Igno Šeiniaus Kuprelis – vargonininkas, savamokslis inžinierius ir išradėjas, po skausmingos meilės istorijos vienišas savo malūne studijuoja filosofijos veikalus, simpatiškas lietuviškas Kvazimodas. Ir Baltaragio šeima – malūnininkų dinastija, kurios paskutinis palikuonis, pasidavęs aistrai, pražudo save ir savo šeimą.
Šiandien į šias istorijas pažvelkime kiek kitu rakursu. Nors klasikiniai, chrestomatiniai kūriniai neretai atrodo beveik kaip akmenyje iškalti arba autoriui į ausį be klaidų mūzų padiktuoti, neretai pačių tekstų istorijos taip pat tampa knygomis ar bent jau yra jų vertos. Taigi ką slepia dviejų mūsų klasikinių malūnų ėjimas pasaulin?
Igno Šeiniaus „Kuprelis“, arba kaip Kazytė tapo Kunigunda
Igno Šeiniaus „Kuprelis“ – viena gražesnių iš nedaugelio meilės istorijų klasikinėje lietuvių literatūroje. Tarpukariu šalia jos glaustųsi nebent drungnesnio temperamento Antano Vaičiulaičio „Valentina“. Kūrinio modernumas dar apie nepriklausomą valstybę ir literatūrą svajojančioje Lietuvoje buvo nulemtas pirmiausia temos: šio kūrinio centre ne socialinė ar tautinė problemos (nors be jų ir neapsieita), o mylintis ir savo būtį apmąstantis žmogus.
Romano istorijoje esama šiokios tokios painiavos. „Kuprelį“ tituluojame vienu iš pirmųjų modernių lietuvių literatūros prozos kūrinių, datuojame 1913 metais, kada pirmąkart ir pasirodė romanas. Tačiau skaitome ir cituojame 1932 metais pasirodžiusį variantą, o tuomet gauti moderniojo meno pirmeivio statusą jau kur kas sudėtingiau.
Iš kur ši painiava ir kaip ją išpainioti? Ko gera, lengviau atsakyti į pirmąjį klausimą. Pereito šimtmečio pradžioje Šeinius savo kūrinį išleido JAV, kadangi, paties autoriaus tvirtinimu, cenzūra uždraudė leisti romaną Lietuvoje dėl jame vaizduojamos knygnešių veiklos. Lietuvą pasiekė labai mažai „Kuprelio“ egzempliorių, kurie greit tapo bibliografine retenybe, o pastarosios, žinia, nebūna gausiai skaitomos ir nedaro didelio poveikio literatūros raidai. Ir tik 1932-aisiais dar kartą išleistam ir labai palankių vertinimų sulaukusiam romanui buvo lemta įgyti klasikos statusą, tad jo modernumas amžiaus pradžioje iš dalies yra retrospektyvaus pobūdžio.
Skirtumai tarp dviejų „Kuprelio“ leidimų – esminiai. Kaip teigė pats autorius – neliko nepaliesto beveik nė vieno sakinio. Vienus skirtumus nulėmė per tą laiką gerokai lietuvių ir švedų kalbomis išmiklinta autoriaus ranka, kitus – pakitęs ideologinis kūrinio fonas. Palyginti su antrąja versija, pirmoji labai šerpetota, joje gausu tarmybių, gremėzdiškų sakinių, psichologinių veikėjų portretų netolydumų, tam tikro dirbtinumo. Nors kūrinio struktūra abiem atvejais išlaikoma identiška – antrasis variantas sutrumpėja.
„Žvaigždutės vikriai šokinėjo ant dangaus ir pasakojo ką viena kitai. Naujieną, rodos, būtų kokią išgirdę.“ – rašoma pirmojoje redakcijoje. „O žvaigždės danguje nuo šalčio mirgėjo.“ – lieka antrojoje.
Bene labiausiai kūrinio atmosferą pakeičia veikėjų portretai. Tai, ko gera, geriausiai rodo Olesio mylimosios vardo kaita. Iš Kazės (Kazytės) ji tampa Kunigunda (Gunde) Gervydžiūte. Kas tinka Kazei – nepridera Gundei. Iš jos charakteristikos dingsta apskritumas, putlumas, plepumas. Apie Kazę Kuprelis netgi gali pagalvoti, kad ji su kuo nors sėdi karčemoje, ko tikrai nepamanytų apie Gundę. Piešdamas mylimosios portretą, Šeinius ją kūrė vis subtilesnę, jautresnę, mažiau kaimietiškai pragmatišką. Kazė Olesių apgauna – išvilioja jo pinigus ir pabėga su gražesniu, sveiku jaunikiu. Jeigu dar pridėtume, kad nepublikuotoje Kuprelio versijoje (jų viso yra keturios, dvi liko juodraščiais) Kazės pavardė buvo Batvinytė (batvinis yra tas pats proziškas burokas), galėtume manyti, kad mylimosios vaizdas susidarytų visai nepoetiškas.Gundė irgi išdumia pas kitą jaunuolį – bet neapiplėšia Kuprelio, ji jau renkasi ne pragmatiškai ir ciniškai, o tiesiog grįžta prie savo pirmosios meilės.
