Pasaulyje įvertintos knygos kūrėjai: „Ponas kampas“ kalba apie paprastus, bet svarbius dalykus

– Tania, kokia pirma mintis kilo perskaičius „Pono Kampo“ tekstą?

– Tania: Pagalvojau, kad jis šiek tiek apie mane ir mano šeimą. Abu su vyru esame dailininkai, kiekvieną dieną daug piešiame, sūnus taip pat piešia. Tad istorija pasirodė itin artima. Labai apsidžiaugiau, kad iliustruoti naują knygą Benas pasirinko būtent mane, nepaisant to, kad reikėjo luktelėti darbų pradžios, nes tuo metu turėjau baigti kitus projektus. Kai pradėjau eskizuoti, iš karto apsisprendžiau, kad naudosiu savo mylimiausią mėlyną spalvą, kokia bus bendra piešimo stilistika ir kaip atrodys pagrindinis veikėjas. Galima sakyti, kad tai knyga, kurios laukiau, kad galėčiau pasireikšti kaip iliustruotoja.

– Benai, o ką tu pagalvojai pamatęs knygos iliustracijas?

– Benas: Kad jos labai mėlynos! Bet mėlyna mano mėgstama spalva, todėl iliustracijas pamilau iš pirmo žvilgsnio. Iš tikro labai norėjau, kad knygą iliustruotų būtent Tania. Laukti tikrai buvo verta. Tai įrodo ir faktas, kad iliustracijos šiemet vienintelės iš Lietuvos pateko į išties stipraus tarptautinio konkurso penkiasdešimtuką bei aplenkė net 1949 kitus dalyvius iš viso pasaulio. Tanios talentą pastebėjau jau seniai ir džiaugiuosi, kad su mano knyga ji galėjo atsiskleisti.

– Kas buvo sunkiausia rašant ir iliustruojant? Kaip pavyko tuos sunkumus įveikti?

– Benas: Esu iš tų rašytojų, kurie patys prisidaro sunkumų. Kiekvieną pasakojimą perrašinėju daugybę kartų – pirmą ir galutinį rankraščius būtų sunku palyginti. Sunkiausia būna neprisirišti prie pirmojo bandymo ir nepalikti išlindusios kokios nors siūlės – juk tada teksto kelnės praplyštų pačioje gėdingiausioje vietoje. To išvengti padeda akylas žvilgsnis. Ne tik mano, bet ir iš šalies. Esu dėkingas visiems, kurie „Poną Kampą“ skaitė dar iki jo išleidimo, ypač redaktorei Giedrei Kmitienei, kuri turi išskirtinį kalbos pojūtį.

Tania: Iliustravimo procesas buvo ilgas ir užtruko daugiau nei metus. Per tą laiką buvo ir akimirkų, kai galvojau, kad knygos niekada neužbaigsiu (šypsosi). Tada darydavau savaitės pertrauką, piešdavau kitas iliustracijas ir šiek tiek pailsėjusi vėl grįždavau prie knygos šviežesne galva. Atvartą su paukščiukais perpiešiau kokius keturis kartus, nes jis man vis nepatikdavo, tad tų paukščiukų iš viso nupiešiau gal porą šimtų. Bet nepaisant ilgo proceso tai buvo viena iš „lengviausių“ mano knygų. Beno tekstas labai palankus iliustruoti, labai įkvepiantis ir, kas svarbiausia, turėjau visišką laisvę piešti taip, kaip norėjosi pačiai.

– Knygoje šeima ruošiasi kraustytis į naujus namus. Patiems turbūt taip pat yra tekę kraustytis. Kokie jūsų prisiminimai?

– Benas: Kai buvau vaikas, kraustėmės du kartus: iš pradžių gyvenom vieno kambario bute, paskui, gimus sesei, persikėlėm į dviejų kambarių, o vėliau – į trijų kambarių butą, todėl namai tarsi augo kartu su manimi. Labiausiai į atmintį įstrigo, kai visus daiktus sunešėm į naujų namų svetainę. Ši tapo tikru dėžių labirintu, po kurį buvo labai smagu palandžioti ir per kliūtis pasiekti palangę. Šis prisiminimas – vienas iš knygos įkvėpimo šaltinių.

