aptariam romanui empirinės medžiagos, kurią romano autorė puikiai transformuoja ir interpretuoja, romane galima atpažinti prototipus. Šiuo atveju istorijos ir literatūros simbiozė yra natūrali ir papildanti viena kitą.
Romano centre – dvi jaunos moterys, jų likimo ir meilės istorijos, kurios rutuliojasi tarpukario Kaune. Romano veikėjos visiškai skirtingos, priešingybės, neturinčios jokių sąsajų. Ir nors atrodytų, kad nei jų gyvenimo keliai, nei profesinės patirtys neturi nieko bendro, bet romano pabaigoje jos susitinka, įvykiai nulemia ne tik jų pasirinkimus, bet ir neišvengiamybę pavojų, praradimo ir mirties akivaizdoje.
Galime skaityti kaip meilės romaną, kuriame paraleliai rutuliojasi dvi siužetinės linijos
Zofija – vietinė lenkaitė iš Šančių, dirbanti „Stellos“ knygyne, į kurį kas rytą atkeliauja iš Šančių. Romano autorė kuria pilnakrauję personažę, išryškindama jos asmenybę per jos šeimą, santykius su tėvais, broliais ir seserimis, mylimuoju lenku Mykolu. Jos laimės ir pilnatvės įsikūnijimas - sukurti laimingą šeimą, tačiau išvykusi pas mylimąją į Lenkiją Zofija patiria daug netikėtų išgyvenimų, nusivylimo ir karo pradžioje sugrįžta į gimtąjį Kauną viena jau laukdamasi dvynukų. Kiek vėliau ji sužino ir apie savo mylimojo mirtį bombardavimo metu. Racionalus požiūris į aplinką, nuolatinis važinėjimas tarp kaimo ir miesto, kai ji miestiečiams atveža parduoti ūkio produktų, prižiūri ir šeimos namelį Šančiuose, padeda ne tik jai išlikti ir išsaugoti pusiausvyrą ir stabilumą, bet ir išgelbėti suimtos ir į getą išvestos Rachelės mažąją dukrelę. Zofija romane įprasmina daugiataučio tarpukario Kauno lenkiškojo segmento savybes: pusiausvyrą, natūralumą, racionalumą. Knygos pristatyme romano autorė minėjo, kad šią veikėją kūrė remdamasi savo vaikystės atsiminimais ir įliedama į šios moters portreto kūrimą ir savo močiutės, giminaičių bruožų ir jau dingusios praeities detalių.
Rachelė Berger iš Rumunijos atvykusi gražuolė žydų aktorė, Kaune patyrusi ir savosios karjeros viršūnę, čia suradusi savo meilę, ji susitapatino su šiuo miestu. Knygos autorė, kuri savo akademinių tyrimų metu atrado šią aktorę, mini mažai kam žinomos moters istoriją: „Rachelė Berger man padarė didžiulį įspūdį. Atrodė neteisinga, kad išliko labai mažai žinių apie šią ryškią asmenybę. Daugiau apie ją sužinoti pavyko iš Niujorke rastų Jono Turkovo atsiminimų. Rachelė – klajojanti žydė aktorė, kuri dėl meilės apsistoja Kaune, tarpukariu vis labiau vakarėjančiame mieste. Norėjosi atskleisti tos moters kosmopolitiškumą, o per ją - ir Kauno kosmopolitiškumą. Rachelė Berger tapo Kauno žydų teatro direktore, ištekėjo, pagimdė dukrelę. Jos istorija nutrūko Dachau stovykloje.“( I.Pukelytė: „Mėgaujuosi grožinės literatūros rašymu“// Kauno diena. 2020 06 27, p. 28)
Meilės romanas su žydu muzikantu Dovydu įprasmina jos gyvenimą: „Traukinys ją nešė į kupiną meilės ir išsipildymo gyvenimą.“ Rachelė greitai pritampa prie jo šeimos, tampa garsios Kauno žydų šeimos neatskiriama dalimi, gauna tai, ko jai labiausiai trūko gyvenime Rachelės kaip aktorės gyvenimas spontaniškas, apimantis jos keliones po Europą, ieškant karjeros realizavimo galimybių, kol galų gale ji ilgesniam laikui sustoja Kaune. Laikinojoje sostinėje veikęs žydų teatras tampa jos teatrinių ambicijų realizavimo galimybe, kuria ji pasinaudoja. Aprašydama teatrinio gyvenimo peripetijas, žydų teatro gyvavimo sunkumus knygos autorė pasitelkia ir istorines teatro asmenybes: Borisą Dauguvietį, Kiprą Petrauską, Stasį Pilką, Vytautą Bičiūną. Jų vaidmenys romane epizodiniai, jie lieka daugiau simboliniais ženklais, kurie tampa istoriniu fonu, tam tikra paslaptinga terpe, neatsiejama nuo Kauno kultūrinės savasties. Neatsitiktinai dalis romano veiksmo vyksta Kauno centre, Laisvės alėjoje, kuri daugeliui asocijavosi su Europos sostinių centrinėmis gatvėmis, apskritai vakarietiško gyvenimo modeliu, į kurį orientavosi ir tarpukario Kaunas. Kosmopolitiškoji linija romane yra nuolat brėžiama personažų pokalbiuose, dialoguose, ji svarbi ir personažų pasirinkimuose. Po spektaklio Rachelė kalbasi apie Kauną su senbuve teatro aktore, kuri puikiai jaučiasi Kaune: „Mes visi čia kosmopolitai – žydai, lenkai, vokiečiai, rusai, lietuviai. Visi viena šeima.“ Tačiau labai greitai šią iliuziją išsklaido karas, mirtys, sugriauti romano personažų likimai. Dinamiška veiksmo eiga, romano intriga įtraukia skaitytoją, neleidžia jam likti tik abejingu stebėtoju.
Inos Pukelytės romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“ galime skaityti kaip meilės romaną, kuriame paraleliai rutuliojasi dvi siužetinės linijos, dvi meilės istorijos, dviejų moterų likimai, kuriuos sujungia daug simbolinių ženklų ir realijų. Tačiau tuo pačiu ši knyga atveria prieštaringas karo sukeltas peripetijas, žiaurius Holokausto įvykius, tampa literatūriniu tarpukario Lietuvos ir daugiataučio Kauno istorijos liudijimu. Knyga sugriauna ir tam tikrus kaunietiškus mitus, kiek „išklibina“ lietuviškiausio miesto idėją, įsitvirtinusią daugelio mūsų sąmonėje. Tokių Laikonosios sostinės literatūrinių liudijimų, tekstų šiandieniniame literatūros lauke tikrai trūksta, norisi tikėti, kad pastartuoju metu išleistos knygos, kurios jau surado savo nišą, paskatins ir kitų tekstų atsiradimą.
Dalia Kuizinienė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė.