Pirmosios valandos po Ukrainos užpuolimo
J.Skaletskos dienoraštį „Jūs nežinote, kas yra karas. Jevos dienoraštis“ išvertusi Audronė Macijauskienė sakė: „Šiai mergaitei, kaip daugumai 12-ečių, būdingas ypač stipriai augantis sąmoningumas.“
A.Macijauskienės žodžiais, pradėdama rašyti dienoraštį paauglė gyveno paprastą gyvenimą: mokėsi, piešė, muzikavo, šventė gimtadienį: „Rodos, niekuo ji neišskirtinė.“ Tačiau jos gyvenimas radikaliai apsiverčia aukštyn kojomis, kuomet jos gimtąjį Charkivą užpuola rusų okupantai. Pirmąsias tris valandas mergaitė patyrė stiprų panikos priepuolį.
Vėliau, ieškant saugios vietos, J.Skaletskos šeima pervažiavo visą Ukrainą ir pasiekė Airiją. Šalies pasienyje paauglė susidūrė su žurnalistais. Šiuo metu jos kurtas tekstas išverstas į 20 pasaulio kalbų.
„Ji labai artimai bendrauja su savo močiute“, – tęsė A.Macijauskienė. Paklausta apie herojės tėvus, panašu, kad situacija yra dramatiška – jos tėvai išsiskyrę, mama dirba Turkijoje, o tėvas kitoje šalyje, todėl didžiąją dalį laiko gyvena su močiute.
Rugsėjį pradėjusi darbą vertėja sakė, kad proceso metu buvo visko: „Jeva kalba jautriai, bet norisi būti šalia jos, gyventi toje istorijoje.“ Anot pašnekovės, šiai 12-metei dienoraštis buvo ginklas išbūti.
Be kita ko, ši knyga yra skirta ne tik suaugusiesiems, bet ir paaugliams. Joje diskutuojama sudėtingais pilietiškumo, pasirinkimų klausimais.
Nebijoti sunkių temų
„Sunkumo aš nebijau, nes jį ir taip jaučiu“, – teigė L.Šlipavičiūtė-Černiauskienė, knygos „Ištrūkusios iš pragaro“ bendraautorė. Kartu su Palmira Galkontaite, jos surinko 16-os moterų, kurios pabėgo iš Ukrainos į Lietuvą, istorijas. L.Šlipavičiūtė-Černiauskienė tapė portretus, o P.Galkontaitė dirbo su tekstu.
Menininkė pasakojo, kad knygos herojės ėmė rūpintis ja pačia – klausė, ar nėra per daug sudėtinga klausytis jų išgyvenimų, ar apskritai tai įmanoma. „Įmanoma, – reagavo L.Šlipavičiūtė-Černiauskienė. – Kurdamas portretus tu tampi laidininku. Iš tiesų buvimas su moterimis iš Ukrainos man buvo gydanti patirtis. Nors ir regi visą neviltį, stiprybė ir troškimas gyventi buvo stipresni jausmai.“
Po žinios apie karą atėjusio sąstingio metu bei ieškant, kaip turimais resursais prisidėti prie pergalės, L.Šlipavičiūtei-Černiauskienei gimė idėja. „Plano neturėjau, viskas prasidėjo nuo vizijos“, – teigė ji ir pridūrė, kad ėmėsi organizuoti renginius ukrainiečiams.
Savo įspūdžiais dalijosi renginio moderatorė Dovilė Filmanavičiūtė: „Ištrūkusias iš pragaro“ sunku skaityti neverkiant. Bet mane labiausiai sukrėtė moters istorija, kuri kaip ir aš dirba reklamos agentūroje. Jos žargonas buvo visiškas antausis – ką mes, Vilniaus hipsteriai, darytume tokiu atveju?“
L.Šlipavičiūtė-Černiauskienė reaguodama sakė, kad sąmoningos atrankos nebuvo, todėl moterų prototipai labai atsitiktiniai: „Viename proteste sutikau žurnalistę iš Mariupolio, kuri taip aistringai darbavosi... Po renginio tiesiog priėjau prie jos ir pakviečiau susitikti. Ne veltui tai paskutinė istorija, ji – neįtikėtinai galinga“, – sakė L.Šlipavičiūtė-Černiauskienė.
Kalbėdama apie piešinių, nugulusių knygoje, techniką, L.Šlipavičiūtė-Černiauskienė atsakė: „Pasirinkau greitojo eskizavimo stilių, nes norėjau pagauti emociją ir judesį, o ne fotografinį panašumą. Todėl kiekvienas jų man primena unikalų susitikimą su kiekviena moterimi.“
Tiesa, ne visos moterys norėjo pasakoti apie tai, ką patyrė. Joms užteko tiesiog buvimo šalia, piešimo proceso: „Ilgainiui kai kurios atsiverdavo.“