Bene labiausiai kūrinio atmosferą pakeičia veikėjų portretai.
Pats Kuprelis iš greitai supykstančio, lietuviškai sodriau nukeikiančio, lengvai isteriško malūnininko, svajojančio dar ir apie visuomeninę veiklą (leisti lietuvišką laikraštį), tampa mažakalbiu, veikiau savo kūnu, veido išraiška, o ne žodžiais ar veiksmais emocijas reiškiančiu personažu (norsmuštis jam ir antrojoje versijoje vis dar pasitaiko). Gal dėl to ir visiškai destruktyvi pirmosios versijos pabaiga transformuojasi į gerokai laimingesnę.
Pakitęs istorinis fonas lėmė Olesiaus pažiūras ir pagrindinio piktadario – Kazės-Gundės suviliotojo tautybę. Štai pirmasis Kuprelis yra socialistas, manantis, kad „Mums tautinė idėja, į kurią mes visi sektume, turi būti socializmas. Ir būtinai tautinis.“ Ketvirtajame dešimtmetyje Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje, kurioje Šeinius trumpam tampa oficiozinio „Lietuvos aido“ redaktoriumi, Kuprelis taip nė manyti nebemanė, dar daugiau – nuo valstybės valdymą komentuojančių pastabų visai susilaikė.
Kazė Kuprelį palieka dėl ruso („burlioko“), girtuoklio netikėlio Jastrebovo, kuris ją veikia itin neigiamai. Iš tautiškai susipratusios, spaudos platinime dalyvaujančios, patį Kuprelį į lietuvių kalbą atvertusios jaunuolės, ji virsta bjauriai rusiškai su burlioku koketuojančia mergina. Antrojoje versijoje matyti, kad lietuvių tautos priešai ketvirtajame dešimtmetyje yra kiti – Gundę sugundo lenkas Staševskis, bet šis „priešas“ jau nėra taip suprimityvinamas: jis menininkas, išsilavinęs, be to – gražiai lietuviškai kalbantis vaikinas, tad visai ir nestebina, kad Gundė grįžta prie savo pirmosios meilės.
Dabar persikelkime į ankstyvąjį sovietmetį, kuomet ir vyniojasi antrojo malūno istorija.
Aistrų siautėjimas, arba „Baltaragio malūnas“ be Jurgučio ir kitų istorijų
Buvo ir tebėra du „Baltaragio malūnai“. Dar daugiau, galima manyti, kad vis dar skaitome „ne tą“ „Baltaragio malūną“, mat pirmasis jo variantas pasiklydo sudėtingame laike. Pirmoji apysakos redakcija, parašyta Antrojo pasaulinio karo metais nacistinės Vokietijos kariuomenei užėmus Lietuvą, pasirodė 1945-aisiais – Josifo Stalino diktatūros įsitvirtino Lietuvoje laikotarpiu.
Su didžiausia meile Borutos rašytas kūrinys tapo bene daugiausia kraujo rašytojui sugadinusiu veikalu. Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje Boruta sėdėjo kalėjime už komunistines pažiūras, sovietinėje Lietuvoje – pateko į lagerį už neteisingai komunistines pažiūras. Boruta praėjo visus tarybinio rašytojo auklėjimo etapus – nuo brutalaus jėgos panaudojimo prieš autorių, jo izoliacijos, iki prievartinio viešo savo kaltės deklaravimo ir tylaus susitaikymo. Borutos kaip tarybinio rašytojo „apdorojimo“ kelias prasidėjo su jo apysaka „Baltaragio malūnas“, kurią pats autorius vadino nelaimingiausiu savo kūriniu ir kurio istorija gali reprezentuoti tai, kas vyko su literatūra ir su rašytojais Stalino diktatūros laikotarpiu.
Išleidus apysaką, tuometis „Tiesos“ redaktorius Genrikas Zimanas parašė recenziją „Suprietarinta tautosaka“. Jeigu 1945-aisiais „Tiesos“ galva imasi rašyti recenziją – tai reiškia kūrinio mirtį ir dideles gyvenimo komplikacijas rašytojui, kurios taip pat galėdavo baigtis mirtimi. Kodėl? Nes toks įvertinimas visų pirma yra politinis, visų antra – jis reprezentuoja tiesą (tiek kabutėse, tiek ir be jų).
