„Paskutinis traukinys į Londoną“ nukelia į 1936-uosius, kai penkiolikmetis Stefanas Noimanas, turtingos ir įtakingos žydų šeimos vyriausias sūnus, mėgina rašyti pjeses, kurių veiksmas vyksta gimtosios Vienos gatvėse ir paslaptinguose požemiuose. Naciai jam atrodo viso labo triukšmingi ir storžieviški išsišokėliai. Geriausia jo draugė ir bendražygė žavioji Sofija Helena – ne žydaitė, bet pažangaus antinacistinio laikraščio redaktorės dukra. Nerūpestingas jų gyvenimas neatpažįstamai pasikeičia Hitlerio kariuomenei aneksavus Austriją.
Tačiau net šiuo baisiu metu gabiems jaunuoliams nusišypso viltis. Gertrūda Veismiuler rizikuodama gyvybe veža žydų ir persekiojamų dėl politinių pažiūrų krikščionių vaikus iš nacių okupuotų teritorijų į šalis, sutinkančias jiems suteikti prieglobstį. Ši misija tampa vis pavojingesnė, nes Europos valstybės viena po kitos uždaro sienas pabėgėliams, kurių vis daugėja po Hitlerio įvykdyto anšliuso. Teta Trudė, kaip ją vadina mažyliai, siekia išgelbėti kuo daugiau vaikų. Todėl, Didžiosios Britanijos vyriausybei priėmus sprendimą priglausti jaunuosius pabėgėlius iš Reicho, susitinka su žydų likimą sprendžiančiu oberšturmfiureriu Adolfu Eichmanu. Pradėjusi lenktynes su laiku, ji išruošia šimtus vaikų pavojingon kelionėn į laisvę.
Įtaigus romanas sukurtas remiantis tikrais operacijos „Kindertransport“ faktais, kai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš nacių okupuotų Europos šalių buvo išgelbėta dešimt tūkstančių vaikų. Olandė Geertruida Wijsmuller-Meijer – viena svarbiausių šio neįtikėtinai didvyriško plano herojų.
Tūkstančio ir vieno vaiko motina
Romano apie vaikų gelbėjimą iš nacių nagų idėją Meg Waite Clayton pamėtėjo sūnus. „Nickas mindamas dviračio pedalus dažniausiai taip garsiai dainuodavo, kad visi kaimynai žinojo, kada iš mokyklos artėja namų link. Tačiau kartą grįžo tylus kaip niekada – iškart supratau, kad kažkas jį prislėgė“, – prisimena rašytoja.
Teatro studijos režisierius pasiūlė vaikams surinkti medžiagą ir parašyti pjesę apie mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo operaciją „Kindertransport“. Jie apklausė keletą liudininkų, po šių pokalbių rašytojos sūnus, tada penkiolikametis, ir grįžo namo sukrėstas. Tą vakarą ji pirmąsyk išgirdo apie neįtikėtinai didvyrišką akciją. Netrukus režisierius mirė, vaikai taip ir neįgyvendino jo sumanymo, bet Meg Waite Clayton nutarė nepalikti šios istorijos užmarštyje – prie jos grįžo po gero dešimtmečio.
Kurį laiką nerimavo, ar gali imtis aprašyti su žydais susijusius įvykius, ar įstengs suprasti ir perteikti, ką jiems teko patirti Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje, nes pati nėra žydė. Abejonių neliko, kai gilinantis į operacijos aplinkybes aptiko olandės Geertruidos Wijsmuller-Meijer (1896–1978) vardą. Ne žydė, moteris, kuriai nebuvo lemta susilaukti vaikų, rizikavo gelbėdama tūkstančių gyvybes. Ji kreipėsi į vieną pagrindinių Holokausto sumanytojų Adolfą Eichmaną su prašymu leisti iš Austrijos į Angliją išgabenti žydų vaikus. Rezultatas – dešimt tūkstančių vaikų, iš jų trys ketvirtadaliai žydų, buvo išgelbėti. Užaugę jie tapo žinomais dailininkais, politikais, mokslininkais, o vienas jų – Walteris Kohnas – pelnė Nobelio premiją.
Rašymas kur kas sudėtingesnis dalykas, nei gali atrodyti iš šalies.
