Norisi grįžti prie vieno šio amžiaus Nobelio premijos laureato, kuris Lietuvoje tebėra menkai žinomas, nors viena jo knyga lietuviškai išleista. Tai yra vengrų rašytojas Imre Kerteszas, gimęs 1929 m. Budapešte. Jo romanas „Be likimo“ komunistinėje Vengrijoje sunkiai skynėsi kelią į dienos šviesą: iš pradžių buvo atmestas, o 1975 m. išleistas mažu tiražu; lietuvišką vertimą 2010 m. išleido „Alma litera“, iš vengrų kalbos vertė Algirdas Jakulis. Tai yra pirma trilogijos dalis. Be to, žurnale „Metai“ buvo publikuota ištrauka iš kito romano. 2002 m. I. Kerteszui paskirta Nobelio literatūros premija „už kūrybą, puoselėjančią trapią asmenybės patirtį barbariškoje istorijos savivalėje“.
Atrodo, kad Lietuvoje romanas „Be likimo“ didesnio dėmesio nesulaukė – galbūt dėl savo tematikos: juk skaityti apie konclagerio patirtį neatrodo labai patrauklu. Tačiau kaip tik tokie ribiniai išgyvenimai gali įspūdingai ir su intriguojančia įtampa byloti esminius dalykus apie žmogaus prigimtį. Žinoma, jeigu talentingai parašyta, o I. Kerteszo santūrus pasakojimas yra itin savitas ir neužmirštamas.
Tai yra autobiografinis romanas, nors autorius teigia neturėjęs tikslo pasakoti apie save. 1944 m. keturiolikmetis Vengrijos žydas Imre Kerteszas, kaip ir jo romano personažas Diordis Kiovešas, buvo išvežtas į Osvencimo, arba, kaip čia vadinama, Aušvico, koncentracijos stovyklą. Galbūt jam išlikti padėjo ir tai, kad vėliau buvo pervežtas į Buchenvaldo konclagerį, nors ir ten jo gyvybė kybojo ant plauko.
Įdomi šio romano ypatybė yra ta, kad autorius perteikia praktinio išgyvenimo nežmoniškomis sąlygomis patirtį be jokio smerkiamojo moralinio patoso. Be kita ko, I. Kerteszas pabrėžė, kad jam atrodė svarbu aprašyti tas dvidešimt minučių, per kurias atvežtieji į Aušvicą suregistruojami ir paskirstomi. Štai vienas iš tų epizodų:
Visi tie vaizdai, garsai, įvykiai mane įpainiojo į keistą, spalvotą, sakyčiau, kvailoko įspūdžio srautą, todėl kitus, galbūt svarbesnius dalykus tik blogiau sugebėjau pastebėti. Pavyzdžiui, sunkiai galėčiau pasakyti: ar mūsų pačių, kareivių, kalinių, ar visų kartu bendromis pastangomis galiausiai susiformavo ilga kolona, dabar jau vien iš vyrų, taisyklingai sustatyta eilėmis po penkis, kuri lėtai, bet pagaliau tolygiai žingsnis po žingsnio judėjo pirmyn. Su ja judėjau ir aš. Ten priekyje – vėl pranešė – mūsų laukia pirtis, tačiau prieš tai – sužinojau – dar ir medicininė apžiūra, užsiminė, bet, žinoma, ir pačiam nebuvo sunku suprasti, kad akivaizdžiai kalbama apie tam tikrą patikrinimą dėl tinkamumo dirbti.
Tie, kas netinka dirbti, be abejo, buvo siunčiami tiesiai į dujų kameras, nors anaiptol ne visi tai žinojo. Įdomiai keista, kad romano pasakotojas bei kiti iš Vengrijos atvežti žydai iš pradžių nesusigaudė, kur jie pateko – manė, kad yra tiesiog vežami darbams. Aušvico lagerio apylinkės atrodė gražiai vokiškai sutvarkytos ir visai nieko baisaus nežadančios. Į patį lagerį dar nepatekę jo prieigose jie pamato gražią futbolo aikštę su žalia veja, baltai nudažytais vartais, baltai nubraižytomis linijomis: „Su vaikinais iškart prakalbome: na, o po darbo čia žaisime futbolą.“
Romano pasakotojas, pamatęs kalinius, nusprendžia, kad tai yra nusikaltėliai, o jie kaliniais netapsią, tik būsią darbininkai, kaip prieš tai priverstiniuose darbuose Budapešte.