Norint trumpai perteikti Zimano įvertinimą, pakanka žodžio „neliaudiškas“. Žinia, vadinamoji liaudis buvo to laiko vertinimų alfa ir omega. Nors Boruta savo kūrinyje, galėtume sakyti, vaizduoja beveik vien tik liaudį, bet – daro tai neteisingai. Ta jo liaudis su buržujais nekovoja, tiki prietarais ir velniais, yra pasyvi, kenčia ir žudosi (taip taip, pirmojoje kūrinio versijoje Girdvainis nusižudo) užuot skleidus optimizmo ir kovos dvasią ar bent jau gerokai pamokiusi visų savo kančių kaltininkus buožes. Dabar tai gali atrodyti juokinga, bet prieš šešiasdešimtmetų burtažodžiai „liaudiškas“, „(a)politiškas“, „socialistinis realizmas“ (vienintelis galimas rašymo metodas) ir pan. buvo kūriniui (o kartais ir jo autoriui) gyvybės ir mirties klausimas.
Kūrybinė Borutos karjera buvo ilgam suspenduota, mat po trejų metų išėjęs į laisvę nebegalėjo legaliai užsiimti kūryba.
Taigi prie visų paminėtų punktų gavęs minuso ženklą, „Baltaragio malūnas“ buvo išimtas iš bibliotekų ir knygynų, o autorius gavo„honorarą“ – penketą metų lagerio. Kadangi LTSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis pasinaudojo savo įtaka – sprendimas buvo sąlyginai minkštas: Borutos neišsiuntė iš Lietuvos, o įkalino Rasose. Kūrybinė Borutos karjera buvo ilgam suspenduota, mat po trejų metų išėjęs į laisvę nebegalėjo legaliai užsiimti kūryba. Tokia jau buvo izoliacinė nusikaltusiųjų auklėjimo politika: oficialiai esi laisvas ir gali gyventi toliau, tačiau bausmė tęsiama. Visos institucijos kuria nors dingstimi atsisako buvusį lagerininką darbinti. Tokios elgsenos efektas: buvęs kalinys negali atsitiesti, dar daugiau – vėl sukurti kokį netarybinį herojų. Priešingai – jis viešai atgailauja ir prašo leisti jam išgyventi. Pirmuoju pokario dešimtmečiu bene vienas svarbiausių Borutos raštų žanrų – pareiškimas, prašymas ir pasiaiškinimas. Išprašė nedaug ką – galimybę pragyventi iš vertimų – juos spausdinti buvo leista be vertėjo pavardės arba svetima pavarde.
Maždaug 1956-aisiais, prasidedant „atlydžiui“, Boruta grįžta prie savo numarintos apysakos. Perrašo, įkvėpimo kūrinį pritaikydamas prie laiko ir aplinkybių. Pastarasis variantas ir įsitvirtino kaip kanoninis.
Rašytojas vėl intensyviai dirba: renka folklorinę medžiagą, plečia pasakojimą, poetinį jo stilių suprozina, kūrinį tarsi „prižemina“, suteikdamas jo veiksmui realistinį pamatą. Pirmajame apysakos variante veiksmas vyniojasi dinamiškai, staigiai. Pagrindiniai personažai, valdomi aistrų ir troškimų, veikia impulsyviai. Žmonių pasaulis turi ryškią mitologinę dimensiją, smarkiai veikiančią asmens gyvenimą. Ši mitologinė dimensija simbolizuoja žmogiškąją pasąmonę ir tokiu būdu Boruta kalba apie jos poveikį žmogaus veiksmams ir likimui.
Antrajame apysakos variante aistra, žmogaus pasijos, pasąmonės veikimo intensyvumas prigesinami, surealistinami. Mitologinė kūrinio plotmė savotiškai sudvigubinama, kad būtų visiems pagal skonį: tiktų ir partijai su jos globojama liaudim, ir normaliam skaitytojui. Gal geriausiai tą dvilypę „metodiką“, vėliau tapusią vadinamąja „Ezopo kalba“, rodo svarbaus papildomo personažo įvedimas. Jurgutis, Jurgą įsimylėjęs ir nuolat aplink ją besišlaistantis kvailelis, atlieka velnio antrininko funkciją. Kūrinyje jis pasirodo tais pačiais momentais, kaip ir velnias, tad skaitytojas niekad negali aiškiai tvirtinti, kas vyksta: ar tai velnio žabangos, ar kvailučio Jurgučio nesėkmės. Todėl jei kokiam zimanui vėl kiltų noras sakyti, kad apysakoje veikia antgamtės jėgos, visiškai nepriimtinos socrealistiniam metodui ir tarybiniam žmogui, autorius galėtų atremti, jog tasai zimanas neįžvalgus skaitytojas ir nemato, jog čia tik kalvio parankinio Jurgučio, meilės monų vedžiojamo, darbai.
Taip antrasis kūrinio variantas prikėlė kūrinį naujam gyvenimui, jis tapo ir pirmojo lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ pamatu.
NB šios knygos istorija puikiai atskleista Dalios Striogaitės parengtoje knygoje „Baltaragio malūnas“ ir jo byla: pirmoji Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ redakcija, straipsnis, skirtas kūrinio istorijai, dokumentinė ir literatūrinė medžiaga (2005)
Daugiau informacijos apie šį projektą rasite „Facebook“ paskyroje.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