„Kaip man davė suprasti asociacijos „Kindertransport“, vienijančios išsigelbėjusius vaikus ir jų palikuonis, narė Melissa Hacker, daugelį šios operacijos detalių ir šiandien gaubia paslaptis, – autorės žodyje knygos pabaigoje rašo Meg Waite Clayton. – Nėra vieningos nuomonės netgi dėl to, kada pirmoji vaikų grupė išvyko iš Vienos. Kalbamojo meto laikraščiuose „Times of London“ ir „New York Times“ pasirodė trumpos žinutės, kad tai įvyko 1938 metų gruodžio 5 dieną. Tačiau, pačios Truus teigimu, tądien tik pirmąsyk susitiko su Eichmanu: į Vieną ji išvyko gruodžio 2-ąją, o pirmadienį, t. y. 5-ąją, susitikime su Eichmanu išgirdusi verdiktą – traukinys turi pajudėti iš Vienos per šabą. Sekmadienį, gruodžio 11-ąją, pusę keturių ryto, jis pasiekė Kelną, o tos pačios dienos vakare vaikai naktiniu keltu išplaukė į Angliją. JAV holokausto memorialinio muziejaus duomenimis, pirma vaikų grupė iš Vienos į Haridžą atvyko 1938 metų gruodžio 12-ąją ir tai visiškai sutampa su Truus teigimu, todėl kaip tik šią datą ir pasirinkau romane.
Beveik visi į Angliją išvežti vaikai daugiau niekada nebepamatė savo tėvų.
Paskutinis keltas su septyniasdešimt keturiais vaikais paliko Olandijos krantus 1940 metų gegužės 14-ąją, šios šalies kapituliacijos prieš Vokietiją dieną. Paskutinis „Kindertransport“ traukinio sąstatas (ir devintas iš Prahos) leidosi į kelionę 1939 metų rugsėjo 1-ąją, kai Vokietija užpuolė Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Šis traukinys vežė 250 vaikų. Olandijos jis nepasiekė. Vaikų likimas liko nežinomas.
Geertruida Wijsmuller-Meijer ir visą vokiečių okupacijos metą slapčiomis pervežinėjo žydų vaikus iš Olandijos per sieną į Šveicariją, Prancūziją ir Ispaniją. Kai ji mirė, nekrologe buvo parašyta: „Tūkstančio ir vieno vaiko motina, kuriai žydų vaikų gelbėjimas tapo gyvenimo prasme.“
Įlįsti į herojų kailį
Meg Waite Clayton ne kartą perskaitė Geertruidos Wijsmuller-Meijer prisiminimų knygą „Geen Tijd Voor Trane“ („Nėra laiko ašaroms“), nesustabdė ir tai, kad ši neišversta į anglų kalbą – teko pasikliauti gūglo vertykle. „Tačiau jos paveikslą romane kūriau daugiausia pasitelkusi vaizduotę, nes asmeninio gyvenimo aplinkybes ji atskleidė gana šykščiai, – rašytojo darbo užkulisius viename interviu praskleidė Meg Waite Clayton. – Romanas remiasi tikrais faktais, bet kaip bus papasakota istorija – rašytojo išmonės reikalas. Vienus dalykus turi žinoti rašytojas, kitus – istorikas ir biografas. Man svarbu, ką ji matė pro langą, kokius drabužius dėvėjo, ką valgė pusryčiams... Kokie santykiai siejo su vyru. Ji buvo bevaikė, tuo metu, kai apie tai nebuvo kalbama. Aš pabandžiau aprašyti, ką galėjo jausti.“
Kitas įkvėpimo šaltinis – muziejuose saugomi tada į Angliją atgabentų vaikų liudijimai. „Tačiau labiausiai sukrėtė interviu, kuriuos su draugais įrašė mano sūnus, – pažymi rašytoja. – Juose buvo galima justi, koks siaubas atsispindi pačių balsuose suvokus, ką jų pašnekovai turėjo patirti tuomet, kai šiems buvo tiek metų, kiek dabar jiems. Jaučiau besikeičiantį savo sūnaus Nicko toną klausantis Ellen Fletcher pasakojimo, kaip ji, dešimtmetė, pabėgo iš Berlyno. „Čia mūsų pabėgėlė mergaitė“, – kai nieko blogo nelinkėdami įtėviai taip ją pristatydavo, ši norėdavo prasmegti skradžiai. Elizabeth Miller mama į lagaminą įdėjo suknelę tenisui žaisti, nes buvo įsitikinusi, jog Anglijoje ir ji turės išmokti šio žaidimo. Margot Lobree mama pasirūpino įvairių dydžių drabužiais – suprato, jog skiriasi ilgam, o gal net amžinai, kad mergaitė turėtų, ką dėvėti.