Anksčiau vienuose namuose gyveno kelios kartos. Dabar žmonės linkę dažniau kraustytis, todėl svarbu apie tai kalbėti su vaikais, nes persikraustymas jiems gali būti nemaloni ar net gąsdinanti patirtis, ypač jei reikia eiti į kitą darželį ar mokyklą.

Tania: Mums, suaugusiesiems, kraustymasis – didelis darbas, įvairiausių rūpesčių pilnas procesas. Nors man kraustytis į naują vietą visai patinka, tai tarsi naujas gyvenimo etapas. Iš naujo gali kurti savo jaukų namų lizdelį.

Leidyklos „Nieko rimto“ nuotr./Knyga „Ponas Kampas“

– Ponas Kampas pasakoja berniukui jo tėvų susipažinimo istoriją. Ar žinote, kaip susipažino jūsų tėvai?

– Benas: Susipažinimo istorijos man įdomios nuo pat mažens – žavu, kad žmonės sutinka vienas kitą pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis. Tikiuosi, kad vaikai, perskaitę knygą, taip pat paklaus šio klausimo savo tėvų. Mama mano tėčiui krito į akį darbe. Tėtis stengėsi kaip įmanydamas: veždavo mamą pietų, nešdavo jai obuolius ir bandeles. Sakoma, kad kelias į vyro širdį veda per skrandį, bet šiuo atveju turbūt nutiko atvirkščiai (šypsosi).

Tania: Žinau, kad jie susipažino restorane. Tai buvo iškart po tėčio grįžimo iš privalomosios tarnybos kariuomenėje. Tėčiui sunkiai sekėsi užkariauti mamos širdį, o mama vis mėgdavo paerzinti jį ir į pasimatymus ateidavo pavėluodama bent 2 valandas (šypsosi).

Benas: Jau tos mamos!

– Tania, knygą iliustruoti padėjo Jūsų sūnus Povilas ir jo draugas Juozas. Kaip atrodė šis procesas?

– Tania: Knygą iliustruoti man iš tikrųjų padėjo vaikai. Pagalvojau, kad būtų labai smagu panaudoti tikrus vaikų piešinius, nes juk apie tai ir pati knyga! Pirmiausia peržiūrėjau ir atrinkau sūnaus piešinius iš dailės būrelių ir užsiėmimų. Pavyzdžiui, atvertime, kuriame Jovaras piešia ant sienos didįjį piešinį, panaudojau vieną iš darbų, kurį Povilas nupiešė dailės pamokoje. Tiesiog jį nuskenavau, šiek tiek pakoregavau ir visą įkėliau į iliustraciją. Buvo ir specialių „užsakymų“ vaikams. Pavyzdžiui, papūgą, žuvytę ir žiurkėną sugalvojo Povilas. Buvo pripiešti kokie penki ar šeši lapai papūgų ir iš jų išrinkau tas, kurios pasirodė tinkamiausios knygai. Taip pat daugelis smulkių piešinukų yra iš Juozo ir Povilo piešinių albumų ir bloknotų.

Tania: Iliustravimo procesas buvo ilgas ir užtruko daugiau nei metus.

– Knygoje rašoma apie piešimą ant sienų, už kurį lyg ir būtų galima gauti barti. Ar patys esate piešę ant sienų? O ar leistumėt tai daryti savo vaikams?

– Tania: O, šis klausimas tikrai ateina į galvą, kai perskaitai „Poną Kampą“! Kai buvau maža, ant sienų nepiešiau. Buvau labai gera ir paklusni mergaitė ir piešdavau ant popieriaus lapų. Tik labai išskirtiniais atvejais leisdavau sau nuspalvinti kokios nors knygos viršelį ar priešlapius. Nors, kai buvau maždaug dešimties ir jau turėjau asmeninę drabužių spintą, išpiešiau ir apklijavau lipdukais jos vidų. Buvo labai gražu ir spalvinga.

