I.Toleikytė yra rašytoja ir vertėja iš danų kalbos. 2009 m. „Pirmosios knygos“ (PK) konkursą ji laimėjo su apsakymų rinkiniu „Garstyčių namas“, kuris jau tada pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. „Raudonas slidus rūmas“ – pirmoji jos poezijos knyga.
Rašant apie šį kūrinį, nėra reikalo kalbėti apie gaivališką gamtą su savo keturiais metų laikais ir „juvelyrinę“, „nugludintą“ kalbą, nes čia iš tiesų yra ką lukštenti, kuo stebėtis ir grožėtis. Šioje recenzijoje bandysiu pateikti kelis argumentus, kodėl naujoji I.Toleikytės knyga verta atsidurti jūsų knygų lentynoje.
Iš kokių sluoksnių susideda širdis?
Reikėtų pradėti nuo to, kad knyga suskirstyta į tris dalis. Jos konceptualiai susijusios su aptakiu, širdį simbolizuojančiu pavadinimu „Raudonas slidus rūmas“. Interviu poetė pasakojo, kad jai ši eilutė iš versto eilėraščio pasirodė paslaptinga, nejauki ir keista.
Daugiasluoksniškai suprantamą širdį išreiškia epigrafas, kurio autorystės šaltinis nurodomas „iš interneto“. Čia išdėstoma širdies sudėtis:
- „Vidiniame sluoksnyje“ – asmeniški, išpažintiniai eilėraščiai;
- „Raumenyne“, pasak poetės, pikti eilėraščiai, bet dar pridėčiau ir būdvardį „kritiški“;
- „Išoriniame sluoksnyje“ apmąstomi išoriniai dalykai.
Autentiška intonacija
Pirmasis už akies užkliuvęs dalykas – jau Mariaus Buroko minėtas ir su niekuo nesupainiojamas autorės balso tembras. Sutinku su recenzentu, kad šis aspektas I.Toleikytės poeziją ir padaro poezija. Taip, kai kurie eilėraščiai išpažintiniai, tačiau įdomiai išsakyti nuodėmes, rūpesčius ir kitas egzistencines kančias reikia gebėjimo, intelekto ir visokios kitokios puokštės gėrybių. Tai jaučiama ir aprašomame kūrinyje.
Nors mokykliniame rašinyje „lyrinį aš“ draudžia vadinti autoriaus vardu, knygoje „Raudonas slidus rūmas“ niekas po jokiais subjektais nesislepia. Skaitant susidaro įspūdis, jog rašančioji iš tiesų yra poetė, ji turi reikalų su mokykloje rašytais eilėraščiais, redaktoriais, publikacijomis.
Šis susitaikymą su savo negražiais jausmais išpažįstantis balsas veikia kaip gera sauja valerijonų, nes žinai, jog nereikės brautis pro varginančią rašytojišką arba, dar blogiau, paviršiškai išpažintinę pozą. Prisipažinsiu, kad „Raudonas slidus rūmas“ man suveikė ir kaip savotiška terapija.
Lyg kokiu kamertonu intonaciją užduoda jau įvadinis eilėraštis „Išlikimo kaina“. Štai kelios riebios eilutės:
buvau nešvankiai godi, siaubingai reikėjo
įdomių draugų, užtarėjų, pripažinimo
mėgau flirtuoti (8)
Smalsumas, kuris užburia
Kažkada Žygimantas Kudirka yra pasakojęs, kad jeigu nori būti kūrybiškas, reikia visą gyvenimą vaikščioti plačiai atmerktomis akimis. Panašu, kad I.Toleikytės poetiniai vyzdžiai regi kiaurai – ypatingas smalsumas, kuris įprastas erdves paverčia nuotykiu, yra antrasis argumentas, kodėl ši knyga patiko.
Smalsauti subjektei padeda įvaldytas asociacijų žaidimas. Štai, slampinėji Rasų kapinėse, kuriose žydi anos mėlynos gėlytės, bet pro „Raudono slidaus rūmo“ filtrą jos matomos „à la Botičelis“. O ant Sereikiškių parke stovinčio milžiniško kelmo blizga benzinas, gyvena „šlakuoti“ ir „įsimylėję“ šliužai bei grybų kolonijos.
Įsimintinu tapo eilėraštis „Bučinys“, kuriame vėl stebint „šlykščius“, bet „hipnotizuojančius“ šliužus prisimenamas kanoninis Gustavo Klimto „Bučinys“.
Įdomu, kad subjektė reiškinius – gamtinius ir kultūrinius – nuolatos vertina. Tame pačiame eilėraštyje rašoma, kad gamtiniai procesai daug „didesnis stebuklas / už aukso košele nuteptą / aukso dulkėm nubertą / Klimto paveikslą“ (20), nors vėliau priduria, kad be jo matytų kitaip. Tai neradikalus, bet intriguojantis kampas, kuriame nuosaikiai suderinami priešingi poliai.
Emocijų spektras
Skaitant poeziją, kartais justi lyg litanija vienoda eilėraščių subjekto emocija. Be abejo, vienodumas irgi gali būti gražus. Bet štai I.Toleikytės subjektą įvedamas įdomesnis emocijų spektras – antrajame skyriuje kūrybine medžiaga tampa pyktis.