Ellen Fletcher papasakojo, kaip tėvai, bet kokia kaina norėdami išgelbėti, paslėpdavo kūdikius (išvežti leista vyresnius nei ketverių metų) krepšiuose, įduodavo slapčia vaikams, jau susodintiems į vagonus. Mintyse išvydau vaizdą – mama įduoda savo vaiką krepšyje... Supratau, kad esu pasirengusi pradėti rašyti.“
Pagrindiniai romano herojai – pramanyti. Jų charakterius padėjo sukurti kelios muziejuose rastos nuotraukos, autorė nesidomėjo šių vaikų likimais, bet pasiskolino jų išvaizdą. „Stefano tėtis – šokolado fabriko savininkas. Kodėl? Nes kai rašai apie Vienos šokoladą, turi pasiteisinimą, kodėl reikėtų išragauti galybę šokolado ir palyginti įvairias jo rūšis“, – viename susitikime su skaitytojais pajuokavo Meg Waite Clayton, skrupulingai tyrinėjusi kiekvieną detalę ir pabandžiusi romane perteikti sukrečiančių įvykių atmosferą.
Pajusti istoriją
Meg Waite Clayton dar vaikystėje suprato norinti būti rašytoja, tačiau iškart rinktis tokio kelio nedrįso – baigė teisės studijas ir kantriai kopė karjeros laipteliais, kol, paskatinta vyro, ryžosi sėsti prie romano rankraščio. Tuomet jai buvo trisdešimt dveji, laukėsi antro sūnaus. „Kai mano pirmasis romanas pagaliau buvo išleistas, sūnui jau buvo vienuolika, – sako autorė. – Rašymas kur kas sudėtingesnis dalykas, nei gali atrodyti iš šalies.“
„Paskutinis traukinys į Londoną“ – jau septintas Meg Waite Clayton romanas, sėkmės sulaukė ir ankstesni: „Keturios ponios Brodvel“, „Trečiadienio seserys“, „Šviesos kalba“, „Trečiadienio dukros“. Rašytojos akiratyje – tikros stiprių moterų istorijos: „Mano romanų veiksmas nukelia į įvairius laikotarpius, bet juos jungia – mažiau ar daugiau – įkvepiančios moterų, kurios laužo to meto stereotipus, istorijos. Viliuosi, kad man pavyksta papasakoti istoriją. Mėgstu knygas, kurios priverčia ir juoktis, ir verkti, tokias stengiuosi rašyti ir pati.“
Jai patinka istoriniai romanai, nes ir pati apie svarbius pasaulio įvykius daugiausia sužinojo ne pamokose, o iš grožinės literatūros. Rusijos istorija susidomėjo perskaičiusi Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“, kur kas daugiau nei vadovėliai apie Pirmąjį pasaulinį karą atskleidė Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“.
Romanai tiesiog perkelia į tas aplinkybes, turi įšokti į herojaus batus ir nužingsniuoti jam skirtą kelią
„Romanai tiesiog perkelia į tas aplinkybes, turi įšokti į herojaus batus ir nužingsniuoti jam skirtą kelią, – sako autorė. – Skaitydami „Paskutinį traukinį į Londoną“ pabandykite įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis tėvai, patikėdami vaikus nepažįstamiesiems ir išsiųsdami į svetimą šalį. Tuo metu Vokietijoje, Austrijoje jau vyko žydų pogromai, tačiau dar nebuvo mirties stovyklų, niekas nė neįsivaizdavo, koks siaubas jų dar laukia. Jei į gūglo paiešką įvestumėte Geertruidos Wijsmuller-Meijer vardą, gautumėte keliolika tūkstančių rezultatų. Jei mano, Meg Waite Clayton, – pusę milijono. O juk ji milijoną kartų svarbesnė nei aš. Daugiau žmonių turi apie ją sužinoti“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Pasienyje
Didžiuliais dribsniais krintančios snaigės švelnino vaizdą pro traukinio langą: sūkuringame ore vaiduokliškai subolavo balta pilis ant apsnigtos kalvos, ir konduktorius sušuko:
– Bad Bentheimas! Traukinys atvyksta į Bad Bentheimo stotį Vokietijoje! Keleivius, kurie toliau važiuos į Olandiją, prašome paruošti asmens dokumentus!