Žinoma, piešti ant sienų nereikėtų. Bet jei labai norisi sukurti didesnio formato meno kūrinį, visada yra išeitis – priklijuoti ant sienos didelį lapą ir piešti ant jo! Taip piešinys gali būti išsaugotas, net jei sugalvosi perdažyti sienas ar reikės kraustytis į kitą vietą.

Benas: Būdamas panašaus amžiaus kaip pagrindinis veikėjas Jovaras ant sienos už užuolaidos nupiešiau žmogeliuką, kurio niekas ilgai nepastebėjo, o paskui jau nebegalėjo išsiaiškinti, kieno tai darbas. Bet nuo to laiko nelabai tepatobulėjau. Jei būčiau pats iliustravęs šią knygą, visus žmones sudarytų penki pagaliukai ir rutuliukas.

Iš esmės knyga buvo sugalvota kaip lengva provokacija tėvams. Manau, kiekvienoje šeimoje bus rastas kitas atsakymas ir nustatytos savos taisyklės. Vieni tėvai neleis piešti ant sienų, kiti vaiko kambaryje galbūt paskirs atskirą sieną, ant kurios vaikas galės atskleisti savo meninius sugebėjimus, treti galbūt darys taip, kaip pasiūlė Tania, ir ant lapo nupieštą piešinį priklijuos prie sienos. Ir visi bus teisūs. Be to, į knygą piešti tarsi irgi negalima, bet šioje yra tuščias baltas priešlapis, kuriame vaikai kviečiami nupiešti savo giminės medį.

– Kokį įsivaizduojate „Pono Kampo“ skaitytoją?

– Benas: Šios knygos skaitytojas jau pats laiko ją rankose ir skaito pakankamai užtikrintai, nors tą daryti išmoko dar visai neseniai. Iš lovos rytais jis išlipa žvalus, nors kartais ir nenori eiti į mokyklą, nes už lango šalta. Jam patinka piešti ir spalvinti, nors ne visada pataiko į kontūrus. Jo galvoje dūzgia daugybė minčių. Namie jam atrodo, kad kiekvienas daiktas galėtų papasakoti savo istoriją, o naktį jis sapnuoja spalvotus sapnus. Kitaip tariant, tai beveik kiekvienas 5–8 m. vaikas (šypsosi). Tiesa, tikiu, kad knyga patiks ir mažesniems, jei tekstą perskaitys tėveliai.

– Kaip manote, kuo ši knyga išsiskiria iš kitų?

– Benas: Į šį klausimą taikliai atsakė viena užsienio leidėja, kai nusiunčiau jai perskaityti ir įvertinti „Poną Kampą“. Tai knyga apie paprastą šeimą, su kuria skaitytojai gali lengvai tapatintis. Tokie nutikimai vyksta kasdien. Tuo pat metu kiekviena šeima skirtinga su savo nerašytomis taisyklėmis, vaidmenimis, laisvalaikiu, papasakotomis ir nepapasakotomis istorijomis. Šia knyga norėjau tai akcentuoti. Knygos situacija paprasta, bet iš jos kyla net kelios svarbios temos.

Tania: „Ponas Kampas“ kalba apie paprastus, bet svarbius dalykus kiekvienam vaikui (ir ne tik vaikui). Apie šeimos svarbą ir palaikymą, apie tai, kad mylima veikla suartina ir padeda surasti draugų, apie tai, kaip smagu leisti laiką visai šeimai kartu.

– Ko palinkėtumėte knygos skaitytojams?

– Benas: Linkiu nebijoti klausti, žaisti, eksperimentuoti. Visai nesvarbu, ar su pieštuku rankoje, ar su arbūzu ant galvos. Įvairiausių spalvų kupinas pasaulis atsiveria tik tokiu būdu. Na gerai, yra ir dar vienas būdas. Skaityti knygas. Bet juk knygos skaitytojai ir taip jas skaito (šypsosi).

Tania: Labiausiai noriu palinkėti kuo daugiau linksmų, nuoširdžių ir kūrybingų vakarų su pieštukais rankose!