Šis makabriškas įspūdžio ir tikrovės neatitikimas tik palengva skaudžiai išsisklaido už spygliuotos vielos. Neilgą buvimą Aušvice paauglys dar nesunkiai išgyveno, nes turėjo jaunatviškų fizinių jėgų. Patekus į ne tokią žiaurią stovyklą, bent jau be dujų kamerų, – Buchenvaldą, alinantis darbas ir vos gyvybę palaikantis maistas palengva išsekino Diordį Kiovešą, ir tik draugų padedamas, pats jau visai rezignavęs, nebeturėdamas jėgų, jis pateko į lagerio ligoninę, kur šiaip taip, kartais ir dėl laimingų atsitiktinumų, trapų savo gyvybės siūlą ištempė iki karo pabaigos ir išvadavimo.
Savo santūriu tonu Nobelio premijos laureato Imrės Kerteszo romanas primena kitą lagerinį pasakojimą – Italijos žydo Primo Levi knygą „Jei tai žmogus“. Taip pat ir nelinksmu požiūriu į savo paties išlikimą. Interviu I. Kerteszas sakė, kad koncentracijos stovykloje buvo religingų žydų, kurie kliovėsi likimu, taip pat politinių kalinių, matančių prasmę savo kovoje, o jis pats niekuo netikėjo ir neturėjo vilties, bet prisitaikė prie „mirties mašinos“.
Nelengva apie tai kalbėti, nes prisitaikymas reiškia kolaboravimą. Tas, kuris prisitaiko lageryje, kuris supranta mirties mašinos logiką ir jai nusileidžia, tas kolaboruoja su šėtonu – kaip tik tai aš ir dariau. Tačiau apie tai nemalonu pasakoti.
Romanas „Be likimo“ tarsi patvirtina Primo Levi teiginį, kad koncentracijos stovyklose išgyveno blogiausieji, sveikiausieji, o gerieji mirė. Diordis nevertina budelių veiksmų, jam netgi daro įspūdį tvarkingi vokiečių kareiviai, o grįžęs į Budapeštą jis teigia, kad gyvenimas lageryje buvo „aiškesnis ir paprastesnis“. Galbūt kaip tik ta nesipriešinimo dvasia padėjo jam išgyventi.
Štai vienas epizodas: darbuose Buchenvalde iškrito jo nešamas cemento maišas ir suplyšo, tada kareivis jį primušė, o paskui sekė kiekvieną jo žingsnį:
Galiausiai jau beveik susižaidėme, perpratome vienas kitą, jau beveik kažkokį pasitenkinimą, pasitikėjimą, sakyčiau, kažką panašaus į pasididžiavimą mačiau jo veide ir tam tikra prasme turėjau pripažinti, kad galiausiai pagrįstai: išties, nors ir svirduliuodamas, nors linkdamas, nors temstančiomis akimis, bet atlaikiau. Vaikščiojau pirmyn atgal, nešiojau maišus neišmesdamas nė vieno ir galiausiai – turėjau pripažinti – tai pateisino jo veiksmus.
Lagerio ligoninėje – keistas gyvenimas balansuojant ties pražūties riba, nors darbuotojai kaliniai gyvena palyginti poniškai, vienas iš jų, čekas, kartais parūpina Diordiui papildomą maisto davinį.
Pats Imre Kerteszas visada turėjo užmojį būti ne šiaip holokausto liudininku, o rašytoju, – štai kaip jis tai įvardino viename interviu: „Betgi aš nerašiau Holokausto literatūros, aš rašiau romanus! Esu profesionalus rašytojas. Džiaugiausi kiekvienu pasisekusiu sakiniu, kiekvienu taikliu žodžiu, kurie man pavykdavo.“
Nuo 2000-ųjų metų Imre Kerteszas daugiausia gyvena Berlyne ir savo tėvynei Vengrijai nejaučia didelių sentimentų, nors save laiko vengrų rašytoju. Jis teigia, kad, be kita ko, jį atgrasė pastaruoju metu Vengrijoje sustiprėjęs dešinysis radikalizmas ir antisemitizmas. Štai kaip jis tai aiškina: „Aš esu didmiesčio gyventojas. Didmiesčio gyventojui Budapeštas nėra tinkama vieta. Tas miestas visai balkanizuotas. Didmiesčio gyventojui vieta Berlyne!“
Radijo recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