Olandė Gertrūda Veismiuler, valingo smakro plačiaburnė aristokratiška nosimi, ryškiais antakiais ir kašmyro švelnumo pilkomis akimis, pabučiavo kūdikį, kurį laikė ant kelių, kartą kitą priglaudė lūpas prie glotnios kaktelės. Tada ištiesė mažylį jo sesei, nuėmė šlikę nuo dar vieno broliuko galvos ir kreipėsi į vaikus jų gimtąja kalba:
– Est ist in Ordnung. Es wird nicht lange dauern. Dein Gott wird dir dieses eine Mal vergeben.
Viskas gerai. Tai ilgai netruks. Jūsų Dievas atleis mums. Kai traukinys pratisai suūkęs sustojo, berniukas prišoko prie lango ir pašaukė:
– Mama!
Trudė suglostė plaukučius, pasekė vaiko žvilgsnį ir pro sniegu apneštą langą išvydo perone nepaisant pūgos tvarkingai į eiles išsirikiavusius vokiečius, nešiką, stumiantį bagažo vežimėlį, pakumpusį vyrą, prie krūtinės ir nugaros prisitvirtinusį skydelius, reklamuojančius siuvėjo paslaugas. Ir mažylio pastebėtą liekną moterį tamsiu paltu ir šaliku, stovinčią prie dešrelių pardavėjos vežimėlio nugara į traukinį.
– Maaa-maaa! – dar kartą sušuko berniukas.
Moteris pasisuko, tingiai atsikando riebios dešrelės ir pakėlė akis į traukinių tvarkaraštį. Berniukas susigūžė. Aišku, tai ne jo mama. Trudė priglaudė vaiką ir, neįstengdama dalyti pažadų, sukuždėjo:
– Ša, ša, ša.
Trankiai žvangėdamos ir cypdamos atsivėrė vagono durys. Nacis pasienietis padėjo išlipti besilaukiančiai vokietei, kuri pasirėmė į jį pirštinėta ranka. Trudė atsisagstė perlamutrines geltonų ilgų odinių pirštinių sagutes ir atlaisvino plačius rankogalius, papuoštus skoningais juodais raštais. Šiaip ne taip nusitraukusi pirštinę, nes pamušalas užsikabino už žiedo su didžiuliu rubinu, įsispraudusio tarp dviejų kitų žiedų, strazdanomis ir pigmentinėmis dėmelėmis nusėtomis rankomis pradėjo šluostyti berniukui ašaras.
Nacis pasienietis padėjo išlipti besilaukiančiai vokietei, kuri pasirėmė į jį pirštinėta ranka.
Tvarkydama vaikų plaukus ir drabužius ji šnekino juos, kreipdamasi į kiekvieną vardu, ir tuo pat metu akylai stebėjo trumpėjančią eilę prie vagono durų.
– Na štai, – pasakė, nuvaliusi vyresniajam berniukui burnelę kaip tik tada, kai išlipo paskutinis keleivis. – O dabar eikite visi plauti rankų, kaip mokėmės.
Pasienietis jau kopė laiptais į vagoną.
– Plaukite švariai, neskubėkite, – ramiai paliepė Trudė ir, pasisukusi į mergaitę, pridūrė: – Užlaikyk broliukus kuo ilgiau, mažute.
– Užlaikysiu, kol vėl užsimausi pirštines, teta Trude.
Gertrūda nenorėjo sukelti įtarimų, kad slepia vaikus, kita vertus, geriau buvo vesti derybas be jų. „Ką gi, mėginsime sutelkti dėmesį ne į tai, kas krinta į akis, o į tai, kas paslėpta“, – pasakė ji sau ir nesąmoningai kilstelėjo rubiną prie lūpų.
Gertrūda nenorėjo sukelti įtarimų, kad slepia vaikus, kita vertus, geriau buvo vesti derybas be jų.
