– Kodėl sumanėte parašyti fantastinį siaubo romaną „Vėjas nuo jūros“?
– Norėjau parašyti tai, kas man pačiam įdomu. Esu siaubo literatūros mėgėjas, todėl tokią knygą parašyti buvo natūralu. Dar studijuodamas labai pamėgau fantastines knygas, Lietuvoje šis stilius tuo metu tik ėmė rastis. Prisimenu, kaip viena mano kurso draugė piktinosi, kad tai nesąmonė, pasakos dideliems vaikams. Sunku nesutikti, kad jei vaikystėje patiko pasakos, užaugus gali patikti fantastika. Tame nėra nieko blogo. Tai istorijos, sukurtos pasitelkiant fantaziją, pakeičiančios realų pasaulį, kad jis būtų įdomesnis.
– Tikriausiai geros fantastinės ar siaubo literatūros paslaptis – literatūra negali būti tuščia. Kai pasirodė pirmasis šio jūsų romano leidimas, sakėte, kad jame yra ir teologinių aspektų.
– Taip, romane yra paslėptų minčių. Labai negiliai, todėl tie, kas norės, tikrai jas ras. Mano idėja buvo parodyti, iš kur tos religijos atsiranda. Juk kažkas nesusėda ir nesako – dabar tikėsime tuo ir tuo. Kažkas suteikia tam stimulą, gal religija atsiranda iš prietarų, tabu, kitokių tikėjimų.
– Kaip manote, iš kur atsiranda poreikis skaityti siaubo literatūrą?
– Paprastai žmogus visada nori kontroliuoti situaciją. Taip jis jaučiasi patikimiau ir stabiliau. Kai skaitai siaubo romaną ir labai įsijauti, visada gali užversti ir atidėti. Tačiau tai panašu į amerikietiškus kalnelius – žinai, kad tai saugu, bet kartu labai baisu. Tačiau, nepaisant to, kas kūrinyje vyksta baisaus, jis turi būti apie žmones ir santykius tarp jų, priimamus sprendimus. Tai pagrindinis dalykas.
– Siaubo ir fantastinei literatūrai aktualus klausimas – kas yra pasaulis ir kur jo ribos.
– Taip, tai vienas svarbių klausimų. Bet kokia literatūra turi turėti globalesnę mintį. Pažvelkime į mokslinės fantastikos kūrinius apie ateivių įsiveržimą į mūsų pasaulį. Tokių kūrinių daug, bet jie visi kitokie. Ir juos norisi skaityti būtent todėl, kad jie gvildena konfliktą – ar žmogaus, ar visos visuomenės, ar bando parodyti, kaip viskas atrodys po globalios katastrofos ar apokalipsės.
– Ar padėti rašyti romaną jums padėjo programavimo įgūdžiai? Skaitant norisi versti puslapį po puslapio, viskas atrodo puikiai sudėliota, nėra spragų.
– Sakyčiau, kad buvo taip – aš žinojau, kokia bus knygos pradžia ir kokia pabaiga. Apytiksliai įsivaizdavau veikėjus, kai kurie atsirado rašant. O ar padėjo programavimas? Taip, nes programuotojas turi žvelgti į ateitį ir prisiminti, kad visus atvertus skliaustelius galiausiai reikia užverti, kitaip bus klaida. Tačiau tai būtų labai mechaniška. Programavimas padėjo nepamiršti užraišioti visų galų. Taip pat labai padėjo improvizacija. Aš pats šiek tiek improvizuoju džiazo gitara – grodamas užsimerki ir neri į kurią nors pusę.
– Kaip pats vertinate savo knygą? Kokias siaubo knygas mėgstate skaityti?
– „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius rašė atsiliepimą pirmam mano knygos leidimui. Aprašė reklamiškai, lygino su Stephenu Kingu. Nemanau, kad mano knyga panaši į S.Kingo romanus, gal tik panaudotos kelios panašios techninės ar literatūrinės priemonės.
Labiau nei amerikiečių, man patinka britų siaubo romanai, parašyti 1960–1970 metais. Siaubo žanrą galima padalyti į dvi dalis. Viena – kai vaizduojamas besitaškantis kraujas, žarnos ant sienų, tykštančios smegenys ir pan. Taip bandoma sukurti tą baimę ir siaubą, bet, mano suvokimu, tai pigiausias būdas.
Kur kas įdomiau psichologinis siaubas, kuriamas iš nežinios, paslapties. Man patinkantys autoriai – Brianas Lumley, Clive Barkeris. Pastarasis į savo tekstus gan įdomiai įkombinuoja tas tykštančias žarnas, bet tai pabrėžtinai nustumiama labai toli. Svarbiausia knygose būna tai, kaip viską mato žmogus, kaip reaguoja, kas kyla jo mintyse, kaip bandoma išsisukti.