Netyčia prireikus trumputės subjekto dosjė, jį galima perskaityti eilėraštyje „Die unendliche Geschichte“ (liet. „Begalinė istorija“):
<…> (apie save jau įtariu:
miela švelni būna žiauri, mėgsta mėsą ir įspūdžius
jei reiktų, galėtų žudyti) (34)
Čia vėl suveikia minėtoji intonacija, ironija ir keistas malonumas išsakyti užgniaužtą pyktį. Eilėraštis „Pykčio nykštukas“ įstrigo, mat situacija vyksta visus skaitytojus suburiančioje „Knygų mugėje“. Subjektė pyksta ant „ūsuotos senės“, kuri kaulija knygoms nuolaidą, ant poniučių, kurios „popierinio maišelio kainą priima kaip asmeninį įžeidimą“.
Įdomios aliuzijos
Jeigu gyvenčiau XXII a., labai norėčiau sužinoti, kokia buvo XXI a. kultūra. Manau, kad tą skaitytojas galės padaryti perskaitęs debiutinę I.Toleikytės knygą. Vertinu tai, kad ši knyga nėra parašyta vakuume, ji prisodrinta kitų meno rūšių – dailės, muzikos, literatūros, kino ir t.t. -aliuzijų. Skaitytojas nukeliamas į kultūra besidominčiam žmogui įdomias vietas, pavyzdžiui, muziejus.
Aliuzijos įpinamos be išimties visuose skyriuose, tačiau, pasiduodant skyrių skirstymo taisyklėms, pavyzdžiai bus pateikiami iš trečiojo, „Išorinio sluoksnio“, skyriaus.
Manau, kad būdama ateities skaitytoja tikrai susidomėčiau eilėraščiu „Kliuni muziejuje“. Peržiūrėjusi dokumentines nuotraukas, ieškočiau gilesnių patirčių, pavyzdžiui, eilėraščio. Tarsi muziejaus lankytojo žvilgsniu rašoma:
Vertikaliame krištolo karste
iš bažnyčių lobynų atgabentas
dvimetrinis ragas –
iškilmingas įrodymas, kad vienaragiai egzistuoja (54)
Visgi vienas stipriausiai nustebinusių eilėraščių yra „Epifanija panery“ (51), kuriame jungiama muzikinė ir literatūrinė kalbos. Melodiją skaitytojas gali perskaityti iš natų, o patirtį pratęsti tekste. Po jausmingo gamtos aprašymo kaip to paties teksto dalis eina „Pirmasis slėpinys“, kuriame teigiama, jog „žemė nebuvo sukurta žmogui / žmogus atsirado žymiai vėliau“. Galbūt tai ir buvo momentas, kai galiausiai įsitikinau, koks svarbus šioje knygoje yra paties žmogaus ir gamtos, žmogaus kūrybos (kultūros) ir gamtos tvėrinių konfliktas.
Antropoceno poezija?
Debiutuojančių poetų literatūroje, kaip ir kituose menuose, vyksta įdomūs dalykai. Vienas jų – besikeičiantis požiūris į gamtą, kuris ima būti nuosaikesnis ir, be abejo, įtraukia klimato krizės diskursą. Anksčiau lietuvių literatūroje gamta, kaip teigė šių metų Maironio premijos laureatas A.Balbierius, „vienintelis žmonių rojus“, o ateinanti karta permąsto žmogaus vietą ekosistemoje. Ji nebe prieglobstis ar baudėjas – atsiranda ir šleikštumo, keistumo jausmas.
Ko gero, visų tikrai nepavyks paminėti, bet panašiai rašo Aistis Žakevičius eilėraštyje „Antropoceno bliuzas“, Vaiva Grainytė, Laura Kromalcaitė, kuri ekosistemą įsivaizduoja lyg kokį pieštinį zoologijos sodą. Čia ant liežuvio galo sukasi du gerai žinomi terminai. Pirma – antropocenas, kuris vis dar yra neoficialus terminas, žymintis naują, žmonių veiklos paveiktą epochą. Antra – ekokritika, per kurią nagrinėjamas šiuolaikinio žmogaus santykis su gamta, o šia sritimi domėjosi ir pati autorė.
Štai, viename I.Toleikytės tekste stovintis vanduo vertinamas kaip „smarvė, gėda ir neviltis“, tačiau čia „gali užsiveisti gyvybė“. Šie „natūralūs“ dalykai – dvilypiai. Skaitydama šį tekstą nejaučiu to kamuojančio kaltės jausmo dėl savo neekologiškos veiklos žemėje. Keliu sau klausimus: koks mano pačios santykis su šia gamta? Kodėl natūralūs dalykai kelia šleikštulį?
Stovintis vanduo gali sužydėti
Nemeluosiu, jame gali prisiveisti ligų
Ir kitų neapčiuopiamų dalykėlių
Kurie palies visus (29)
Kartais I.Toleikytės poezijoje antropoceniškos detalės vartojamos išpažįstant vidinę emocinę būseną. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Zero Waste“ „smegenyse sukaupta informacija“ lyginama su „kūrybinių atliekų sąvartynu“. O „Noriu keliauti“ apmąstomas dramatiškas banginis, kuris išplaukęs į krantą nebenorėjo sugrįžti.
Ekokritiniu aspektu I.Toleikytės knygą galima nagrinėti plačiai, mąstyti apie kartos santykį su gamta, tad ir skaitymo procesas natūraliai tampa ne tik estetinio pasitenkinimo priemone.
Kam skaityti?
Galiausiai šią knygą rekomenduoju žmonėms, kuriems rūpi ne iščiustyta kalba, dirbtinis gilumas ar siauras lankstymasis gamtos ir kultūros didingumui. Tai iš tiesų įdomi poezijos knyga, ieškantiems naujos perspektyvos reiškiniams bei pažinčiai su šviesiąja šiuolaikinės lietuvių poezijos puse.