Tada pravėrė pernelyg dailią, lyg kokios poniutės rankinę. Jeigu būtų žinojusi, kad teks grįžti į Amsterdamą su šia trijule, būtų pasirūpinusi solidesne. Nusimovusi visus žiedus, Gertrūda sudėjo juos į rankinę, klausydamasi, kaip už nugaros vaikai šlepsi į tualetą.
Pasienietis jau sustojo ties ja. Iš pažiūros jaunas, bet ne tiek, kad negalėtų būti vedęs ar net turėti vaikų.
– Jūsų vizos? Ar turite vizas, suteikiančias teisę išvykti iš Vokietijos? – griežtai pasiteiravo jis Gertrūdos, vienintelio vagone likusio suaugusio žmogaus, neįskaitant jo paties.
Ji tebesirausė rankinėje, tarsi ieškodama reikiamų popierių.
– O jau tie mažyliai, su jais neliūdėsi, – geraširdiškai pasiguodė jaunam pasieniečiui, užčiuopusi ir suspaudusi rankinėje savo vienintelį dokumentą – Olandijos pasą. – O ar jūs turite vaikų, pareigūne?
Užmiršęs, kad yra tarnyboje, pasienietis šyptelėjo.
– Žmona laukiasi pirmagimio. Turėtų gimti per Kalėdas.
– Jūs tikras laimės kūdikis! – šūktelėjo Gertrūda ir plačiai nusišypsojo, nudžiuginta tokios sėkmės, o pasienietis nukreipė dėmesį į vagono galą, kur į plautuvę almėjo vanduo ir tarsi kikiliai čiauškėjo vaikai.
Ji nutilo, netrukdydama jaunam vyrui susigyventi su mintimi, kad netrukus ir jam gims mažylis, kuris iš pradžių bus toks pat bejėgis kaip kruopa Aleksas, paskui paaugs ir taps vikrus kaip Izraelis, o galiausiai ir sumanus kaip šaunuolė Sara. Gertrūda tiesiog sėdėjo ir glostė rubiną – šiltą ir žaižaruojantį, nes dabar mūvėjo tik vieną žiedą.
– Jūs tikriausiai jau nupirkote žmonai dovaną? Ypatingą, vertą tokios progos.
– Ypatingą? – išsiblaškęs pakartojo nacis, vėl pasisukęs į ją.
– Na taip, kokį nors nuostabų papuošalą, su kuriuo jūsų žmona nesiskirtų nė dienai ir kuris nuolat primintų jai apie pirmagimio atėjimą į pasaulį. – Gertrūda nusimovė žiedą ir pridūrė: – Pavyzdžiui, tokį kaip šis. Tėtis padovanojo jį mamai, kai gimiau aš.
Blyškūs pirštai nė nesuvirpėjo, kai ji ištiesė pasieniečiui žiedą ir pasą.
Blyškūs pirštai nė nesuvirpėjo, kai ji ištiesė pasieniečiui žiedą ir pasą.
Nacis nepatikliai dirstelėjo į žiedą, tada paėmė pasą, pasklaidė ir vėl nukreipė žvilgsnį į vagono galą.
– Ar čia jūsų vaikai?
Paprastai į olandų tėvų pasus vaikai įrašomi, bet jos pase nebuvo jokių žymų.
Ji pasuko žiedą taip, kad rubino akis sužėrėtų saulės spinduliuose, ir mąsliai ištarė:
– Vaikai... Juk pasaulyje nėra nieko brangesnio už juos.
/.../
Rubinai ar stikliukai
Perlamutrinė sagutė ištrūko iš pirštinės rankogalio, kai Trudė, viena ranka spausdama prie krūtinės kūdikį, kita sugriebė vyresnįjį berniuką, mat jį taip pakerėjo masyvus metalinis Amsterdamo traukinių stoties kupolas, kad jis vos neišpuolė iš taukinio.
– Trude! – šūktelėjo jos vyras, pačiupo mažylį į glėbį ir pastatė ant perono.
Tada padėjo išlipti mergaitei ir žmonai su kūdikiu. Atsidūrusi perone Trudė leidosi vyro apkabinama, nors taip retai nutikdavo viešumoje.
