- Martyna Gulbinė
Neapsisprendęs
Nesugaunamas rudenio žvilgsnis,
neišmokstama upės kalba,
neįprasminti dūžta kaštonai
ir išblunka chrizantemų spalva,
ir šitaip jau tūkstančius metų,
o aš nieko daugiau ir nenoriu,
kol nežinau, rudenimis ar kaštonais,
man atseikėtas laikas suprasti, ko noriu,
kol matau, kaip nuo žemės pakyla
kelios mintys kaip kregždės vienodos
ir švelniai trumpam susitinka
du tarpai tarp rankovės ir odos,
ir galiu baltai ant bet kokio
surašyti save kaip kreidą,
arba tekėti, kaip teka upė,
atspindėdama rudenio veidą
Tylus
Pilkais gruoblėtais plytelių kvadratais
Be garso šoka šakų šešėliai.
Pernykštį lapą skraidina vėjai.
Žolė sudygsta kiekvienais metais.
Visa, ko laukta, galiausiai praeina.
Suprastos tiesos nejučia pasimiršta.
Vaikai užauga ir išsiskirsto.
Geri draugai ir poetai išeina.
Atvirai žvelgti, tarsi neskaudėtų.
Stebėtis naiviai: kaip obelys žydi.
Lyg pirmą kartą išgirsti dagilį.
Ir kad kas tyliai šalia pasėdėtų.
Gražus
Užrašyti, kad grožis išliktų:
Šviesoforo, pabirusio uogomis ant šlapio stiklo,
Pirmą žiedą atmerkusios vyšnios stebuklo,
Tėvo balso švelnumo, kai kalbina dukrą.
Kad susigertų į sapnus ir į odą,
Kaip susigeria bičių dūzgimas į sodą,
Ir lyg vynas, kvapnus ir tirštas,
Virstų šiluma galiukuose pirštų.
Kad užpildytų sklidinai, tarsi korį,
Maudžiantį plyšį tarp galiu ir noriu,
Ir išsiskleistų lengvumu ryto
Virš bedugnės tarp manęs ir kito.
Rytmetinis
Eiti per rytmečio miestą,
Pro varpo dūžius ir lapų šlavėjus,
Pro drėgnų akmenų ir šviežių bandelių kvapus,
Pro laikraščių ir gėlių pardavėjus.
Sutikti jaunas moteris su mieguistas vaikais
Ir šunis su mieguistas ponais
Gatvėse, kadaise mylėjusių žmonių vardais,
Ir skveruose su senais suolais ir kaštonais.
Eiti greitai, per daug kartų peržengtas kryžkeles,
Per išmoktas ir savas mintis,
Per atmintis, nuolat sugrįžtančias,
Lyg pabaidytas balandžių būrys.
Greitai užkopti į kalną,
Paskui laiptais, paskui praverti duris,
Nusišypsant sau atspindy,
Ir viską iškvėpti paprastu: „Labas, kaip gyveni?"