– Gertrūda, nejaugi ponia Frajer negalėjo...
– Prašau, nepriekaištauk po laiko, Jupai. Kas padaryta, padaryta, ir esu tikra, kad malonaus jauno pasieniečio, kuris padėjo mums kirsti sieną, žmonai labiau nei man pravers mano mamos žiedas su rubinu. Kurgi tavo kalėdinė nuotaika?
– Dieve mano, tik nesakyk, kad išdrįsai papirkti nacį netikru blizgučiu?!
Trudė pakštelėjo vyrui į skruostą.
– Jeigu nė tu pats negali atskirti tikro brangakmenio nuo padirbto, branguti, nemanau, kad apgaulė greitai paaiškės.
Jupas neištvėręs nusijuokė, negrabiai paėmė kūdikį iš žmonos rankų ir pradėjo meiliai šnekinti, nes mylėjo vaikus, nors savų, nepaisant visų pastangų, juodu taip ir nesusilaukė. Trudė susikišo į palto kišenes rankas, nes jų daugiau nebešildė mažylis, ir netikėtai užčiuopė vienoje degtukų dėžutę, kurią spėjo visiškai pamiršti. Gavo ją traukinio vagone iš keistoko daktaro. „Jūs tikra Dievo pasiuntinė“, – pareiškė jis, šiltai nužvelgęs vaikus. Tada paaiškino, kad dėžutėje visada vežiojasi laimingą akmenėlį, kurį dabar nori perduoti jai. „Kad jūs ir vaikai būtumėte saugūs“, – karštai patikino ir atidaręs dėžutę parodė jį, glotnų ir papilkėjusį nuo senumo, išties įsidėmėtiną tik tuo, kad neva nešąs laimę. „Per žydų laidotuves ant kapo dedamos ne gėlės, o akmenėliai“, – pridūrė nepažįstamasis ir Trudė nebedrįso atsisakyti neįprastos dovanos. Dar jis pasakė, kad atsiims akmenėlį, kai jam pačiam prireiks sėkmės. Daktaras išlipo Bad Bentheime, traukinys kirto Vokietijos ir Olandijos sieną, Trudė su vaikais pasiekė Amsterdamą ir dabar mąstė, kad galbūt keistuolis vis dėlto sakė tiesą ir neišvaizdus akmenėlis išties pasižymi stebuklingomis galiomis.
Per žydų laidotuves ant kapo dedamos ne gėlės, o akmenėliai.
– Taigi, vyruti, turėsi užaugti didelis didelis, – pareiškė Jupas kūdikiui. – Ir šlovingais darbais įrodyti, kad mano paika žmonelė ne veltui rizikavo gyvybe.
Nors ši neplanuota gelbėjimo operacija privertė jį labai sunerimti, jis to neparodė, lygiai kaip neprieštaraudavo ir tada, kai Trudė pasisakydavo ketinanti keletą žydų vaikų išvežti iš Vokietijos. Tik pabučiavo kūdikį ir kreipėsi į ją:
– Mūsų laukia taksi.
– Taksi? Gal gavai paaukštinimą banke, kol buvau išvykusi? – subtiliai pajuokavo Trudė.
Mat Jupas išties buvo bankininkų bankininkas ir taupus kaip reta, nors, kita vertus, ganėtinai romantiškas, kad po dvidešimties santuokos metų vis dar švelniai vadintų sutuoktinę žmonele.
– Nuo tramvajaus stotelės iki jų globėjo namų nelengva nukulniuoti net ir nesningant, – pasiteisino jis. – Be to, daktaras Grunveldas tikrai nenorėtų, kad jo bičiulio dukterėčia ir sūnėnai nušaltų noseles.
„Daktaro Grunveldo bičiulio giminaičiai. Tai viską paaiškina, – mąstė Trudė, kai išėjusius iš geležinkelio stoties juos pasitiko apšerkšniję medžiai, girgždantis sniegas po kojomis ir žilpinantis užšalusio kanalo baltumas. – Taip ir dirba Žydų reikalų komitetas: olandai išsikviečia neva savo dukterėčias ir sūnėnus, o iš tikrųjų draugų pažįstamų vaikus ar verslo partnerių bičiulių atžalas. Ir kaip dažnai šie atsitiktiniai ryšiai nulemia likimą.“
